Rugsėjo 12 d. prasidedančio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ akcentas – dokumentika „Jūsų seserybėje“. Šiais metais pasirodęs filmas skaito istorijas, kurias moterys patikėjo feministiniam žurnalui „Ms“. Nors didžioji dalis laiškų niekada nebuvo publikuoti, kritikai filmą vadina kolektyviniu portretu, kuris susideda iš asmeniškų ir intymių nelygybės patirčių praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Amerikoje. Su filmo režisiere Irene Luszting kalbėjomės, kokią reikšmę pokyčiams turi istorijos, kurioms balsas suteikiamas praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų.
Filme didžiausias dėmesys skiriamas laiškams, siųstiems į žurnalo „Ms“ redakciją 1970-aisiais. Kuo ypatingas šis leidinys?
Nors tuo metu JAV buvo nemažai publikacijų feminizmo tema, tačiau žurnalas „Ms“ buvo vienas didžiausių liberalios pakraipos feministinių leidinių. Šis žurnalas platintas visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje, o XX a. pabaigoje pasiekė moteris, kurios neturėjo prieigos prie kitų informacijos šaltinių – pavyzdžiui, gyvenančias mažuose miesteliuose, ar tas, kurios buvo „izoliuotos“ savo šeimose ar bendruomenėse. Taigi daugeliui žmonių šis žurnalas buvo vienintelė platforma, kurioje buvo galima diskutuoti ar reikšti savo pažiūras.
Perskaičiusios laišką, moterys dalinasi savo patirtimi, atskleidžia, kaip į išsakytą problemą žiūrime dabar, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų. Kuo svarbus ryšys tarp laiškus skaitančiųjų ir juos rašiusių?
Man, kaip režisierei, visuomet buvo įdomu eksperimentuoti su žmonių patirtimi. Pavyzdžiui, analizuoti, kaip keičiasi istorija, kai ji yra kalbama kitų žmonių lūpomis. Kai kiti žmonės skaito laiškus ir gyvai į juos reaguoja, mes galime pajusti tikras emocijas. Perskaitę laiškus, filme žmonės dažnai nutyla. Tyla yra vienas iš pagrindinių filmo akcentų – tyli solidarizacija, kuriama ne pačių laiškų, o jį skaitančių žmonių.
Akimirka iš filmo „Jūsų seserybėje“, filmo autorių nuotr.
Viena iš laiškuose dominuojančių temų – diskriminaciją tiek bandant įsidarbinti, tiek pačiame darbe: pavyzdžiui, tapti policininke buvo sudėtinga, nes didžioji dauguma darbuotojų buvo vyrai. Kiek, jūsų nuomone, su tokia diskriminacija susiduria moterys šiandien, praėjus ne vienam dešimtmečiui?
Nors šiais laikais moterims lengviau gauti išsilavinimą, tačiau dirbti vis dar sunku. Viena iš didžiausių problemų – prastos vaiko priežiūros sąlygos. JAV motinystės atostogos trunka apie dvylika savaičių, tad dauguma moterų lieka namuose auginti vaikus. Valstybė nepadeda, tad moterys verčiamos rinktis tarp karjeros ir motinystės. Praėję JAV prezidento rinkimai taip pat parodė, jog seksizmas visuomenėje vis dar klesti: rinkėjai nuolat komentavo ne Hillary Clinton protą, tačiau jos drabužius, manieras, netgi kūną, neminėdami jos, kaip politikės, idėjų.
Viena jūsų filmo veikėjų teigia, kad „laikas savaime nėra progresyvus“. Kokios pastangos, jūsų nuomone, keičia esamą situaciją?
Labai svarbi jaunų žmonių, ypač berniukų, edukacija. Vyrai šiomis dienomis vis dažniau suvokia, jog reikia dalintis namų ruošos darbus, palaikyti lygybės idėjas. Deja, regresą matau politikoje: atrodo, judame priešinga kryptimi arba ratu, kuris sukasi atgal. Nors žmogaus teisėms skiriama daugiau dėmesio, tačiau jei galvosime, kad laikas viską keičia, galime lengvai prarasti budrumą ir dėmesingumą problemoms, kurios vis dar neišspręstos.
Akimirka iš filmavimo, filmo autorių nuotr.
Viename iš laiškų akcentuojamas fenomenas, kai moteris diskriminuoja ne vyrai, bet kitos moterys. Kaip jūs aiškintumėte tokį fenomeną?
Feministinis judėjimas neturi išskirti nei vyrų, nei moterų pranašumo, nes atstovauja lygybės idėjai. Deja, per amžius susiformavusios struktūros trukdo mąstyti už patriarchališkumo ribų, todėl dažnai moterys pačios siekia tokias struktūras išlaikyti. Tačiau į feminizmą galima žiūrėti iš daugelio perspektyvų. Sudėtinga, o tuo pačiu įdomu nagrinėti atvejus, kai aktyvistai kovoja už lygybę, tačiau ignoruoja kitas priespaudos formas, ar akcentuoja tik vienos rasės, pavyzdžiui, baltaodžių moterų, teises. Filme man buvo svarbu sukurti diskusiją tarp žmonių, kurie paprastai suvokia save kaip atskiras visuomenės grupes, išryškinti problemas, kurios bendros visoms moterims, nepaisant amžiaus, rasės, seksualinės orientacijos ar profesijos. Atrinkdama laiškus, stengiausi pristatyti ne tik „normatyvinį“ feminizmą, bet ir atvejus, kai išreikštos pažiūros atskleidžia kardinalius skirtumus. Feministe gali būti ne tik moteris, kuri palaiko ginklų legalizavimą ar yra policininkė, tačiau ir kasdien į bažnyčią einanti, abortų draudimą palaikanti moteris.
Akimirka iš filmo „Jūsų seserybėje“, filmo autorių nuotr.
Viena filmo veikėja laišką į „Ms“ redakciją parašė būdama šešiolikos metų. Ji teigė, jog yra „netradicinės“ orientacijos ir todėl neįsivaizduoja savęs, turinčios šeimą. Šiuo metu ji yra susituokusi ir augina du vaikus. Moteris sako, kad jos šeimos pavyzdys keičia aplinkinių požiūrį į queer bendruomenės narius. Kodėl svarbu atvirai rodyti savo santykius visuomenei, atsiskleisti?
Visuomet palaikau matomumą – kuo daugiau LGBT šeimų matysime visuomenėje, tuo greičiau suvoksime, kad tai yra normalu. JAV apstu tyrimų, rodančių, kad queer bendruomenės narius pažįstantys žmonės yra daug labiau linkę toleruoti bendruomenę ir „netradicines šeimas“ apskritai. Dažnai diskriminaciją sukelia baimė, nežinojimas, todėl ir priimti queer bendruomenę tampa nepatogu. Kai bendruomenės nariai nebijo dalintis, atsiskleisti, jų istorijas vis dažniau matome filmuose, laikraščiuose, kitoniškumą priimti lengviau.
Lietuvoje filmas „Jūsų seserybėje“ rodomas rugsėjo 15 dieną, kino centre „Skalvija“. Įėjimas į visus filmus festivalio „Kreivės“ filmus – auka nuo 1 cento.
