Holokausto metu buvo nužudyti milijonai žmonių, o jo sukelta trauma paliko gilių žaizdų ne tik jį išgyvenusiesiems, bet ir vėlesnėms kartoms. Mokslininkai sutinka, kad Holokausto trauma skiriasi nuo kitų traumų. Kuo tiksliai? Ką patyrė žmonės, grįžę į visuomenę iš getų ir koncentracijos stovyklų? Kaip Holokaustas paveikė išgyvenusiųjų vaikų kartą?
Apie tai manoteises.lt publikuosime penkių tekstų seriją, kurioje psichologijos mokslų daktarė, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches atsakys į šiuos klausimus.
Pirmajame pasakojime R. Reches apibūdina Holokausto sukeltos traumos skirtingumą nuo kitų: tyrėjai sutaria, jog Holokausto trauma skyrėsi trukme, žmogaus vaidmeniu traumos metu bei trauminio įvykio racionalizacija. Su Ruth susirašinėjo Goda Rasčiūtė.
Trauminio įvykio trukmė
Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, tyrėjai vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“. Tačiau yra ir tokių traumų, kurios trunka ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus mokslininkai vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją. Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma.
Ruth Reches, Mildos Rukaitės nuotr.
Netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra nuspėjama ir galbūt laiko apribota. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.
Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu
Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą, išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (pavyzdžiui, Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti), atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešindamiesi, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir prisiimti pasyvų vaidmenį. Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui. Išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, nes šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo.
Vokiečių kareiviai ruošiasi reidui Kauno gete, George Kadish/Zvi Kadushin nuotr.
Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydų tautybės žmonės nesipriešino, kai, pavyzdžiui, tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės:
• žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti;
• žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui;
• didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje. Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“;
• išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos.
Trauminio įvykio racionalizacija
Tyrėjai nagrinėjo išgyvenusiųjų Holokaustą ir ginkluotųjų pajėgų karių gebėjimą racionalizuoti trauminius išgyvenimus. Kariuomenės personalas turi aiškią misiją ir galutinį tikslą, kuris verčia juos tikėti, kad jų kančios ir veiksmai yra pagrįsti. Jie dalyvauja kovojant su „priešu“, kuris galbūt kelia grėsmę jų šaliai ar gyvenimo būdui. Yra aiški priežastis ir poveikis tarp jų veiksmų ir patirties. Netgi karo belaisviai, kurie nekontroliuoja su jais nutikusių įvykių tiek, kiek galėtų, jei būtų kovoje, bent jau supranta savo kalėjimo priežastį. Jie gali racionalizuoti, kad buvo užgrobti ir sulaikyti, nes yra priešai ir kovojo prieš užgrobikus. Išgyvenusieji Holokaustą buvo persekiojami tik dėl jų tautybės, todėl jie negalėjo pateisinti savo kančių. Žydų persekiojimas buvo skirtas visiškam jų rasės sunaikinimui, remiantis nuomone, kad jie priklausė žemesnei visuomenės grupei ir nenusipelnė lygių teisių ar net gyvenimo. Išgyvenusiems suvokti tokią tiesą buvo labai sudėtinga, o tai trukdė jiems įprasminti savo kančias. Negalėjimas racionalizuoti patiriamų traumuojančių įvykių sunkino jų išgyvenimą.
Holokausto metu nužudytų vaikų nuotraukų kompozicija Yad Vashem muziejuje, muziejaus nuotr.
Kaip įveikti traumas?
Traumos įveikiamos tada, kai jos yra įsisąmoninamas ir išgyvenamos. Trauma turi būti integruota į visuomenės istoriją – integravimas yra visuomenės brandumo ženklas. Labai svarbu, kad visuomenė būtų pasiruošusi priimti ir palaikyti išgyvenusius traumą, kad sudarytų sąlygas saugiai pasakoti apie savo praeitį, nebijant neigiamos visuomenės reakcijos.
Traumos įveika vyksta kompleksiškai. Turi būti aiški valstybės vadovų pozicija, nes ji yra kelrodė visiems valstybės gyventojams. Lietuvos vyriausybė atliko nemažai svarbių žingsnių, reikalingų padėti visuomenei padėti įveikti Holokausto trauką. Lietuva priėmė Holokausto vietų saugojimo ir žymėjimo įstatymus, pagal kuriuos Holokausto vietos turi būti aiškiai įvardijamos kaip „žydų genocido“ vietos. 1997 m. LR Seimas priėmė labai svarbų nukentėjusių nuo nacių ir sovietų okupacijų statuso įstatymą. Jis įvardijo, kas yra nuo okupacijos nukentėjęs žmogus. Tai buvo teisiniai, kompensaciniai, politiniai žingsniai. Atsirado institucionalizuotos atminties formos: buvo pradėta minėti Holokausto diena; susikūrė institucijos Holokausto problematikai nagrinėti; keičiamos ugdymo programos, įdiegiant daugiau medžiagos apie Holokaustą ir žydų istoriją. Per institucionalizuotas formas prasidėjo jaunosios kartos žavėjimasis žydišku paveldu, susiformavo laisvas santykis su žydiškumo sklaida ir raiška visuomenėje.
Žydų genocido vieta Vilkaviškyje, Vilkaviškio turizmo informacijos centro nuotr.
Aišku, dar yra daug dalykų, kurie turi būti atlikti siekinant visuomenės tolerancijos didinimo. Būtų svarbu įsteigti muziejų, kuris padėtų supažindinti Lietuvos gyventojus ne tik su Holokaustu, bet su visa žydų tautos gyvenimo Lietuvoje istorija. Tautos, gyvenančios šalia, geresnis pažinimas padės panaikinti iš senų laikų atėjusias nuostatas, neleidžiančias pozityviai priimti žmones ir integruoti jų išgyventą traumą.
Tekstas yra projektų „S4Change“, kurį finansuoja Europos Komisija, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už interviu turinį ir jame išsakomas mintis projektus remiančios institucijos neatsako ir jam įtakos nedaro.
