Psichoterapeutė A. Kurienė: mes apsimetame, kad kūno nėra ir vaikus auginame gėdindami

Aušra Kurienė yra „Paramos vaikams centro“ įkūrėja ir vadovė, psichologė, vaikų ir paauglių psichoanalitinė psichoterapeutė. Daugiau nei trisdešimt metų ji teikia pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sunkumų, konsultuoja tėvus ir specialistus, ruošia mokymus bei, esant poreikiui, teikia ekspertinį vertinimą dėl informacijos poveikio nepilnamečiams Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. A. Kurienė taip pat yra parengusi keletą metodinių leidinių apie darbą su smurtą patyrusiais vaikais bei šiemet išleido knygą apie vaikų auginimą „Kaip užauginti žmogų“, kurioje plačiau kalbama apie vaiko raidą bei jos keliamus iššūkius ir santykio su vaiku kūrimo svarbą. Žmogaus teisių portalui manoteises.lt A. Kurienę kalbino edukacinės psichologijos magistrantė Jūratė Laukytė.

Kiek lytinis švietimas ir lytiškumo ugdymas yra svarbūs jūsų darbe? Kiek tenka su tuo susidurti dirbant „Paramos vaikams centre“?

Tema yra gana aktuali, nes „Paramos vaikams centras“ daug dirba su vaikais, kurie yra patyrę įvairų žalojantį elgesį, nukentėję nuo įvairiausių rūšių smurto, taip pat ir seksualinės prievartos. Europos Komisijos inicijuota kampanija, kurią mes ir šiuo metu vykdome, teigia, kad 1 iš 5 vaikų patiria vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą arba išnaudojimą. Lietuva tai pat nesiskiria nuo pasaulinės statistikos ir pasaulinių procesų.

Ar nesulaukėte kreipimosi į „Paramos vaikams centrą“ dėl ekspertinės nuomonės arba kvietimo prisidėti prie darbo grupės Švietimo ir mokslo ministerijoje rengiamos Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos?

Esame labai trumpai šnektelėję su Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC) darbuotojais. Kadangi neseniai buvau europiniame susitikime, kuriame daug buvo kalbama apie lytiškumo ugdymą ir įvairias programas,  pasidalinau, kad yra parengti dokumentai, kuriais galima remtis.

Gal galite patiksinti, kokius dokumentus jūs turite omenyje?

Yra Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) parengtos rekomendacijos, standartai. Tai lytiškumo ugdymo mokymo programa, kuri, rekomenduojama visoms Europos šalims. PSO Europos regione yra šalių, kur nėra jokių programų, bet yra ir tokios šalys kaip Olandija arba Norvegija, kur nuo 1 iki 12 klasės vaikai turi nuolatines  pamokas per savaitę, skirtas vien tik lytiškumo ugdymui. Rekomenduojama programa nesivadina „šeimos ar gyvenimo įgūdžių“ – tai yra didelė ir nuosekli lytiškumo ugdymo programa. Joje lytiškumo ugdymas suprantamas kaip visuminis procesas apimantis žinias, įgūdžius ir vertybes, manyčiau, kad ji puikiai turėtų tikti ir patikti visiems: tėvams, mokytojams, valstybei ir politikams..

Pakalbėkime plačiau apie lytiškumą. Kas tai yra ir ką svarbiausio vaikai apie tai turėtų sužinoti?     

Lytiškumo ugdymas pas mus labai dažnai suprantamas kaip kalbėjimas vien tik apie neigiamus dalykus: lytiniu keliu plintančias ligas, nepilnamečių nėštumus, seksualinį priekabiavimą ar smurtą lytinių santykių metu. Yra labai svarbu supažindinti vaikus ir jaunus žmones su rizika bei pavojais, susijusiais su lytiniu elgesiu ir sveikata, bet tai yra tik maža lytiškumo ir lytinio ugdymo dalis. Pilnavertis ir visuminis lytiškumo suvokimas reiškia savo kūno ir lyties visapusį pažinimą ir vertybinių nuostatų apie tai formavimą. Vaikas turi gauti žinias pagal savo amžių, turi būti išmokytas įgūdžių, atitinkančių jo raidą ir turi būti nuolat formuojamos vertybinės nuostatos apie savo ir kitų lytiškumą ir kūniškumą. Tarkim, jau ikimokyklinukas turi žinoti, kad jis  turi kūną, o kūnas yra gerbtinas, kad kūnas turi dalis, jos turi pavadinimus, vaikas turi mokėti pavadinti kūno dalis tinkamais žodžiais. Taip pat jis turi žinoti, kad reikia dengti kažkokias kūno dalis, kada ir kas gali liesti jo kūną, o kas ne. Dar vaikui reikia žinoti, kad žmonės yra lytiški, vaikai gimsta lytiniu būdu ir taip toliau. Kažkokiu metu, kai jam 13 ar 15 metų, mes jam pasakysime, kad yra būdai apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Tikslios žinios ir pagarba savo ir kito žmogaus kūnui ir lyčiai turi būti nuolatinė lytiškumo ugdymo dalis.

Lytiškumo mes turime vaikus mokyti, kad jie galėtų suvokti, kas su jais darosi, kad būtų saugūs ir kad kurtų adekvatų santykį su savim, savo kūnu bei su kitais žmonėmis kaip su lytį turinčiomis būtybėmis. Vaikai turi gauti reikalingus įgūdžius, vertybines nuostatas. Tad reikia mokyti to, kas yra objektyvu, moksliškai paremta, o ne remtis prietarais ar savo baimėmis.

Ar lytiškumo ugdymas yra panašiai suprantamas visame pasaulyje? O gal Lietuva išsiskiria šiame kontekste?

Nežinau ar mes išsiskiriam, nesu detaliai susipažinusi su kitų kraštu patirtimi, tačiau mane neramina mūsų pseudopuritonizmas. Perdėtai propaguojame griežtas dorovines nuostatas ir  „apsimetame“, kad kūno nėra,  vaikus auginame gėdindami. Dažnai suaugę žmonės, o po to ir jų vaikai turi daug jausmų apie kūną kaip gėdingą  ir taip atsiduria labai dideliame pavojuje. Jei su kūnu yra susiję daug gėdos, tai nedrįstame kažko apie tai paklausti, nueiti pas gydytoją, pasišnekėti. Augantis, bręstantis kūnas kelia labai daug sumaišties ir nežinojimo visiems. Kas tą nišą turi užpildyti? Mes galime galvoti, kad šeima, bet dažna šeima neturi supratimo, kaip kalbėti su vaikais apie tuos dalykus. Jie gėdijasi, drovisi, nežino tinkamos informacijos, o dažnai ir tinkamų žodžių.

Mes bijom kalbėti apie lytiškumą su vaikais, siekdami apsaugoti juos nuo netinkamo ir pavojingo elgesio, ir perlenkiame lazdą, patenkame į kitą kraštutinumą. Paliekame vaikus vienus. Štai švietimo ministrė neįsivaizduoja, kaip galėtų kalbėti su paaugliu tokia tema, nes jisai kikena… Arba pasimetęs ir supykęs mokytojas, kai  penktokas, nusipiešęs nešvankybę, laksto po klasę, sugeba padaryti vienintelį dalyką – jam trenkti taip, kad net pradėtas ikiteisminis tyrimas. Štai jums ir lytiškumo neugdymo rezultatas. Nelengva suvaldyti netinkamą vaiko elgesį, tačiau taip pat turime suprasti, kad penktokas yra bręstantis paauglys, jį jaudina lytiniai klausimai ir nors jis tai ir netinkamai, bet akivaizdžiai demonstruoja. Vietoj to, kad trenktų vaikui, mokytojas galėtų rimtai pradėti kalbėti apie lytiškumo klausimus ir pagarbiai šnekėti apie lyties organus. Tačiau nėra tokios erdvės, kur apie tai būtų galima šnekėti, ta tema dažniausiai paliečiama tik anekdotuose ir nešvankybėse.

Dabar žmonės dažniau renkasi gyventi vieni arba partnerystėje ir galbūt ne visiems yra priimtinas tradicinis šeimos modelis. Tai kiek tikslinga vaikus mokykloje ruošti būtent santuokai ir šeimai? O jeigu ne šeimai, tai kokiems tada santykiams reikėtų juos ruošti?

Kalbant apie pasirengimo šeimyniniam gyvenimui ugdymą, tai kertiniai dalykai yra pagarba, atsakomybė ir gebėjimas rūpintis. Vertybine prasme svarbus lygiavertis ir pagarbus santykis. Labai svarbu yra mokyti vaikus suprasti, kad jie yra pajėgūs būti ištikimi, rūpintis kitu žmogumi, padėti įveikti sunkumus ir prisiimti atsakomybę už santykius.

Yra ir politinės, ir religinės jėgos, kurios lyg bando privatizuoti šeimos sąvoką ir labai ją susiaurinti. Šeima yra labai įvairi sąvoka. Labiausiai su kuo žmonėms asocijuojasi šeima – tai su artimais santykiais, žmonėmis, kurie gyvena kartu, augina vaikus ir kuria bendrą buitį, bendrą gyvenimą, kartu žiūri televizorių, keliauja ir taip toliau. Šeimos vertybės, taip pat ir tradiciniai šeimos modeliai yra labai svarbūs. Tačiau šeimos sudėtis gali būti nepaprastai įvairi: tėvai, seneliai, įtėviai, tetos, dėdės… Gali būti ir didelė šeima, ir maža šeima, ir nepilna šeima. Ir vieniša motina yra šeima, ir susituokę gėjai yra šeima. Tradicinė šeima, kur yra mama, tėtis, susituokę bažnyčioje augina vaikus yra tikrai vertybė, bet tik viena iš galimų. Negalime atmesti kitų šeimos formų, būtina ugdyti toleranciją bei priėmimą įvairovei.

Kas apskirtai galėtų vaikams mokyklose apie tai kalbėti, kad gebėtų perteikti ir pozityviąją lytiškumo ugdymo pusę? Ar reikalinga specializuota kvalifikacija, o gal ir biologijos, kūno kultūros ar dorinio ugdymo mokytojai galėtų tai atlikti?         

Kaip yra mokytojai, kurie moko matematikos, taip turi būti parengti mokytojai, kurie moko lytiškumo. Neužtenka tik numesti programą mokyklai, o po pusmečio stebėtis, kaip niekas neveikia, kaip vaikams nepatinka, kaip mokytojai kritikuoja, kaip tėvai yra nepatenkinti. Jeigu tai valstybės programa, tuomet turi būti pamoka, kuri turi vykti nuosekliai. Čia ir atsiskleidžia supratimas, ar tai yra programa, kuri yra nuosekliai įgyvendinama nuo 1 iki 12 klasės, ar tai yra tik „priepuolis“, kai septintoje klasėje vaikams tris dienas pasakojama apie AIDS. Čia yra didelis skirtumas.

Net ir pats geriausias biologijos ar kito dalyko mokytojas negali mokyti lytiškumo, jeigu jis turi  neigiamas asmenines nuostatas į seksualumą, lytiškumą, „gėjiškumą“, ar į santykius nesusituokus.  Tokių dalykų turi mokyti mokytojas, kuris yra taikoje su programos turiniu, kuris supranta apie ką eina kalba ir yra pakankamai atviras idėjoms, naujovėms, tolerantiškas, o tuo pačiu turintis labai aiškias vertybines nuostatas. Bet net ir toks mokytojas turi gauti specialų išsilavinimą. Mes juk nepatikime vaikų ugdymo bet kam.