Motinystė išlieka esminiu vaidmeniu, kurio visuomenė tikisi iš moterų, tačiau negalią turinčiosios patiria kitokį spaudimą – labai gerai pagalvoti, ar sugebės būti mamomis. Nuo kreivo praeivio žvilgsnio, nejautraus komentaro, iki priverstinės sterilizacijos ar net iš gimdymo palatos visam laikui išnešto vaiko – tokios vis dar yra dalies moterų su negalia motinystės patirtys Lietuvoje. Visuose reprodukcinių teisių grandinės etapuose – nuo lytinio švietimo, reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugų, iki laisvo apsisprendimo kurti šeimą, turėti vaikų ar ne – negalią turinčios moterys patiria reikšmingų kliūčių ir išbandymų.
Simona Aginskaitė, Akvilės Gulbinienės nuotr.
Mintys apie save kaip galinčią spręsti, kurti šeimą ar ne, formuojasi dar vaikystėje, girdint suaugusiųjų lūkesčius galimiems ateities vaidmenims. „Apie mane sakydavo – „neįgalus“ vaikas. Berniukas ar mergaitė – nesvarbu, negalia viską nustelbdavo“, – pasakoja viena negalią turinti mama, kuri ir iki motinytės, ir jau augindama vaiką jaučiasi stebima tarsi per padidinamąjį stiklą – ar tik nesuklys, ar nepatvirtins abejonės dėl jos gebėjimų rūpintis. Žmogus su negalia matomas kaip globos objektas. Nejaugi tas, kurio paties savarankiškumui reikia pagalbos, dar galėtų pasirūpinti kažkuo ir kažkuo kitu? Klausimas, kurio pabaigoje turbūt vertėtų padėti ir šauktuką.
Neseniai Lietuvos negalios organizacijų forumas baigė moterų su negalia apklausą apie patirtis prižiūrint reprodukcinę sveikatą. Apklausa parodė, kad šių paslaugų prieinamumas tam tikras negalias turinčioms moterims išlieka ribotas. Judėjimo negalią turinčios moterys ne visada gali savarankiškai ir patogiai patekti į patalpas, toli gražu ne visur yra ir prieinama įranga, ginekologinės kėdės, svarstyklės, pažemintos lovos, tualetai. Klausos negalią turinčios moterys gauna ribotą informaciją (ir nebūtinai joms geriausiai suprantamais būdais), o moterys su intelekto negalia išvis turi mažai galimybių bendrauti su gydytojais tiesiogiai, pasitelkiant joms suprantamus komunikacijos metodus.
Iki šiol pasitaiko gydytojų, leidžiančių sau nustebti: „Kas per gyvulys galėjo užlipti ant invalidės“, – nugirstą nuostabą pasakoja viena apklausos dalyvių. Pasigirsta ir moralizuojančių dėl „savanaudiško pasirinkimo“ tapti mama – esą negalvojant apie vaiko gerovę, taip pat ir primygtinių siūlymų darytis abortą. Visgi, reikia pripažinti, kad, nors šio tyrimo rezultatai dar analizuojami, akivaizdu, jog tokių gydytojų – mažuma: didžioji dalis respondenčių pastebėjo, kad reprodukcinę sveikatą prižiūrintys medikai išlieka neutralūs arba palaikantys jų sprendimus šeimos planavimo klausimais.
Panašu, kad kasdien supanti aplinka daug mažiau palaiko moterų su negalia motinystės perspektyvas. Tą liudija Lietuvos negalios organizacijų forumo moterų komiteto pokalbiui sukviestos mamos su negalia, viena per kitą pasakojusios, kaip šeima atkalbinėjo, kaip neleido pačioms spręsti, kaip nepasitikėjo auklėjimu, taip pat ir apie praeivius, netikinčius, kad vaikas – jų, arba pažįstamus, ateinančius į naujagimį pasižiūrėti lyg į eksponatą, kuris tuoj tuoj parodys kokį nors paveldėto netobulumo ženklą. Net jei tiesiai ir nepasakys, kad „tokioms“ vaikų geriau neturėtų, bet pamačiusios menkiausią moters negalėjimą, pavyzdžiui, kai neregė mama eina su vaiku, leis sau pakomentuoti – „kuris čia ką veda?“
Mamų pasakojimus papildo ir prieš dvejus metus Lygių galimybių plėtros centro užsakymu Panevėžio mieste ir rajone, taip pat ir Tauragės rajone atliktas tyrimas apie visuomenės nuostatas moterų su negalia atžvilgiu. Tyrimas parodė, kad kas antras apklaustasis visiškai arba iš dalies sutinka su teiginiu, kad priverstinė sterilizacija ir (arba) priverstinis nėštumo nutraukimas moterims, turinčioms tam tikrą negalią, yra pateisinami. Teiginiui, kad pasirinkdamos turėti vaikų moterys su negalia elgiasi neatsakingai pritarė 37 proc. apklaustųjų.
Tenka pripažinti, kad gyvenimo įgūdžių programa, dėstoma mokyklose, kuriose drauge su visais jau mokosi ir negalią turintys mokiniai, neįtraukia negalios kaip vieno iš gyvenimo scenarijų. Vaikai nemokomi pažinti skirtingų negalių, o drauge ir skirtingų pasaulio patyrimo būdų, kurie būtų matomi kaip vienodai vertingi. Skandalingoji lytinio ugdymo dalis, labai reikalinga, bet, deja, taip pat pražiūrinti su negalia susijusius lytiškumo niuansus. Galiausiai, net ta informacija, kuri egzistuoja, nėra prieinama didelei daliai vaikų, ypač turintiems suvokimo sunkumų. O būtent intelekto negalią turinčios mergaitės ir moterys patiria gerokai didesnę riziką tapti seksualinio išnaudojimo aukomis, taip pat pastoti ypač jauname amžiuje.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
