Aktualu

Sistema nepasikeis, jei jos nekeisime iš vidaus

Mano teisės
Aušrinė Pociūtė | 2012 04 10

Nepatogaus kino diskusijų klubas kovo 30 d. pavakarę ir vėl sukvietė gausų būrį žiūrovų į kino teatro „Skalvija“ salę. Šįkart buvo rodomas filmas, nagrinėjantis romų vaikų mokymosi sunkumus, atskleidžiantis ugdymo sistemos spragas ir mokytojų bei mokinių motyvaciją siekti žinių. Pagrindiniams istorijos herojams – trims Transilvanijos (Rumunija) kaimo romų vaikams– tenka susidurti su nevaikiška realybe: išankstiniais mokytojų nusistatymais, įstatymuose įtvirtinta diskriminacija bei atskirtimi. Po filmo peržiūros, matyt, kiekvienas iš salės buvusių žiūrovų susimąstė apie vaikišką romų vaikų optimizmą, besąlygišką tikėjimą ir sudėtingą realybę bei visuomenės abejingumą. Ne paslaptis, kad šios problemos artimos ir Lietuvoje gyvenantiems romams. Apie romų vaikų švietimo problemas ir atskirtį diskutavo: Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, Romų integracijos namų direktorė Božena Karvelienė, Etninių tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Vita Petrušauskaitė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnybos atstovas Egidijus Meilus, VŠĮ Romų visuomenės centras direktorės pavaduooja Daiva Drazdauskienė. Diskusiją moderavo žurnalistė Audra Čepkauskaitė.

Diskusija prasidėjo klausimu, kaip vis dėlto jaučiasi romų vaikai Lietuvos švietimo sistemoje. Božena Karvelienė pažymėjo, kad Lietuvoje jaučiama didelė romų vaikų atskirtis. Jiems nesuteikiama galimybė pritapti. Dažnai jie talpinami į specializuotas mokyklas, kuriose ugdomi specialių poreikių vaikai, kuriose neva jiems suteikiamas būtinas išsilavinimas. Problema ta, jog šios mokyklos pritaikytos būtent pastariesiems vaikams, todėl dažnai romų vaikai taip ir nesulaukia žinių, kurių mokoma pagrindinėse šalies mokyklose.

Taip pat pažymėta, kad romams sunku dalyvauti švietimo sistemoje dėl aplinkos nesaugumo, gyvenimo būdo. Pagrindinis romų vaikų tėvų siekis – išgyventi ir kartu užauginti vaikus, todėl dažnai mokslui neskiriamas reikiamas dėmesys. Vaikai kiekvieną dieną susiduria su daugeliu sunkumų – mokytojų neigiamu požiūriu, tėvų nuostatomis, priešiškais klasės draugais, tolimu keliu į mokyklą, lėšų trūkumu ir kt. Visa tai labai apsunkina romų vaikų mokyklinį gyvenimą ir švietimo sistemos perspektyvas, todėl dažnai vaikai nustoja lankyti mokyklą ir galiausiai iš jos pasitraukia.

Daiva Drazdauskienė pažymėjo, kad mažai vilčių, jog visa sistema pasikeistų, jei nekeisime jos iš vidaus – mokytojų mąstymo, sugebėjimo priimti romų vaikus į klases, tinkamai išaiškinti kitiems klasės mokiniams esančią padėtį, noro iš tiesų išmokyti. Taigi mokytojai turi labai didelę atsakomybę integruojant romų vaikus tiek į pačią visuomenę, tiek ir suteikiant jiems išsilavinimą. Be to, reikia pripažinti, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintas romų švietimo reglamentavimas kol kas yra netobulas.

Dar vienas nagrinėtas klausimas –visų romų integracijos procesas. Egidijaus Meilaus nuomone, integracija – tai kompleksiška problema. Vertybės ir santykiai tarp žmonių bei visuomenės kinta labai lėtai. Todėl diskutuotina, ar vien finansinė parama galėtų išspręsti kylančias problemas. Iš kitos pusės, skirtos lėšos padėtų motyvuoti socialinius darbuotojus, pedagogus, tiesiogiai dirbančius su romų vaikais. Ypatingai svarbu, kad būtų stengiamasi įsigilinti į romų vaikų gyvenimą, t.y. susipažinti su jo gyvenamąja aplinka, mokymosi namuose sąlygomis, kaip vaikai vyksta į mokyklą. Juk dažnai kelias nuo namų iki mokyklos yra tolimas, todėl ypač pradinukams, tai itin sudėtinga užduotis.

Diskusijos dalyviai pabrėžė, jog romų vaikų keisti nereikia, priešingai, mes turime priimti juos tokius, kokie jie yra, dažnai mums patiems trūksta žinių apie juos. Vaikų atskirtis daugeliu atveju formuojasi ir dėl to, kad vaikai kalba sava romų kalba ir dažnai lietuviškai nesupranta. Atėjus į mokyklą, sunku suprasti dėstomą pamoką, todėl ir mokymosi procesas, integracija tampa sunki. Romų vaikams patekus į klasę, būtinas kitoks darbo ir dėmesio paskirstymas. Jei mokytojas kalba su romais pakeltu tonu, vaikai dažnai praranda motyvaciją mokslui. Darbo diferencijavimo problema neturėtų būti palikta vien tik ant mokytojų pečių. Ji turi būti sprendžiama aukštesniu lygmeniu. Reikia pripažinti, kad dažnai mokytojams trūksta kompetencijos dirbti tokiose įvairialypėse klasėse, todėl būtina juos iš anksto parengti, suteikiant galimybę įgauti reikiamų žinių.

Diskusijos metu ypač akcentuotas tarpžinybinis bendradarbiavimas, o taip pat institucijų konsultavimosi su nevyriausybiniu sektoriumi stoka. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad projekto „Padėk pritapti“ savanoriai, kurie prisideda prie romų švietimo, jų integracijos yra aktyvūs, tačiau jiems visos atsakomybės užkrauti negalima. Tai per didelis krūvis, todėl vien darbo su romų vaikais ir jų tėvais neužtenka. Būtinas valstybės vaidmuo. Vaido Bacio nuomone, nereikia didinti biurokratinio aparato – valstybė turi pakloti pagrindą ir garantuoti minimumą, o nevyriausybinis sektorius turi prisidėti prie tikslų įgyvendinimo.

Taigi siekiant, kad mūsų visuomenė būtų atvira kiekvienam, būtina suvokti, kad atsakomybė gula ant visų mūsų pečių – valstybės, visuomenės, romų bendruomenės ir kiekvieno mūsų atskirai. Juk visi norime būti vertinami lygiavertiškai. Taigi į kokią mokyklą leistumėte savo vaiką?

Komentuoki