Kodėl šiandien Panerių memorialo centre stovintis sovietinis obeliskas buvo pastatytas vietoje stalinmečiu pašalinto Vilniaus žydų paminklo? Ką reiškia nepriklausomybės laikotarpiu memoriale atsiradę aštuoni paminklai? Ar jie liudija, jog sovietmečiu nacizmo aukų „internalizavimo“ politika nepavyko? Kokias istorinės savimonės ir tapatybės slinktis galime įžvelgti pastarojo meto praktikoje, kai atsiminimų bendruomenių atstovai stabteli prie visų paminklų, taip pagerbdami ne tik „savo“, bet ir „kitų“ aukas? Ar Paneriai šiandien tampa labiau visuomenę vienijančia, nei skiriančia istorinės atminties erdve? Galiausiai, ar Panerių memoriale atsiras vietos ir čia nužudytų romų tautybės nacizmo aukų atminties ženklui?
Aptardamas kintančią Panerių memorialo reikšmę nacizmo aukų atminties politikoje nuo sovietmečio iki dabar, į šiuos ir kitus klausimus atsako Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Zigmas Vitkus.
Savo daktaro disertacijoje „Memorialas atminimo politikoje: Panerių atvejo tyrimas (1944–2016)“ nagrinėjate oficialios nacizmo aukų atminimo politikos kaitą nuo sovietmečio iki dabar ir jos sąsajas su Panerių memorialo koncepcijomis. Taip pat apžvelgiate Panerių memorialo svarbą žydams ir kitoms nuo nacizmo nukentėjusioms Lietuvos etninėms mažumoms, jų tapatybės ir kolektyvinės istorinės atminties formavimuisi. Norėčiau klausti, kaip keitėsi Panerių reikšmė sovietinėje atminimo politikoje?
Panerių reikšmė(-s) ir jų kaita stalinmečiu ir vėliau buvo neatsiejama nuo bendros Sovietų Sąjungos vykdytos atminimo politikos. Jau 1942 m. sovietų dignitorių viešose kalbose ir dokumentuose išryškėjo tendencija visas nacių režimo aukas apibūdinti monolitinėmis „civilių gyventojų“, „taikių gyventojų“, „tarybinių piliečių“ kategorijomis. Požiūris į masinių žudynių vietą Paneriuose taip pat nebuvo išimtis. Nuo pat pirmųjų Lietuvos reokupacijos dienų 1944 m. vasarą Paneriai pozicionuoti kaip „tarybinių žmonių“, „tarybinių piliečių“, „Vilniaus gyventojų“ ar „vyrų, moterų, senelių ir vaikų“ žudynių vieta, maskuojant faktą, kad absoliučią daugumą Paneriuose sušaudytų žmonių sudarė Vilniaus žydai, kurie, kaip žinia, buvo ypatingas nacių režimo taikinys. Tai, jog Paneriuose nužudyta daug žydų, tarsi ir nebuvo neigiama, tačiau jų aukos marginalizuotos, patalpintos, kaip aš mėgstu sakyti, „po kablelio“. Ne mažiau įdomu ir svarbu, kad viešose sovietų pareigūnų kalbose, oficiozinėje sovietų spaudoje Paneriai iškyla ir kaip „Lietuvos tautų“, ir netgi „lietuvių tautos“ žudynių vieta. Paneriai visuomenei teikti pavyzdžiu, siekiant parodyti, koks likimas nacių okupacijos metu grėsė lietuvių tautai, jei jos nebūtų išvadavusi Raudonoji armija. Toks vaizdinys, su mažomis korekcijomis, sovietinėje atminimo politikoje buvo palaikomas visą okupacijos laikotarpį.
1941 m. liepos 12 d. žudynės Paneriuose. Yad Vashem Photo and Film Archives.
Teigiate, kad 1952–1954 m. laikotarpyje sovietų valdžia Paneriuose pašalino Lietuvos žydų ir lenkų pastatytus paminklus savo tautiečiams. Kodėl tai įvyko? Ką, tuometinės sovietų valdžios nuomone, turėjo reprezentuoti Paneriai?
Panerius sovietų režimas traktavo kaip „fašizmo aukų kapus“, „bendrą kapinyną“ arba „broliškus kapus“. Šiandien memorialo centre stovintis sovietinis obeliskas, iškilęs stalinmečiu, vietoje pašalinto Vilniaus žydų pastatyto paminklo, yra dedikuotas kaip tik „Fašistinio teroro aukoms“. Šis memorialinis įrašas atspindėjo visą sovietmetį egzistavusią universalistinę nacių režimo vykdytų civilių gyventojų masinių žudynių sampratą, pagal kurią šio režimo teroro taikinyje buvo „tarybiniai piliečiai“ arba visos tautos lygiai. Vykstant karui ir pirmaisiais pokario metais stalinistinis režimas padarė šiokių tokių nuolaidų žydų bendruomenei, tačiau ilgiau toleruoti alternatyvių atminimo ženklų negalėjo sau leisti, kaip ir kitko, kas susiję su bent kiek savarankiška tautinių bendruomenių veikla. Sovietų cenzorius 1948 m. vasarą žydų iniciatyva ir lėšomis pastatytas paminklas erzino dėl savo, kaip rašoma MGB dokumentuose, „religinio pobūdžio“ memorialinio įrašo, užkliuvo ir tai, kad įrašai jidiš ir hebrajų kalbomis skyrėsi nuo įrašo rusų kalba, žydai kaltinti sąmokslu, taip pat tuo, kad esą ieško savo išskirtinumo iš kitų aukų, nors tai, aišku, buvo nesąmonė. Žydus išskyrė naciai, be to, jie tarp Panerių aukų iš tikrųjų sudarė daugumą.
Vilniaus žydų bendruomenės iniciatyva ir lėšomis 1948 m. pastatytas paminklas Paneriuose. VVGŽM.
Kuo išskirtinė masinių žudynių vieta Paneriuose, lyginant su kitomis panašiomis masinių žudynių vietomis?
Visų pirma aukų skaičiumi. Tai didžiausia pagal aukų skaičių nacių organizuotų ir vykdytų masinių žudynių vieta Lietuvoje, nors iš sovietinės istoriografijos mus pasiekęs aukų skaičius 100 000 yra apie trečdalį padidintas. Paminėtina ir tai, kad Paneriuose žudynės skirtingu intensyvumu vykdytos trejus metus. Be dešimčių tūkstančių žydų čia sušaudyta nemažai lenkų, priklausiusių antinacistiniam pogrindžiui, į vermachto nelaisvę pakliuvusių sovietų karių, taip pat ir lietuvių, nors jie nebuvo specifinis nacių režimo taikinys. Svarbu paminėti, kad iš Panerių beveik niekas neišeidavo gyvas, žudynių organizavimas ir vykdymas buvo sukrečiančiai efektyvus. Šios vietos istorija išskirtinė ir greta masinių žudynių vietos gyvenusių žmonių liudijimais, kurie pasiekė mūsų dienas. Apskritai, žudynių organizavimo ir vykdymo požiūriu, Paneriai buvo tipinė Holokausto sušaudant vieta: atoki, tačiau strategiškai patogi vieta, į kurią buvo žmones nesunku atvaryti pėsčiomis, atvežti sunkvežimiais ar traukiniais ir sušaudyti duobėse.
Holokaustą išgyvenęs gydytojas Aleksandras Libo prie vienos iš masinių žudynių duobių. Šeštojo XX a. dešimtmečio pabaiga. Ghetto Fighters House Photo Archives.
Aukų atminimo vieta Paneriai tapo dar tebevykstant karui. Kuo skyrėsi Panerių memorialas nuo kitų nacizmo aukoms atminti skirtų paminklinių vietų?
Reikia pasakyti, kad memorialu Paneriai oficialiai tapo tik 1977 m. Iki tol vieta dažniausiai vadinta „Fašistinio teroro aukų kapais“. Disertacijoje rašau, kad ši vieta sovietmečiu savo architektūriniu (ne)sutvarkymu, muziejiniu (ne)įveiklinimu ir menka ideologine panauda priminė vieną iš daugiau kaip šimto provincijoje buvusių „tarybinių piliečių“ (o iš tikrųjų žydų) masinių žudynių vietų, o ne didžiausią pagal aukų skaičių masinių žudynių vietą, esančią arčiausiai LTSR galios centro – Vilniaus. Pirmuosius penkiolika pokario metų buvusi masinių žudynių vieta buvo natūraliai ataugantis miškas, žudynių duobėse vietiniai gyventojai ganė karves… Tiesa, 1960 m. čia buvo atidarytas muziejus, įkurtas nedideliame mediniame paviljone, kiek aptvarkytos duobės, bet iki 1983–1985 m. architektūrinio sutvarkymo vieta neatrodė panaši į memorialą.
Holokaustą išgyvenęs gydytojas Aleksandras Libo prie sovietų pastatyto obelisko, šeštojo XX a. dešimtmečio pabaiga. Ghetto Fighters House Photo Archives.
LTSR vadovai Paneriuose irgi buvo reti svečiai, nors Antakalnio karių kapines, Pirčiupius ir Kauno IX fortą lankė reguliariai, o jų vizitai aprašinėti spaudoje. Būtent Kauno IX fortas tapo svarbiausia „Didžiojo Tėvynės karo“ atminimo vieta, į kurią nemažai investuota, o Panerius stengtasi tik kiek aptvarkyti, kad visai nesulaukėtų. Charakteringa, jog pagaliau Panerių memorialą architektūriškai sutvarkius, įgyvendintas projektas buvo atsakingų asmenų „priimtas“ kaip eilinis statybų objektas, tuo tarpu Kauno IX forto sutvarkymas buvo beveik metų įvykis.
Kodėl teiktas prioritetas būtent Kauno IX fortui?
Dėl daugelio priežasčių. Kauno IX forto pranašumą lėmė šio objekto istorijos kompleksiškumas. Kaip žinia, tarpukariu čia veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinama dešimtys LKP veikėjų (tas pats Antanas Sniečkus ar Motiejus Šumauskas), o Antrojo pasaulinio karo metais fortas tapo masinių žudynių vieta. Visa tai buvo susieta į vientisą naratyvą apie „buržuazinę“ priespaudą ir hitlerinį terorą bei „tarybinių žmonių“ pasipriešinimą. Svarbus buvo ir forte nacių sušaudytų žmonių internacionalumo aspektas. Sovietinėje ideologijoje aukas siekta ne tik universalizuoti ar nacionalizuoti, bet ir internacionalizuoti, t. y. pabrėžti ne aukų tautybę, bet pilietybę. Kauno IX forto istorija tokiai aukų internacionalizacijai tiko labiau nei Paneriai, nes tarp čia sušaudytų žmonių iš tikrųjų buvo daug „užsienio šalių piliečių“. Iš tikrųjų – žydų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos… Svarbūs buvo ir vizualinis bei logistinis aspektai – efektyviai totalitarinės ideologijos sklaidai reikalingos plačios vizualinės perspektyvos bei patogus susisiekimas. Prie automagistralės Kaunas–Klaipėda devintojo dešimtmečio viduryje pastačius 32 metrų aukščio trijų skulptūrinių grupių kompoziciją, šioji iškart tapo vietovės vizualine dominante, o Paneriai slypėjo miške. Daryčiau prielaidą, kad Kauno IX fortas laikytas ne tik ideologiškai, bet ir psichologiškai paveikesne vieta dėl to, kad lankytojams pastarajame teko lankyti tamsias, drėgnas buvusio kalėjimo patalpas. Paneriai, kaip žinia – tai gražus, šviesus pušynas, kuris nuteikia veikiau ilsėtis, nei įsivaizduoti baisybes.
Kauno IX forto memorialinio ansamblio atidarymas 1984 m. IX forto muziejus.
Kaip keitėsi Panerių memorialo reikšmė Lietuvai atgavus nepriklausomybę?
Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako savo mokiniams: „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“. Jau 1988 m. viešai prabilta apie tai, kad didžiąją aukų Paneriuose dalį sudarė Vilniaus žydai, o kitais metais Paneriuose atsirado pirmasis tai žymintis atminimo ženklas. Per keletą metų žydų, lenkų ir lietuvių atsiminimų bendruomenių pastangomis, palaikant atsikuriančiai nepriklausomos Lietuvos valdžiai, atsiskleidė šios vietos istorijos daugiasluoksniškumas. Per keturiolika metų memoriale atsirado aštuoni paminklai. Oficialiojoje Lietuvos atminimo politikoje Paneriai šiandien funkcionuoja dvejopai: kaip Holokausto Lietuvoje simbolis ir oficiali Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo vieta, sykiu su Antakalnio kapinėmis ir Vingio karių kapinėmis. Suskaičiavau, kad per metus memoriale vyksta penki didesni minėjimai: nacionalinė Izraelio atminties ir gedulo diena, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės, Lietuvos Vietinės rinktinės karių žudynių atminimo diena, Lietuvos žydų genocido atminimo diena ir Dzien Ponarsky – lenkų atminimo diena. Kasmet atvyksta ir romai bei jų bičiuliai. Taigi Paneriai Lietuvos atminimo kultūroje neabejotinai užima svarbią vietą, nors tik 2013-2014 m. ši svarba patvirtinta pinigine išraiška: pagaliau pradėtas vykdyti memorialo kompleksinio sutvarkymo projektas, kuriam Vyriausybė skyrė solidžią sumą pinigų, nors ir keliolika kartų mažesnę nei planuojama skirti nacionaliniam futbolo stadionui… O iki tol tenkintasi, kaip aš sakau, „mikrofonų“ kultūros propagavimu.
Lenkų piligrimų atminimo ženklai Paneriuose. Zenekos nuotr.
Nevienodas praeities įvykių suvokimas ir vertinimas lemia skirtingas tų pačių istorinių įvykių interpretacijas, skirtingus istorinius naratyvus įvairiose socialinėse grupėse ir bendruomenėse. Kaip pastaruoju metu matome, tai tampa nemenkų socialinių prieštarų ir įtampų priežastimi. Kaip susijęs Panerių masinių žudynių vietos įprasminimas su tapatumo politika, besiformuojančia pilietine savimone? Ar gali praeitis ne skaldyti, o jungti? Koks, Jūsų manymu, turėtų būti Panerių memorialas, kad skatintų visuomenės susiskaldymą perkeičiantį istorinį sąmoningumą?
Praeitis gali vienyti, jei prisimename „vieni kitų“ aukas. Paneriai mums suteikia neblogą galimybę to „atminties darbo“ išmokti, kadangi tose pačiose duobėse užkasti įvairių tautų ir politinių pažiūrų žmonės. Apskritai Paneriai šiandien funkcionuoja labiau kaip vienijanti, nei skirianti erdvė. Antai yra tapę norma, kai atsiminimų bendruomenių atstovai ar valstybių atstovai stabteli prie visų paminklų, taip pagerbdami ne tik „savo“, bet ir „kitų“ aukas. Stipresnio vadinamųjų naratyvų ar atminčių varžymosi būta tarp lenkų ir lietuvių atsiminimų bendruomenių, ypač kai memorialinis kraštovaizdis dar tik klostėsi, būta ir tiesmukos Panerių istorijos panaudos nūdienėms problemoms spręsti… Vienas iš mano darbo šaltinių buvo lietuvių, lenkų, žydų politikų kalbų Panerių memoriale analizė. Ji padėjo atskleisti valstybių atminimo politikų tendencijas, bendrumus ir skirtumus. Štai nuo Valdo Adamkaus prezidentavimo laikų norma tapo leitmotyvas apie Paneriuose nužudytus žydus – Lietuvos piliečius, taip siekiant pabrėžti jų savumą. Analizuojant Izraelio politikų kalbas pavyko identifikuoti tam tikrą ideologinę-retorinę slinktį iš praeities į dabartį ir ateitį. Jei pirmaisiais metais jų viešoji retorika pasižymėjo netgi kaltinamuoju charakteriu lietuviams, reikalavimu prisiimti atsakomybę už dalies mūsų tautiečių dalyvavimą Holokauste, tai dabar (ir jau seniai) to nebelikę: akcentuojama aukų atminimo įamžinimo problematika. O šioje srityje mums išties reikia dar daug ką nuveikti…
Paminklas žydų atminimui (1991). Zenekos nuotr.
Šiais metais LR Seimas įtraukė Romų genocido atminimo dieną, rugpjūčio 2 d., į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą. Savo disertacijoje aptariate ir romų nacizmo aukų atminimo įamžinimą Panerių memoriale. Kas žinoma apie romų masines žudynes Paneriuose? Ar yra žinoma konkreti romų nužudymo vieta? Jei taip, kaip ir kodėl, Jūsų manymu, reikėtų ją įprasminti?
Be jokių abejonių – taip. Juk romai buvo viena iš aukų grupių Paneriuose… Duomenų apie čia nužudytus romus nėra daug, vis dėlto jų yra pakankamai, kad galėtume teigti, jog Paneriai yra ir romų martirologijos vieta. Pavyzdžiui, apie tai, jog romai (iš viso 46, tarp jų daug mažų vaikų) 1944 m. balandžio 12 d. buvo išvežti į Panerius, rašoma Lukiškių kalėjimo kapeliono Juozo Baltramonaičio dienoraštyje. Tas pats įvykis paliudytas ir vadinamosios „degintojų komandos“ nario Julijaus Farberio atsiminimuose. J. Farberis rašo, kad romai buvo nužudyti siaurojo geležinkelio, vedusio į masinių žudynių teritoriją, pabaigoje. Pastaraisiais metais Lietuvos istorijos instituto tyrėjai nustatė tikslią šios geležinkelio atšakos vietą. Manau, kad tai leidžia daryti prielaidą bent jau apie apytikslę romų nužudymo vietą. Be to, žinoma, kad netoli šios atšakos buvo ir viena iš didesnių žudynių duobių. Kitame šaltinyje (į jį dėmesį atkreipė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus istorikė Neringa Latvytė-Gustaitienė) rašoma apie 87-nis 1944 m. traukiniu į Panerius atvežtus romus. Taigi duomenų yra.
Simbolinis akmenų ratas Paneriuose nužudytiems romams atminti. 2015 m. rugpjūčio 4 d. sudėliojo Vilniaus romų bendruomenės vaikai kartu su VVGŽM darbuotojais.
Atkreipčiau dėmesį, kad romai yra vienintelė tautinė bendrija, kuriai nepavyko Paneriuose pastatyti atminimo ženklo čia nužudytiems savo tautiečiams, nors pastangos tai padaryti buvo dedamos ne vienerius metus. Disertacijoje rašau, jog tai nulėmė galios svertų paveikti atsakingas institucijas sau palankia linkme stoka, kuri išplaukė iš romų bendruomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo silpnumo. Tai, kad Seimas įtraukė rugpjūčio 2 d. į atmintinų dienų sąrašą, yra didžiulis žingsnis į priekį. Manau, kad ir atminimo ženklo Paneriuose romams atsiradimas tėra laiko klausimas, tik reikia šį reikalą vis pajudinti… Atminimo paminklu galėtų tapti ir to laikotarpio medis su inkrustuota lentele – atminimo grožis atsiskleidžia paprastume, tam nereikia didingų architektūrinių kompozicijų…
Interviu parengtas įgyvendinant projektus „#MesVisi“, kuris bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) lėšomis, bei „Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020“, kurį bendrai finansuoja EVZ fondas. Interviu turinys neatspindi Europos Komisijos bei EVZ fondo nuomonės.
