„Mane pasisodindavo į lovą ir versdavo prisipažinti kažką, kas jam atrodė teisinga. Tol, kol nepripažindavau jo tiesos, vežimėlio neatgaudavau. Ant lovos yra tekę prasėdėti ir tris paras,“ – prisimena judėjimo negalią turinti moteris, sutikusi dalyvauti Lietuvos negalios organizacijų forumo tyrime apie smurtą patyrusiųjų patirtis. Šio ir seniau atliktų tyrimų tikslas – geriau suprasti moterų su negalia patiriamo smurto ypatumus ir, remiantis duomenimis, keisti esamą pagalbos teikimo modelį, kuris neatitinka dalies žmonių su negalia poreikių.
Šalia klasikinių smurto formų (psichologinio, fizinio, seksualinio ir finansinio) egzistuoja dar viena smurtinio elgesio atmaina, kuri pastebima tiriant negalią turinčių ar dėl kitų priežasčių nuo artimos aplinkos pagalbos priklausomų žmonių patirtis. Tai kontrolė ir manipuliavimas mobilumą užtikrinančiomis priemonėmis, vaistais ar paslaugomis, be kurių negalią ar kitų sveikatos iššūkių turintis žmogus apsieiti negali. Tokie smurto atvejai dažnai lieka neišspręsti, nes nuo smurtautojų priklausančios aukos nemato išeičių, o apie smurtą pasiryžusios pranešti kaip mat supranta, kad pagalbos galimybės – labai ribotos.
Šiuo metu nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje pagalbos modelis veikia taip, tarsi auka galėtų gyventi savarankiškai. Tačiau atskyrus smurtautoją dalis žmonių su negalia netenka ir būtinosios jų pagalbos, kurios sulaukdavo kasdienybėje. Kita tyrimo dalyvė pasakojo: „Aš maisto gaunu, man išpila kateterį, padeda išsituštinti, bet tuo momentu yra įrodinėjama, kad aš pati nieko negaliu. Kai sako – tu negali, aš už tave padarysiu – tai taip pat yra nuvertinimas. Tad aš tapau visiškai priklausoma, pradėjau gulėti lovoje, nes namuose niekas nebuvo pritaikyta mano savarankiškumui. Aš tiesiog gulėjau lovoje ir man viską paduodavo“.
Pasak tyrimo dalyvių, gyvenant rūpesčio ir smurto spąstuose, ima reikštis depresija, savivertė krenta iki žemumų, o smurtautojo manipuliacijos ir kontrolės galimybės tampa beribės. Tai išgyvenusi moteris pastebi, kad net pranešus apie patiriamą smurtą, jų aplinka (nuo artimųjų iki pagalbą teikiančių specialistų) gali imti įtikinėti, kad kito pasirinkimo kaip tik likti su smurtautoju tiesiog nėra. Todėl norint iš tiesų efektyviai padėti smurto aukoms, būtina organizuoti kompleksinę ir intensyvią pagalbą. Štai vienos iš moterų pasvarstymas: „Kuo greičiau turi būti iškviestas budintis psichologas ar kitas specialistas, kuris padėtų žmogui nepasiduoti artimųjų spaudimui, taip pat ir galimam policijos spaudimui, to paties smurtautojo spaudimui. Turi būti suteikta visapusiška pagalba, jei žmogus lieka vienas. Nes po dešimt dienų be jokios pagalbos smurtą gali ir pamiršti.“
Kokia dalis žmonių su negalia patiriamo smurto yra susijusi būtent su priklausomybe nuo teikiamos pagalbos, tiksliai pasakyti negalime, tačiau viktimologinė smurtą patyrusių moterų apklausa, giluminiai interviu ir pagalbą teikiančių organizacijų specialistų įžvalgos rodo, kad tokie atvejai nėra vienetiniai. Be to, yra daugybė kitų su negalia susijusių poreikių, kurių dabartinis pagalbos modelis neatliepia, todėl darome prielaidą, kad būtent dėl to moterys su negalia smurto situacijose jaučiasi beviltiškai ir pagalbos paslaugomis naudojasi retai.
Moterų informacijos centras kartu su Specializuotos pagalbos centrais inicijavo šiuo metu veikiančio Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu paremto algoritmo peržiūrą iš žmonių su negalia perspektyvos. Kartu su negalios organizacijų atstovais įvertinus esamą sistemą, paaiškėjo, kad daugelyje grandžių trūksta dėmesio žmonių su negalia teisėms – nuo informacijos prieinamumo, iki esminių žmonių su negalia poreikių užtikrinimo.
Nustačius savarankiškumą užtikrinančių paslaugų poreikį – inicijuoti atvejo vadybą
Siekiant tobulinti atsaką į žmonių su negalia patiriamas smurtines situacijas siūloma keisti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, numatant būtiną žmonių su negalia savarankiškumą užtikrinančių paslaugų ir informacijos prieinamumo poreikio vertinimą bei atvejo vadybos mechanizmą, kuris organizuotų reikalingų paslaugų užtikrinimą. Negalios organizacijų įsitikinimu, smurtas prieš žmones su negalia, kai pastarieji negali likti be pagalbos, turi būti vertinamas taip pat atidžiai, kaip smurtas prieš vaikus, kurių teises prižiūri Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Aukštą pagalbos poreikį turinčių asmenų su negalia atveju, į procesą turėtų įsijungti žmonių su negalia teises užtikrinantis darinys – visai naujai sukurta grupė, arba pasinaudota jau esamomis institucijomis, pavyzdžiui, savivaldybėse veikiančiais socialinių paslaugų centrais.
Užtikrinti viso pagalbos paslaugų proceso informacijos ir komunikacijos prieinamumą
Žmonėms su negalia ypač svarbus informacijos prieinamumas, kuris tampa privalomas nuo 2024 sausio 1 d., kai įsigalios LR Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Teisės aktas įpareigoja visas valstybės ir savivaldybių institucijas informaciją teikti žmonėm su negalia suprantamais būdais, – tai reiškia, kad visoje pagalbos nuo smurto paslaugų grandinėje turės būti užtikrintas informacijos prieinamumo poreikis. Negalios organizacijos rekomenduoja, kad nekintanti informacija turi būti parengta visais prieinamais formatais – lietuvių gestų kalba, Brailio rašytu, lengvai suprantama kalba bei prieinamais skaitmeniniais formatais. Atliekant smurto fakto ar pavojaus nustatymo tyrimą, priimant ir pranešant apie sprendimą dėl smurto artimoje aplinkoje orderio skyrimo, dalyvavimas teismo procesuose turi būti atsižvelgiama į žmonių su negalia informacijos ir komunikacijos prieinamumo poreikius.
Specialistų kvalifikacijos kėlimas apie su negalia susijusias situacijas ir poreikius
Žmonių su negalia organizacijos taip pat atkreipia dėmesį, kad pagalbą teikiančių organizacijų specialistai turi būti informuoti, jog smurto prieš turinčius negalią identifikavimas gali būti sudėtingesnis – dalis žmonių komunikuoja tik artimiesiems suprantamais būdais. Taip pat yra rizika, kad smurtą patiriantis asmuo neišsiduos, nes bijos netekti pagalbos. Dar kita dalis, ypač turintys intelekto negalią, gali net neatpažinti, kad patiria smurtą ar nederamą elgesį. Būtina įvertinti ir didesnę žmonių su negalia antrinės viktimizacijos tikimybę – dėl negalios žmonių su negalia parodymais dažniau abejojama, jiems taikomi žemesni elgesio standartai, pasikliaunama artimųjų versija, didelę įtaką turi ir pačių specialistų ydingos nuostatos apie tam tikras negalias turinčius žmones.
Europos Parlamento rezoliucijoje dėl moterų su negalia padėties pabrėžiama, kad ši grupė patiria nuo 2 iki 5 kartų didesnę smurto riziką, tačiau smurto artimoje aplinkoje statistika Lietuvoje to nepatvirtina. Smurtas prieš moteris su negalia (ir vyrus) išlieka nematomas dėl jau minėtų priežasčių – daug didesnės priklausomybės nuo artimos aplinkos nei negalios neturinčiųjų gretose ir pagalbos paslaugų neprieinamumo. Negalios organizacijos ir pagalbą teikiantys specialistai vieningai teigia – kol nebus numatyta visapusiška pagalba, iš esmės užtikrinanti žmonių su negalia savarankiškumą, tol sunku tikėtis, kad bus daug drįstančių kreiptis pagalbos.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
