Skaitinys

Rytų ir Vakarų LGBT judėjimai – kodėl sunkus lygiavertis bendradarbiavimas?

Diskusijose apie LGBT ir feministinį aktyvizmą dažnai manoma, kad Vakarų organizacijos, globodamos posovietinių šalių judėjimus, atlieka teisingojo, vyresniojo brolio funkciją. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms perduodamos ne tik idėjos, modeliai, bet ir sąvokos, naudojamos tiems metodams apibūdinti. Kartais susidaro įspūdis, kad tai – vienintelis įmanomas ir sektinas pavyzdys. Austrijos tyrėjos dr. Katharina Wiedlack ir Masha Neufeld ir analizavusios diskursų judėjimą iš vieno politinio bei kultūrinio konteksto į kitą,  meta iššūkį tokiam įsitikinimui.

"Pussy Riot" iliustracija. Wikimedia Commons nuotr.

Paskaitoje, kurią skaitysite vasaros mokykloje LYSA, aptarsite terminų ir koncepcijų – tokių kaip queer, trečiosios bangos feminizmas – globalizaciją. Kaip jos įsisavintos posocialistinėje erdvėje?

K. Wiedlack: Tokie tyrėjai kaip Robertas Kulpa, Joanna Mizielinska, Tea Hvala, Irina Solomatina ir Tatsiana Shchurko analizuoja, kaip queer ir feministinės idėjos, metodai ir formos buvo perkelti į Vidurio ir Rytų Europos kontekstą. Jie mano, kad feminizmo ir queer teorijos pasireiškė ne tik akademine bei teorine, tačiau ir kultūrine, menine ir aktyvizmo orientacija į JAV modelius. Kitaip tariant, su akademinėmis teorijomis atkeliavo ir su jomis susijusios kultūrinės JAV judėjimų aplinkybės.

M. Neufeld: Tokie modeliai ypač būdingi LGBT ir queer aktyvizmui. Nekvestionuojamas aktyvistų, nevyriausybinių organizacijų ir Europos Parlamento remiamas įsitikinimas, kad pagrindinis kovos būdas – eitynės ir paradai (Gay Pride, Pride Parades), tik įtvirtina JAV hegemoniją.

Kitas įdomus aspektas – apversto rožinio trikampio simbolikos perėmimas. Aktyvistų grupė „ACT UP“ naudojo šį ženklą, ŽIV sukeltas mirtis siedami su nacių režimo aukomis (taip buvo žymimi LGBT asmenys, pasmerkti kankinimas ir sunaikinimui). 9-ajame dešimtmetyje San Francisko gatvėse jie protestavo prieš ŽIV/AIDS krizės nesuvaldymą. Dabar šią „ACT UP“ nacių simbolikos adaptaciją galima pastebėti gėjų ir lesbiečių protestuose Sankt Peterburge.

Nors šie pavyzdžiai rodo stiprų JAV metodų, žinių ir publikacijų idealizavimą, vietiniai kontekstai ir formos dažnai neįvertinamos.

K. W.: Termino queer vartojimas, ypač homofobija garsėjančiose šalyse, tikrai skiriasi nuo jo paplitimo Šiaurės Amerikoje praėjusio amžiaus 10-uoju dešimtmečiu. Angliškai queer reiškia „keistas“ ir buvo vartojamas homoseksualams ir kitiems normų neatitinkantiems žmonėms žeminti. 9-uoju ir 10-uoju dešimtmečiais gatvės vaikai, homoseksualūs ir translyčiai asmenys, nelegalūs imigrantai ir kiti žodį queer naudojo kaip savęs identifikaciją. Visi žinojo, ką tai reiškė, o tai, kad tokia sąvoka buvo pasitelkiama pozityviam savęs suvokimui, tikrai šokiravo.

M. N.: Populiariojoje Rusijos – ir kitų neanglakalbių valstybių – kultūroje šis terminasnereiškia nieko. Jo pasirodymas, pavyzdžiui, festivaliuose ar žurnaluose gali didinti LGBT bendruomenės matomumą. Queer nebus iš karto suprastas, todėl žmonių, bent jau iš pradžių, neatstums. Tai gali būti naudinga strategija, skatinanti visuomenės dialogą.

Vartojate dvi sąvokas  – queer ir kvir. Kuo jos skiriasi? Kam antroji išvis reikalinga?

K. W.: Kvir – kultūrinio vertimo pavyzdys. Tai anglakalbiams gerai žinomo žodžio queer vertinys, vartojamas Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, Čekijoje ir kitose slaviškai kalbančiose valstybėse. Šį daugiareikšmį terminą reikėtų laikyti ne pažodiniu vertimu, bet kultūrine adaptacija.

M. N.: Terminu taip pat kritikuojama Šiaurės-Vakarų pasaulyje vyraujanti queer komercializacija. Jis atspindi tarptautinį queer koncepcijos perkėlimą į kitus kontekstus. Jis tarsi oponuoja Šiaurės-Vakarų žinių gamybos monopolijai. Taip įtvirtinama, kad kvir diskursas, egzistuodamas autonomiškai, gali pakeisti kryptį ir keliauti  iš Rytų į Vakarų kontekstą.

Perskaičius Jūsų straipsnį apie merginų judėjimą „Pussy Riot“, susidarė įspūdis, kad Vakarai ne visai „pagavo“, ką aktyvistės norėjo pasakyti. Ar ši įžvalga teisinga?

K. W.: Mes neteigiame, kad Vakarai jų „nepagavo“. Mūsų įsitikinimu, jie susitelkė tik ties tam tikrais, atpažįstamais „Pussy Riot“ aktyvizmo aspektais. Apžvalgininkai jų akcijas perskaitė per 10-ojo dešimtmečio riot grrrl judėjimus ir punk muziką. Toks požiūris „Pussy Riot“ merginas pavertė rusiška riot grrrl versija. Vakarams nepavyko perteikti jų kaip medijų ir performanso menininkių, neįvertintas ir kontekstas, kuriame gimė jų politiniai veiksmai. Taip žvelgiant, dabartinė Rusija suprantama kaip 1990-ųjų JAV. Tai prisidėjo prie įsišaknijusio manymo, kad Rusija (ir visos  buvusios Rytų bloko valstybės) kultūriškai, ekonomiškai ir socialiai velkasi JAV (kitų Šiaurės-Vakarų šalių) uodegoje.

M. N.: Kaip iš tiesų interpretuoti „Pussy Riot“ veiksmus, gali atsakyti tik jos pačios. Mes tiktai siūlome kelis niuansus, kuriuos galima perskaityti iš jų performansų ir tekstų, viešų pareiškimų ir bendro feministinio diskurso tuometėje Rusijoje. Pasak jų dainų tekstų ir atvirų laiškų, anoniminis kolektyvas „Pussy Riot“ kovojo prieš seksizmą, homofobiją, mizoginiją, Putino sistemos mačizmą. Jos taip pat smerkė valstybės ir policijos naudojamą smurtą, korupcinius valdžios ir Bažnyčios ryšius, prastas kalėjimų sąlygas, protestavo prieš politinės opozicijos persekiojimą ir įkalinimą. Savo straipsniuose mes taip pat siūlome jas vertinti per rusų akcionizmo tradiciją, atkreipti dėmesį į jų kūnų reprezentacijas viešosiose erdvėse. Tyrėjos Elena Gapova ir Vera Akulova jų aktyvizmą traktuoja kaip specifinę Rusijos klasių kovos formą.

Ar galėtumėte duoti daugiau pavyzdžių, susijusių su skirtingų regionų kontekstų neįvertinimu?

M. N.: Tai hegemonijos ir globalios nelygybės klausimas. Šiaurės-Vakarų sąvokos ir strategijos queer ir feministinio aktyvizmo dažnai suprantamos kaip universalios. Pavyzdžiui, „Stonewall“  riaušės arba pirmųjų „Gay Pride“ pasirodymai diskursyviai konstruojami ne tik kaip JAV LGBT aktyvizmo, bet ir tarptautinio judėjimo pradžia. Tokia perspektyva ignoruoja faktą, kad visame pasaulyje LGBT bendruomenės dėl pripažinimo ir lygių teisių kovėsi skirtingais būdais.

K. W.: Mokslininkė Marty Huber tyrė, kaip paradų strategija 1-uoju šio amžiaus dešimtmečiu buvo pritaikyta Vengrijoje ir Serbijoje ir kodėl buvo sunku pasiekti tokių pat rezultatų kaip 8-ojo dešimtmečio JAV. Viena iš priežasčių – seksualumas tame regione yra tabu. Atviros diskusijos apie queer seksualumą ir lytines tapatybes iššaukė smurtą. Galbūt iš tikrųjų reikėjo subtilesnių aktyvizmo formų.

Dažnai tarptautinis vietinių LGBT organizacijų finansavimas priklauso nuo eitynių ar kokio kito matomo renginio suorganizavimo. Tai reiškia, kad visi ištekliai skiriami būtent jiems, o kitoms aktyvizmo formoms – tokioms kaip bendruomenės telkimas ir konsultavimas – nebelieka nei laiko, nei jėgų, nei pinigų. Kadangi pagrindiniai rėmėjai dažniausiai būna Vakarų LGBT ir kitos nevyriausybinės organizacijos, jos nesuvokia, kad LGBT matomumas automatiškai nereiškia didesnio lygiateisiškumo, o veikimas tyliai – pasyvumo.

Užsiminėte, kad LGBT ir feministiniai posocialistinių valstybių judėjimai įsisavinami tarsi Šiaurės‒Vakarų praeitis. Kuo žalingas toks požiūris?

M. N.: Tikrai dažnai taip atsitinka, kai Vakarų žiniasklaida, tyrėjai ir aktyvistai nesąmoningai kuria ir palaiko įsitikinimą, kad feministinės ir LGBT posocialistinių regionų iniciatyvos traktuojamos kaip atsilikusios ir neišsivysčiusios. Taip įrėmintą solidarumą pradedama matyti kaip labdaros gestą, skirtą padėti „kitiems“ tobulėti ir vieną dieną atitikti JAV ar ES modelį. Akivaizdi tokio požiūrio problema – vietinės idėjos ir judėjimai vertinami ir reitinguojami pagal Vakarų standartus, kurie tarsi nurodo, kaip „tikras“ feminizmas ir queer aktyvizmas turi atrodyti.

Mes metame iššūkį universalioms feminizmo ir queer sąvokoms, diskursams ir jų progresui. Labiau norėtume analizuoti vietinių koncepcijų įvairovę.

Kokie yra tokio judėjimų ir sąvokų globalizacijos pavojai?

K. W.: Istorija rodo, kad išplito tam tikra queer judėjimo versija, kurioje užmirštamas translyčių asmenų, kitų rasių, skurdžiausių visuomenės sluoksnių atstovų indėlis. Puikus tokio disbalanso pavyzdys – filmas „Stonewall“. Pagrindinis herojus, 1969 metais sukėlęs „Stonewall“ riaušes Niujorke, – baltasis vyras. Nors tikrovėje policijos smurtui pirmosios pradėjo priešintis spalvotosios trans* moterys ir baltosios butch lesbietės. Panašius procesus galime pastebėti ir tuomet, kai queer sąvokos pradeda keliauti iš vienos vietovės į kitą.

Ar tikras, solidarumu pagrįstas Vakarų ir Rytų bendradarbiavimas išvis įmanomas?

K. W. : Vertinti solidarumo galimybę kritiškai dar nereiškia ją išvis atmesti. Atpažindami svarbius diskursų skirtumus, galios santykius ir hegemoniją, mes galime sukurti bendrą pagrindą politinėms deryboms. Tai, kad vienas politinio solidarumo projektas suveikė, dar nereiškia, kad kitą kartą taip pat pavyks. Bendradarbiavimas nėra vienpusis reiškinys, kai kaunamės kartu, to reikia nepamiršti. Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma, tačiau mes manome, kad tam tikru metu ir tam tikrame kontekste jis įmanomas.

Rugpjūčio 25 d. dr. Katharina Wiedlack ir Masha Neufeld skaito paskaitą „Žvilgsnis iš Austrijos į tarptautinį queer ir feministinį bendradarbiavimą: ar įmanomas globalus solidarumas?“. Šis renginys –  Tolerantiško Jaunimo Asociacijos organizuojamos akademinės lyčių studijų vasaros mokyklos „Lyčių studijos ir Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos (LYSA)” dalis. Interviu parengtas remiant Rozos Luxemburg fondui.

Komentarai (1)
  1. Romas Zabarauskas

    Paradoksalu, kad autorės kaltina “Stonewall” kūrėjus whitewashing ir apropriacija (ir visiškai teisingai kaltina), bet nemato, kaip pačių požiūris aproprijuoja ir deradikalizuoja “queer” sąvoką. Jeigu nesinori radikalumo, atsiskleidimo ir išvis nesinori nieko, kas susiję su istorine žydra kultūra, tai gal liaukitės vartoti tą sąvoką išvis.

    2015 08 25 / IP: 78.56.244.30


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai