Mano darbas – geriausias darbas pasaulyje, jame daug keliauju, jame nuolat girdžiu moterų istorijas, jame kuriu kažką naujo, jame esu visiškai laisva.
Kaip galvojate ką aš veikiu?
Ilgus metus teikiau teisines konsultacijas nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, o dabar su kolege Reda įkūrėm „Ribologiją“, kurioje dirbam su seksualinio smurto prevencija.
Kai manęs prašo papasakot apie savo darbą, visada jaučiuosi keistai. Kokioje srityje dirbate? Klausia manęs įvairiuose renginiuose.Su entuziazmu atsakau, kad dirbu su lyčių lygybe, smurtu lyties pagrindu, ypatingai seksualiniu smurtu, dar prekyba žmonėmis.
Tyla.
– Oho, tai čia labai sunkios temos, o jums kaip? Nesunku? – klausia jie.
Mintys mane nuneša į 2009 m. vasarą, kai kabineto langai aplipę geltonom žiedadulkėm, aplink daug knygų apie feminizmą, lyčių lygybę, o aš trečio kurso teisės studentė Moterų informacijos centre.
Į mini biblioteką kartu su kolege teisininke įeina vidutinio amžiaus moteris. Rami, išlaikyta, su kostiumėliu, kiek oficiali, žvilgsniu nužiūri erdvę.
Žinoma, kiek jaudinuosi, bet kartu rimtu žvilgsniu žiūriu į savo kodeksus, žinau, kad moteris atėjo konsultacijai dėl santuokos nutraukimo.
– Noriu nutraukti santuoką. Nebegaliu su juo gyventi, – sako ji.
Sakau papasakokite man daugiau (galvoje jau sukasi teisiniai santuokos nutraukimo pagrindai).
Su vyru gyvename jau 20 metų kartu, visada buvo smurto, bet praėjusią savaitę jis mane dvi dienas laikė uždaręs kambaryje ir mušė. Jūs suprantat, grįždavo iš darbo, atrakindavo duris ir spardydavo, tada atėjęs dar reikalaudavo atlikt žmonos pareigas, po kurių užrakindavo ir vėl išeidavo. Tai viskas, noriu skirtis, nors, aišku, nelabai noriu, noriu, kad pasikeistų, bet po tų dviejų dienų, abejoju.
Nežinau, kas mane sukrėtė labiausiai, pasakojimas ar ramus, švelnus moters pasakojimo balsas, skambėjęs taip, lyg būtų pasakojusi apie kelionę baidarėmis.
Tuo metu mano galvoje kodekso straipsnius pakeitė klausimai – ką? Kodėl? Ir taip žmonės daro? Kodėl ji neišeina? Kodėl ji viską pasakoja taip ramiai, čia gi siaubas. Sustingau ir tiesiog bukai spoksojau į ją.
Kol konsultaciją perėmė mano kolegė, man galvoje toliau sukosi mintys – bet ta moteris apsirengusi puikiu kostiumėliu, išsilavinusi, gražiai sutvarkytais plaukais, niekada neįtarčiau, kad namuose ji išgyvena tokį pragarą. Niekada!
60 % nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje niekur nesikreipia. Jei kreipiasi, visi tikisi tobulos aukos – verkia, prašo pagalbos, nori bėgti išeiti, niekada negrįžti. Turiu jus nuvilti tobulos aukos nėra. Ji gali jausti visus jausmus, dažnai tai yra nepasitikėjimas, bejėgiškumas, pyktis.
Išėjusi po konsultacijos, ėjau judria gatve iki senamiesčio ir visą laiką galvojau apie ją, uždarytą kambaryje be galimybės išeiti. Ar toks darbas man? Gal geriau eiti ten, kur istorijos linksmesnės?
Kuo toliau ėjau tuo piktesnė buvau – kodėl ji turi tai kentėti? Kodėl jis visuomenės akyse išlieka puikus verslininkas ir geras kaimynas? Kodėl ji turi eiti į darbą apsimesdama, kad jų šeima puiki? Kodėl? Ką aš galiu padaryti? Juk neišsivesiu jos gyvent pas save.
Kiek dar tokių moterų yra?
Statistiškai Lietuvoje nuo smurto nukenčia kas trečia moteris. Tos aukos yra čia, sėdi su mumis. Tai galiu būti aš, tikrai esat ir dalis jūsų. Tik kiek iš mūsų yra viešai, kad ir anonimiškai, pripažinę – prieš mane smurtavo arba mačiau smurtą savo akimis man artimiausioje aplinkoje.
Koks visgi jis suskis – eidama link namų toliau pykdama galvojau aš. Ir čia, būtent čia, buvo ta akimirka, kai savo pyktį dėl neteisybės ir nelygybės paverčiau savo plan de vida (liet. – gyvenimo planas), kaip sako Puerto Rike, arba savo misija, kaip labiau esame įpratę sakyti mes.
Moterims dažnai sako – nu nebūk tokia pikta, nebūk ragana. Aš manau, kad mano promočiutės kovojo už tai, kad aš galėčiau perimti jų kovą už savo teises, kad galėčiau laisvai ir drąsiai kalbėti apie tai, kad būtent moterys ir mergaitės yra tos, kurios sumoka didžiausią smurto lyties pagrindu kainą. Kad lyčių nelygybė yra pagrindinė priežastis, kodėl smurtautojai smurtauja.
Manau, kad jei gyvename šiais laikais ir nesame piktos – nekreipiame dėmesio į aplink esančią nelygybę. Man labai pikta, kad mes vis dar nedrįstame ratifikuoti Stambulo konvencijos ir pripažinti, kad smurtas lyties pagrindu egzistuoja, kol mano klientės klūpi ant kelių su virš galvos laikomu arbatinuku su verdančiu vandeniu, o kitą dieną eidamos į darbą atrodo kaip stiprios ir sėkmingos moterys gyvenančios idealioje šeimoje.
Man pikta, kad vis dar nepripažįstame, kad didelė dalis mūsų yra nukentėję nuo įvairių formų seksualinio smurto, pradedant priekabiavimu darbe, naktiniame gyvenime, baigiant priverstinėmis “pareigomis” miegamajame. Man pikta, kad seksualinis smurtas ilgus metus buvo kitų smurto formų šešėlyje daugiausiai dėl mūsų iš kartos į kartą perduotos baimės kalbėti apie viską, kas susiję su mūsų lytiniais organais, seksualumo ir intymumo temomis.
Šiandien mano pyktis mane nuvedė prie „Ribologijos“, organizacijos, kurioje, nepriklausomai nuo paros laiko, kartu su kolege Reda, skaitom jūsų atsiųstas seksualinio smurto istorijas.
Lietuvoje nuo seksualinių nusikaltimų artimoje aplinkoje registruotas tik 31 atvejis, kai tuo tarpu visų registruotų nusikaltimų artimoje aplinkoje skaičius – 5801. 2022 m. šis skaičius paaugo 29 %, kas parodė, kad kalbėti pradedame, bet dar labai nedrąsiai.
Kaskart gavusi naują istoriją, jaučiu, kad su ja kartu padėjome dar vieną žingsnį traukiant šią tamsią, bet labai paplitusią problemą į dienos šviesą. Man šiuo metu tai yra tas jausmas, kuris verčia keltis kasryt.
Privilegiją skaityti ir girdėti istorijas apie išgyventą smurtą priimu kaip dovaną ir todėl mano darbas nėra sunkus, jis yra geriausias darbas pasaulyje.
Jei nukentėjai nuo smurto artimoje aplinkoje, tai nėra tavo kaltė, kreipkis nemokamos pagalbos į Specializuotus kompleksinės pagalbos centrus.
Šią istoriją R. Butkevičiūtė papasakojo atidarant 17 – ąjį žmogaus teisių dokumentinio kino festivalį „Nepatogus kinas“.
