Vilniuje vykstant NATO viršūnių susitikimui saugumas neišvengiamai tampa pagrindine savaitės tema. Saugumas tiek kalbant apie tarptautinę politiką, Ukrainoje vykstantį karą ir NATO plėtrą, tiek kalbant konkrečiai apie Vilnių ir jo pasirengimą užtikrinti tarptautinių delegacijų saugumą. Renginio organizatoriai tvirtina, kad Vilniuje yra saugu, miestas pasiruošęs. O ar saugūs jaučiatės Jūs?
Atsakyti neigiamai į šį klausimą priežasčių yra daugiau, nei karas Ukrainoje ir geopolitinė Lietuvos padėtis. Dar mažiau nei prieš metus viena iš esminių saugumo problemų, įvardijamų tiek vyriausybės, tiek Seimo narių buvo nereguliari migracija pasienyje su Baltarusija. Siekiant „spręsti“ šią problemą, buvo pasitelkiami tiek vadinami „apgręžimai“ arba atstūmimai pažeidžiant žmogaus teises bei tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, tiek fizinio barjero ir koncertinos statymas, tačiau panašu, kad sumažėjusius sienos kirtimo atvejų skaičius galiausiai lėmė tik tai, kad agresoriai pastaruoju metu yra labiau užsiėmę bandymais suvaldyti savo pajėgas, judančias neteisinga kryptimi, ir nebespėja organizuoti autobusų migrantams į Lietuvos pasienį. Tačiau jei nereguliarios migracijos srautai iš tiesų buvo saugumo problema, kodėl nebeieškome sprendimų? Juk skrydžiai iš Irako į Minską, anot ministrės Bilotaitės, galėtų prasidėti bet kuriuo metu.
Pasienis / P. Peleckio / BNS nuotr.
Vykstantis NATO viršūnių susitikimas ir jo temos leidžia suprasti, kad nei nereguliari migracija, nei migracija kaip reiškinys apskritai nėra aktuali saugumo tema, nei NATO prioritetas. O net ir įsivaizduojamos migracijos keliamos grėsmės nėra palyginamomis su tomis, kurios aptariamos viename svarbiausių saugumo forumų pasaulyje. Migrantų tariamai keliamų grėsmių valstybei argumentas jau ir anksčiau neįtikino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, o prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas specialiuose centruose nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvoje — įstatymo nuostata, kuri taip pat buvo viešai grindžiama saugumo sumetimais, pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.
Migracijos politikos formavimas per saugumo prizmę akivaizdžiai nesprendžia nei užsieniečių integracijos, nei, kaip rodo Lietuvos pavyzdys, paties saugumo ir fizinio asmenų judėjimo pasienyje klausimų. Tačiau sėkmingai nukreipia dėmesį nuo esminių veiksnių, kurie iš tiesų gali nulemti į Lietuvą atvykstančių užsieniečių segregaciją ir realias vidaus saugumo problemas. 2022 metais atliktas visuomenės nuostatų tyrimas parodė, kad apie trečdalis Lietuvos gyventojų nesutiktų gyventi kaimynystėje arba išnuomoti būsto pabėgėliams, o daugiau nei pusės labai pablogėjo požiūris į pabėgėlius. Šie skaičiai parodo, kodėl taip lengvai tikime valdžios atstovų teiginiais, kad neginkluotų asmenų, kurių pačių tikslas yra kurti gyvenimą saugesnėje aplinkoje be politinių persekiojimų ir ginkluotų konfliktų, gali būti saugumo problema. Tačiau tai taip pat reiškia, kad užsienietis, atvykęs į Lietuvą, dėl mūsų požiūrio patirs didesnę atskirtį, lėčiau išmoks kalbą, sunkiau ras darbą ir, užuot prisidėjęs prie valstybės kūrimo, taps visuomenės našta. O juk sėkminga užsieniečių integracija galėtų lemti, kad jau kita jų palikuonių karta galėtų reikšmingai prisidėti prie Lietuvos krašto apsaugos sistemos.
Vilniuje vykstant istoriniam įvykiui nepamirškime, kas yra tikrieji saugumo klausimai ir prioritetai. Migracija yra socialinės, o ne saugumo politikos dalis. O didesnė įvairovė, įtrauktis iri tiesiog labiau suprantingas požiūris į Lietuvoje gyvenančius užsieniečius padės atsikratyti nesaugumo jausmo.
Komentaras yra Introducing Sustainable Change by Uplifting Diversity and Inclusion at Workplace” (ISCUD) projekto dalis ir kofinansuojamas ES.
