Lietuvoje vis dar gajūs tautas, rases ar žmones su negalia žeminantys produktų pavadinimai, posakiai ir epitetai, pastebi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Naujausias atvejis – nusiskundimas dėl kepyklos siūlytos „čigoniškos apkepėlės“.
Toks Vilniaus kepyklėlės „Prezo“ gaminto kepinio pavadinimas neprasprūdo pro akis vienai moteriai, kuri parašė skundą, tvirtindama, kad jis žemina romų tautybės asmenis.
Tarnyba kreipėsi į kepyklą, teiraudamasi, ar suteikiant produktui pavadinimą buvo konsultuojamasi su romams atstovaujančiomis organizacijomis. Kepyklos vadovai kaip mat sureagavo ir nutraukė kepinio gamybą. Taip pat patikino, jog jeigu ji bus atnaujinta, gaminio pavadinimas bus kitoks.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena, kad vadovaujantis Tautinių mažumų departamento nuomone, Europos Sąjunga ir kitos tarptautinės institucijos savo dokumentuose naudoja sąvoką „romai“ ir ragina visas valstybes taip pat naudoti šį žodį, o čigonas“ laikomas nepagarbiu išsireiškimu.
„Nors šis tyrimas dėl galimos diskriminacijos tautybės pagrindu buvo nutrauktas, reikia pastebėti, kad užgaulių, neigiamą kontekstą turinčių pavadinimų ir posakių šalyje vis dar apstu. Tai pasakytina ne tik apie romus, bet ir kitas labiau pažeidžiamas socialines grupes, žmones su negalia, neheteroseksualius asmenis, taip pat moteris“, – sako Lygių galimybių integravimo grupės vadovė Vilma Gabrieliūtė.
Vilma Gabrieliūtė, Martyno Ambraso nuotr.
Jos teigimu, jei jau beveik atsikratėme rasistinių išsireiškimų juodaodžių atžvilgiu, tokie pasakymai, kaip „invalidas“, „daunas“, „liliputas“, „silpnoji lytis“, „psichas“ „normalios (orientacijos)“, „homikas“ ir pan. yra vis dar vartojami ir kuria priešišką aplinką, didina atskirtį, yra menkinantys arba užgaulūs.
„Mūsų vartojamas žodynas, kalba ne tik atspindi visuomenėje priimtinas normas, bet ir formuoja mūsų požiūrį. Stigmatizuojanti kalba normalizuoja žeminimą, kito nuvertinimą, o tai ilgainiui gali lemti ir diskriminaciją, nukreiptą prieš tam tikrą grupę žmonių. Todėl tik nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokią visuomenę kursime: didinančią atskirtį, ar kuriančią įtrauktį, kur kiekvienas žmogus nepaisant savo tapatybės bruožų yra matomas kaip vertingas“, – įsitikinusi V. Gabrieliūtė.
Komentuodama įtraukios kalbos svarbą, ekspertė pastebi teigiamų tendencijų. „Didžiausias proveržis žodyne matyti kalbant apie žmones su negalia. Prieš dešimtmetį nenustebdavome išgirdę žodį „invalidas“, dabar po truputį jau atsisakome ir žodžio „neįgalus“, kviesdami akcentuoti pirmiausiai žmogų: žmogus su negalia, žmogus, turintis Dauno sindromą, asmuo, turintis psichikos sveikatos sunkumų. Panašiai yra ir su žemo ūgio žmonėmis, juos derėtų vadinti tiesiog žemaūgiais“, – sako ji.
Pasak V. Gabrieliūtės, labiau atpažįstame ir lyčių nuostatas bei plečiame lytiškumo žinias „Vis geriau suvokiame, kad nei viena lytis nėra nei silpna, nei stipri, kad visos seksualinės orientacijos yra normalios: tiek heteroseksualumas, tiek biseksualumas, tiek homoseksualumas“, – pasidžiaugia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė.
