Skaitinys

Senų žmonių laimės priežasčių paieškos: svarbiausia galėti

Mano teisės

Dr. U. L. Orlova tiki, kad žmogaus ir jo šeimos sprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turi būti gerbiamas. V. Jadzgevičiaus nuotr.

Izabelė Švaraitė, vu.lt | 2015 07 29

1

Ilgalaikės socialinės globos įstaigose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje sudaro vieną iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros lektorė dr. Urtė Lina Orlova, apsigynusi daktaro disertaciją „Socialiai globojamų vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybės veiksniai“ aiškinosi, kas daro senolius laimingus.

Svarbiausia – galėti

Atlikusi tyrimą, mokslininkė išskyrė septynis gyvenimo kokybę globos įstaigoje nurodančius veiksnius. Tai  savarankiškų sprendimų priėmimas, gyvybingų ryšių puoselėjimas, reikšmingų momentų atkūrimas, vitališkumo išlaikymas, dalyvavimas pagalbos procese, netikėtas asmens sąlytis su nežinia ir nematomi sprendimai, užtikrinantys socialinės globos procesą.  Jei reikėtų apibendrinti, kas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia laimės, dr. U. L. Orlova rinktųsi žodį „galėti“.

Tai galėjimas būti savarankiškiems, stipriems bei gražiems, galėjimas turėti ir išlaikyti ryšius, priimti pagalbą. „Žmonės jaunystėje gali įkopti į kalną, vėliau dviračiu nuvažiuoti iki bažnytėlės, nueiti iki savo tvartelio, apsikuopti virtuvėlėje, paskiau – tik atsikelti iš lovos. Fizinis aktyvumas senatvėje slopsta. Kol žmogus gali, arba mano, kad gali, viskas yra tvarkoje, ar ne?“ – sako lektorė.

Kitas itin reikšmingas aspektas – tai galimybė puoselėti ryšius. Jei artimųjų, draugų ir pažįstamų jau nebėra, seni žmonės gali prisirišti prie tokių dalykų kaip jūra ar jų pačių užauginti medžiai.

Anot dr. U. L. Orlovos, vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems ilgalaikės socialinės globos įstaigose, svarbiausia yra gebėjimas priimti pagalbą ir savarankiškumas. „Kai žmogus papuola į senelių namus, akivaizdu, kad aplinkiniai jį vertina kaip nebesugebantį savarankiškai gyventi. Vieni į pagalbos procesą įsijungia, kiti jį visiškai ignoruoja. Kaip manote, kurie laimingesni? Galėjimas nuspręsti, kada keltis, kada valgyti, kur eiti ir ką rengtis taip pat turi daug įtakos“, –  įsitikinusi ji.

Dr. U. L. Orlova atkreipė dėmesį, jog gyventojai, patyrę skurdą bei neturintys išsilavinimo, sunkiau priima pagalbą, dažniau vengia dalyvauti institucijos gyvenime. „Jiems atrodo, kad  nieko negalima pakeisti. Yra, kaip yra. Tie, kurie gyveno ne taip skurdžiai ir baigė mokslus, kad ir tremtyje, lengviau įsisąmonina, jog nuo jų šis tas vis dėl to priklauso“, –  pastebi tyrėja.

Klausydamasi pagyvenusių žmonių istorijų ir analizuodama interviu įrašus, mokslininkė suprato, kad jiems, nors apie tai kalbėti ir vengiama, aktualūs dar du dalykai. Tai mirtis ir socialinės globos kaip paslaugos (ne)suvokimas. „Panašu, kad tie, kurie moka apie mirtį pajuokauti, yra laimingesni. Tačiau taip nutinka retai. Seni žmonės dažniausiai mirtį ignoruoja, nors ji senelių namuose praktiškai yra kasdienybė“, – pasakoja dr. U. L. Orlova.  Be to, jie kartais sąmoningai neįvardija, kad, gyvendami senelių namuose, žmonės tampa paslaugos gavėjais ir turi teisę reikalauti tam tikros kokybės.

Rojus ar „ubagynas“?

Tapimas socialiai globotinu kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui reiškia pasikeitimą. Asmuo iš savo aplinkos perkeliamas į vietą, kurioje reikia gyventi pagal tam tikras taisykles, daryti tai, ką daro visi, priprasti prie kambario draugų ir kaimynų. „Lietuva išgyveno sovietmetį. Vieni buvo ištremti, kiti padarę sovietinę karjerą, treti – niekur nesikišo. Ir senatvėje visi šie žmonės turi gyventi drauge“, –  teigia mokslininkė. O jau kaip vertinama esama situacija, priklauso nuo požiūrio.

Esti keturios pagrindinės priežastys,  kodėl vyresnio amžiaus žmonės atsiduria ilgalaikės socialinės globos įstaigose. Pirma, asmenys patys nusprendžia keliauti į senelių namus. Pasak  dr. U. L. Orlovos, tokie žmonės labai greitai ir noriai integruojasi. Antra, tokį sprendimą, negalėdami jais tinkamai pasirūpinti, priima senolių artimieji. Trečia priežastis – socialinių darbuotojų iniciatyva. Jie pasirūpina, kad vieniši ir savarankiškai gyventi nebesugebantys asmenys galėtų apsistoti socialinės globos įstaigoje. Ketvirta, į senelių namus patenka nuo įvairių – daugiausia alkoholio – priklausomybių kenčiantys žmonės.

Socialinės globos įstaigos vis dar traktuojamos gan neigiamai. „Ta karta tikrai žino, ką reiškia tokie žodžiai kaip „ubagynas“ ir špitolė. Senelių namai paversta tokia siaubo vieta, į kurią patenka visiški nelaimėliai, socialiniai lūzeriai ir panašūs žmonės. Jie to nenori, nes gėda. Gėda ir vaikams“, – situaciją apibūdina dr. U. L. Orlova.

Apgyvendinat senolį globos įstaigoje, galima manyti, kad jam toje vietoje bus geriau – jis bus aprengtas, pamaitintas, vyks kultūriniai renginiai, profesionali medicininė priežiūra visuomet prieinama, gausu įvairiausių kitų užsiėmimų, dirba jauni ir atsidavę darbuotojai. Tačiau dalis žmonių tokį sprendimą vertina kaip negarbingą naštos nusikratymą. „Šios įstaigos susijusios su socialine vienatve. Jei į jas patenki, vadinasi, esi neturtingas. Ir nebūtinai pinigais. Tai labiau dvasinė kategorija. Nors viskas aplink švaru, tvarkinga, darbuotojai malonūs, patys seneliai gyvenimą įstaigoje vadina „rojumi ubagyne“, – teigia mokslininkė.

Dr. U. L. Orlova tvirtai tiki, kad laisvė yra prigimtinė vertybė, todėl žmogaus ir jo šeimos sprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turi būti gerbiamas. Jei artimieji turi finansinių, emocinių ir psichologinių išteklių iki pat mirties slaugyti žmogų namuose, idealu. Tačiau ne visi būtinai privalo savo būstą paversti slaugos ligonine.Mokslininkė pasakojo, kad viena šeima, gėdydamasi seną moterį atiduoti į senelių namus, laikydavo ją uždarytą kambaryje, neleisdavo būti bendrose erdvėse, bendrauti su namiškiais. „Ne to reikėtų gėdytis. Svarbu, kad seni žmonės kuo ilgiau savarankiškai gyventų savo namuose. Galėjimas būti laisvu, savimi ir su artimaisiais yra vertybė. Tačiau brandus pagalbos priėmimas – taip pat tokia yra“, – mano ji.

Dr. U. L. Orlova yra savanoriškos pagalbos senelių namams iniciatyvos „Senučiukai“ idėjos autorė ir moderatorė. Susipažinti su projekto paskyra „Facebook“ socialiniame tinkle galite čia. Apie iniciatyvą skaitykite čia.

Komentuoki

  1. dALIA

    Nezinau kodel Lietuvoje nera kooperuojamasi i tai, kas pasaulyje vadinasi WG (Wohngemeinschaften), kada jungiamasi po 2 ar net 3 senukus ir gyvenama kartu. Lietuvoje “gyventi kartu” suprantama tik kaip vyras su moterimi, tik seksualizuota jungtis. Kodel? Juk toks suvokimas labai primityvus. Juk sentaveje daugumai zmoniu jau nebereikia sekso, gyvenimas kartu igauna kita prasme .