Politikams ir visuomenei svarstant, ar leisti Lietuvoje registruoti partnerystes, prie diskusijos prisijungė per 120 Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų. Anot specialistų, tos pačios lyties santykių pripažinimas – ne tik teisės, bet ir emocinės gerovės klausimas.
Atvirą laišką kartu su kolegomis pasirašiusi psichologė-psichoterapeutė Ieva Bieliauskienė sako, kad buvimas neheteroseksualiu mūsų visuomenėje – vis dar smarkiai traumuojanti patirtis, o neapykantos bangos prieš LGBT asmenis kuria nesaugumo ir grėsmės atmosferą.
Daugiau nei 100 Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų išplatino atvirą laišką, kviesdami palaikyti tos pačios lyties partnerystes. Kodėl jūs prie jo prisijungėte?
Aš savo kabinete kasdien susitinku su LGBT bendruomenės žmonėmis ir girdžiu, kaip skaudžiai jie išgyvena tai, jog, nuo kitų žmonių skirdamiesi tik tuo, jog yra neheteroseksualūs, neturi kai kurių esminių teisių ir laisvių. Viena tų teisių – partnerystės sudarymas. Taip pat LGBT žmonės nuolat patiria tiesiogines ir netiesiogines patyčias ir grasinimus, ir tai yra stipriai traumuojanti patirtis. Pateiksiu pavyzdį: neseniai, kai, svarstant Stambulo konvencijos ratifikavimą, kilo didžiulė agresijos prieš LGBT bendruomenę banga, ne vienas mano klientas kalbėjo apie fizinio nesaugumo, grėsmės jausmą, kai baisu net išeiti į gatvę, nes atrodo, jog gali būti užpultas. Sveikoje visuomenėje tai neturėtų vykti, todėl manau, kad mes, psichologai ir psichoterapeutai, matantys šias problemas, turime garsiai apie jas kalbėti ir tuo prisidėti prie jų sprendimo ne tik asmens, bet ir visuomenės lygmenyje.
Vaikinų pora, Rosemary Ketchum, pexels.com nuotr.
Laiške rašoma, kad tos pačios lyties santykių pripažinimas teigiamai veikia tokias poras. Ar galėtumėte papasakoti plačiau?
Tos pačios lyties partnerystės pripažinimas turi ne tik teisinę, bet ir psichologinę – emocinę vertę: tuo valstybė, o tuo pačiu – ir visuomenė, patvirtina, kad tokie santykiai yra priimtini, vertingi ir gali būti palaikomi. Labai panašią funkciją tarp heteroseksualių žmonių jau labai seniai atlieka santuoka: du žmonės paskelbia apie savo ketinimą gyvenimą toliau kurti kartu, vyksta vestuvės, kurių metu tai iškilmingai paviešinama, šeima, draugai tuo džiaugiasi, vėliau palaiko ištikus kokiems nors sunkumams, skatina saugoti šeimą. Ilgalaikių santykių kūrimas ir išlaikymas – nelengvas darbas, todėl visa aplinkos parama labai svarbi. Partnerystės įteisinimas padėtų kurti ir vienalyčių porų ilgalaikių santykių tradiciją, kurios kol kas Lietuvoje labai trūksta.
Sekant viešąsias diskusijas apie LGBT asmenis, neretai kaip argumentai vis dar naudojami tokie teiginiai kad „tai yra liga“, „tai yra iškrypimas“ ir pan. Kaip psichologai žiūriu į tokius teiginius? Kokias, jūsų požiūriu, pasekmes jie sukelia?
Tai, kad homoseksualumas nėra liga, Amerikos psichiatrų asociacija pripažino dar 1973 m., šiek tiek vėliau jis buvo išbrauktas iš Tarptautinės ligų klasifikacijos, todėl teiginys „Tai yra liga“ neatitinka realybės. Gaila, bet dalis žmonių savo nuomonę grindžia ne mokslo argumentais, o savo emocijomis – „jie ne tokie, kaip aš, todėl nenormalūs“, arba tiesiog kartoja tai, ką kalbėjo tėvai, kaimynai, augę Sovietų Sąjungoje, kai homoseksualūs santykiai tarp vyrų buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu. „Iškrypimu“ homoseksualumas vadinamas remiantis ir kai kuriomis religinėmis tradicijomis, nors, pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia pastaruoju metu kviečia būti tolerantiškiems ir priimantiems LGBT bendruomenę. Todėl tokie ir panašūs žodžiai, nukreipti į LGBT bendruomenę, turėtų būti vertinami kaip psichologinis smurtas ir patyčios, suvokiant visas tokių reiškinių pasekmes žmonių psichikai.
Vaivorykštės vėliava, Sharon McCutcheon/ pexels.com nuotr.
Tyrimai įvairiose šalyse rodo, kad LGBT asmenų psichikos sveikata dažnai būna prastesnė nei šiai bendruomenei nepriklausančių asmenų. LGBT lygiateisiškumo oponentai teigia, kad tokias pasekmes sukelia „netradicine“ vadinama seksualine orientacija, tariamas nenormalumas. Kaip jūs žiūrite į tokius teiginius?
Aš nesu pastebėjusi kokio nors psichologinio bruožo ar psichologinės problemos, kurią turėtų visi mano sutikti LGBT asmenys – jie tokie pat skirtingi, kaip ir heteroseksualūs žmonės, todėl kalbėti apie su pačia seksualine orientacija susijusį „nenormalumą“ tikrai negalėčiau. Manau, kad prastesnė LGBT bendruomenės psichikos sveikata susijusi su jau minėta nuo vaikystės jaučiama patyčių ir smurto atmosfera, poreikiu nuolat slėpti tavo orientaciją ir santykius ir dėl to kylančią įtampą bei nerimą bendraujant net su artimiausiais žmonėmis, taip pat su lygių teisių nebuvimu.
Pati ne vienerius metus konsultuojate LGBT klientus. Kiek jūsų požiūriu, neigiama informacija apie LGBT ar suintensyvėjusi neapykantos kalba šios bendruomenės atžvilgiu, veikia žmonių kasdienybę, santykius su kitais žmonėmis?
Tokia kalba bei informacija kelia nesaugumo ir grėsmės jausmą tiems, į kuriuos ji nukreipta. Kai kuriuos tai dar labiau skatina slėptis, kitus – kaip tik aktyviai kovoti už savo teises. Dar viena ilgalaikio gyvenimo su neigiama informacija apie LGBT bendruomenę pasekmė – tai vadinamosios vidinės, arba internalizuotos, homofobijos atsiradimas: žmogus ima nekęsti pats savęs, jaustis menkavertis, abejoti savimi ir vengti imtis rimtesnių darbų. Dažnai prireikia laiko ir darbo psichologo ar psichoterapeuto kabinete, kol pavyksta suprasti, jog tokios neapykantos sau priežastis – neheteroseksuali orientacija ir visuomenės, aplinkinių neigiamas požiūris į ją. Be abejo, taip besijaučiančiam žmogui sunku pasitikėti savimi ir kitais, saugiai jaustis artimuose santykiuose.
Mergina su vaivorykštės vėliava, Brett Sayles pexels.com nuotr.
Iš kur, jūsų požiūriu, kyla neapykanta ir LGBT bendruomenės nepriėmimas? Ar tai susiję su žmogaus psichologija, ar priežasčių turėtume ieškoti mūsų kultūrose ir institucijose, turinčiose galią?
Manau, kad priežastys yra tiek asmeninės, tiek kolektyvinės. Žmogaus psichikoje slypi polinkis kitokiuose nei jis įžvelgti priešą, grėsmę, net jei jos realiai ir nėra – dėl to taip dažnai diskriminuojamos ir engiamos įvairios mažumos. Tačiau tai, ar tas polinkis bus skatinamas ir stiprinamas, patvirtinant, kad „Taip, jie priešai, su jais reikia kovoti“, jau priklauso nuo įvairių kultūros ir politikos institucijų. Ten, kur šios institucijos siunčia žinią, jog vertybė yra sugyvenimas ir tolerancija, smurto ir patyčių yra gerokai mažiau.
Ar galime išmokti tolerancijos ar empatizuotis su žmonėmis, kurie mums atrodo skirtingi, tolimi, kaip, matyt, daliai mūsų visuomenės atrodo LGBT bendruomenė?
Manau, kad to tikrai galima išmokti – jau dabar tarp jaunų žmonių neapykantos LGBT bendruomenei žymiai mažiau. Tai padeda LGBT paaugliams ir jaunuoliams anksčiau ir plačiau atsiskleisti, ir tokiu būdu jų bendraamžiai skirtingas seksualines orientacijas ima matyti kaip normalios žmonių įvairovės dalį. Be abejo, prie tolerancijos ir empatijos prisideda ir iš šalių, skatinančių LGBT bendruomenės lygiateisiškumą, ateinanti informacija. Apskritai objektyvi, mokslo žiniomis grįsta informacija apie tai, kas yra lyties tapatumas, seksualinė orientacija, kaip jie formuojasi, yra labai svarbi – žinau pavyzdžių, kai būtent žinios žmonių nuostatas LGBT atžvilgiu pakeitė iš neigiamų į teigiamas. Lietuvoje tokios informacijos dar labai trūksta, tačiau vis daugėja, ir man atrodo, kad nors ir iš lėto, bet judame tolerancijos bei empatijos kryptimi.
