Kovo 23 – 29 dienomis vyks “Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ”. Jau vienuolika metų ,,Vaikų linijos” inicijuojama kampanija šiais metais kviečia garsiai kalbėti ir apie elektroninėje erdvėje vykstančias patyčias. Apie tai kalbamės su psichologe Jurgita Smilte Jasiulione.
Patyčios mūsų visuomenėje yra jau seniai įsišaknijęs reiškinys, su kuriuo niekaip nepavyksta susidoroti. Kokios yra to priežastys?
Patyčios yra tokia įsišaknijusi problema, nes visuomenėje vis dar trūksta aiškaus pripažinimo, kad tai yra netinkamas elgesys, visai kaip ir agresyvus, smurtinis elgesys prieš vaikus. Puikiai žinome, kokio pasipriešinimo sulaukė vaikų nemušimo įstatymas, noras uždrausti fizines bausmes. Pasipriešinimo visų pirma žmonių, kurie formuoja tuos įstatymus, o taip pat ir iš visuomenės. Kol nėra aiškumo, kad suaugusieji negali smurtauti prieš vaikus, natūralu, kad ir vaikams nėra aišku, jog jie negali smurtauti vienas prieš kitą. Tačiau mes pastebime ir pozityvių pokyčių: suaugę vis aiškiau ir drąsiau priima faktą, jog patyčios nėra tiesiog vaikiškas ar natūralus elgesys, ir kad reikalingas suaugusiųjų įsikišimas.
Realybėje prasidėjęs tyčiojimasis gali ir persikelia į socialinius tinklus. Kaip tai riboti?
Ne tiek jau daug metų praėjo nuo to laiko, kai visuomenė pradėjo laisvai ir nevaržomai naudotis technologijomis. Praeina tam tikras laiko tarpas, kai išbandomos visos galimybės, kaip jas naudoti, o paskui pereinama prie atsakingesnio naudojimo. Tai yra tas iššūkis, su kuriuo susiduria dabartinė patyčių prevencija: svarbu padėti jauniems žmonėms apsisaugoti nuo virtualių patyčių, būti saugesniems internetinėje erdvėje, o ne tik stabdyti mokykloje vykstančias patyčias.
Patyčių iniciatoriai jaučiasi saugūs ir nebaudžiami. Kaip civilizuotai pamokyti tokius žmones?
Atsakomybę turėtų prisiimti visuomenė. Juk kiekvienas žino, kad vagystė, fizinis smurtas – tai nusikaltimai, už kuriuos yra baudžiama. Policija neturi galimybių viso to stebėti ir fiksuoti, todėl tikisi piliečių sąmoningumo pranešant apie tokius atvejus. Tad taip pat ir internetinėje erdvėje: išvydus, kad žeminamas kitas žmogus, svarbu į tai reaguoti, bandyti tyčiojimąsi sustabdyti. Pokytis priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kuris naudojasi internetine plotme. Tad patyčių atvejus reikia pranešti socialinio tinklo administratoriams ir padrąsinti netylėti nukentėjusįjį. Policija taip pat turi reaguoti tam tikromis situacijomis, ir nereikėtų to traktuoti kaip skundimo, nors taip atrodo dažnam žmogui.
Naujienų portaluose, ypač – pramogų skilčių komentaruose, visuomet apstu pagiežos kupinų pasisakymų. Kaip paaiškinti tokį elgesį?
Patyčios yra ne vaikų problema, tai yra mūsų visuomenės liga, tad jos apraiškų matome įvairiais lygmenimis. Žiniasklaida taip pat prisideda prie to, pavyzdžiui, klijuodama etiketes tam tikriems žmonėms. Tuo tarpu komentarus rašantys žmonės, panašu, ne visada kritiškai vertina savo elgesį vitualioje erdvėje ir neįvertina, kur yra riba tarp žodžio laisvės ir kito asmens garbės ir orumo.
Ar skiriasi elgsena žmonių, kurie piktybiškai komentuoja portaluose ir socialiniuose tinkluose?
Nesiskiria niekuo: ir vieni, ir kiti žemina. Galbūt galima sakyti, kad socialiniuose tinkluose vyksta kiek atsakingesnis nuomonės reiškimas, nes žmogaus tapatybė yra žinoma. Tačiau būtent socialiniuose tinkluose vykstančios patyčios sulaukia palaikymo. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle Facebook kitus žmones žeminantys komentarai plinta per ,,Patinka” ir ,,Dalintis” funkcijas.
Ar dažnai į ,,Vaikų liniją” kreipiasi internetinėje erdvėje patyčias patyrę vaikai?
Dėl elektroninėje erdvėje vykstančių patyčių sulaukiame iki 100 skambučių per metus. Vaikai 20 kartų daugiau pasakoja apie realiai vykstančias patyčias. Jie kartais tiesiog nesupranta, į ką turėtų kreiptis pagalbos dėl internetinių patyčių. Nuo 2012 metų ,,Vaikų linija” prisijungė prie projekto,,Saugesnis internetas”, tuomet mes aiškiai pradėjome siųsti jaunimui žinutę, kad į mus galima kreiptis įvairiais klausimais, susijusiais su virtualia erdve: elektroninės patyčios, seksualinis priekabiavimas ar netinkamas turinys, su kuriuo jie susidūrė internete. Tad kiekvienais metais sulaukiame vis daugiau vaikų klausimų, susijusių su jų saugumu virtualioje erdvėje.
Kai kuriose mokyklose bendruomenė į tyčiojimosi problemą žiūri pro pirštus. Ar pedagogai neturėtų mokyti socialinio bendravimo internete įgūdžių?
Mokyklose bet kokių socialinių įgūdžių mokoma pakankamai mažai, ir tai liūdina. Kai kur socialinis pedagogas yra patikimas pagalbos šaltinis, į kurį moksleiviai kreipiasi, kai reikia pagalbos. Žinoma, yra atvejų, kai pedagogas negeba sukurti tinkamų santykių su jaunimu. Aš matau reiškinį, jog mūsų švietimo sistemoje nėra nuoseklaus vaizdo į bendrai nepageidaujamų reiškinių prevenciją. Pavyzdžiui, ,,Olweus” patyčių mažinimo prevencinė programa. Dalis mokyklų ją sėkmingai įgyvendina, kitur apie šią prevenciją nėra nė girdėję. Tad jei norime, kad patyčios būtų efektyviai valdomos, mokyklos lygiu turėtų būti diegiamos programos. Ne atsitiktinai ir atsainiai, o visose mokyklose. Tai turėtų būti nuolatinė švietimo dalis, nes patyčioms įveikti prireiks ne kelerių, o daugiau kaip dešimties metų.
Ar mokyklose tolerancija turėtų būti skatinama privalomąja pamoka?
Džiaugčiausi matydama, kad mokyklose socialinių įgūdžių ugdymas tampa neatsiejama švietimo dalis. Esame pernelyg susikoncentravę į dalykinį mokymą ir ruošimą egzaminams. Mažai orientuojamės į vaikų socialinius įgūdžius. Tolerancija, be abejonės, taip pat turėtų būti aptariama.
————————–
Kovo 23-29 dienomis Lietuvoje vyks šeštoji „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“, siekianti atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą. Prie emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ organizuojamos iniciatyvos šiemet prisijungė apie tūkstantis ugdymo įstaigų, nevyriausybinių ir kitų organizacijų, kurios savo renginiais ir veiklomis prisidės prie saugesnės aplinkos kūrimo mūsų šalyje. Daugiau informacijos www.bepatyciu.lt
