„Skurdas nėra pasirinkimas“: kas Lietuvoje neleidžia dirbti?

Nors Lietuvos ekonomika kyla jau ne vienerius metus iš eilės, tačiau žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, nemažėja. Priešingai, praėjusiais metais skurdo 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė beveik ketvirtadalį (22,9 proc.) visų šalies gyventojų. Tai 1 procentiniu punktu daugiau nei 2016 metais. Atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuojanti gerovės perskirstymo sistema neveikia arba veikia labai prastai: skurstantys žmonės skursta toliau, o ekonomikos augimo vaisiai tenka tik didesnes pajamas turintiems žmonėms. Ką daryti?

Į šį klausimą trečiadienio vakarą pabandė atsakyti kino teatre „Pasaka“ susirinkę diskusijos, surengtos po „Nepatogaus kino“ programos filmo „Nemokamų pietų visuomenė“, dalyviai Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė, ekonomistas, tinklaraščio „Lithuanian-Economy.net“ autorius ir Vilniaus universiteto doktorantas Justas Mundeikis bei dienos centro „Padėk pritapti“, veikiančio Vilniaus Naujininkų mikrorajone, vadovė Inga Kreivėnaitė.

Noras užsidirbti per vasarą virto fiasko

Pastaroji pasakojo, kad dienos cente yra 40 vaikų, kurie atėję iš socialinės rizikos, nepasiturinčių, skurstančių šeimų. Ji pateikė vienos keturių asmenų šeimos situaciją, įvykusią šią vasarą. Ši situacija, anot jos, labai gerai iliustruos, kaip šeimoje jaučiasi vaikai ir kaip nėra užtikrinamos jų teisės.

„Tai – mama ir trys vaikai. Tėtis miręs. Mama per gyvenimą eina nuo darbo iki darbo – padirba mėnesį, kartais metus, kartais dvejus. Dažniausiai darbus ji priversta keisti todėl, kad darbdaviai neleidžia pakankamai laiko praleisti su vaikais, ypač tada, kai jie suserga. Tuomet ji neturi kito pasirinkimo. Kadangi jų nėra kam kitam prižiūrėti, ji išeina iš darbo“, – vienos šeimos situaciją dėsto ji.

Anot I.Kreivėnaitės, šią vasarą moteriai buvo pasiūlytas darbas picerijoje, Šventojoje – pažadėtas geras atlygis, neva užsidirbs visiems metams, nes vasara buvo žadama labai šilta, atvykti leista su vaikais, kurie neva galės pailsėti prie jūros, kol mama dirbs. Moteris tuo patikėjusi išvažiavo ten. Vaikai tryško entuziazmu, pasiruošę mamai padėti, prieš išvykdami ten, tačiau grįžę, rudenį, papasakojo kiek kitokią istoriją.

„Gyveno jie picerijos antrame aukšte, dešimties kvadratų kambarėlyje, miegodavo ant vieno čiužinio. Vaikai nuo ryto iki vakaro padėdavo mamai dirbti. Devynerių metų berniukas skaldė malkas, 12 ir 14 metų mergaitės prižiūrėjo krosnį – picas traukdavo ir kišdavo į ją. Rugsėjo pirmąją šventėme su picomis, nė vienas į jas nebenorėjo nė žiūrėti ar kada nors jas valgyti“, – situaciją apibendrino diskusijos dalyvė.

Vaikai jai paatviravo, kad mama ne tik, kad neužsidirbo, bet dar turėjo sukrapštyti paskutines santaupas, kad po vasaros darbų šeima grįžtų namo.

„Kai atėjo laikas atsiskaityti, mamai pasakė, kad „Visi jūs didelė šeima gyvenote čia, vaikai maitinosi. Gal juos reikėjo Vilniuje palikti?“ Mama priminė, kad vaikai nepilnamečiai, kaip ji galėjo juos palikti. Galiausiai jos paklausė, ko ji čia reikalauja. Neva pragyvenote, prasimaitinote, ačiū už darbą, važiuokit namo“, – pasakojo diskusijos dalyvė. Šiuos „geradarius“ moteris greičiausiai rado per skelbimus.

Anot I.Kreivėnaitės, moteris dažnai ieško išeičių, kaip užsidirbti papildomų pinigų – vienas iš būdų yra filmuotis masinėse scenose. „Į tuos filmus ji dažnai pasiima vaikus. Mūsų akimis žvelgiant, tai romantizuotas užsiėmimas, gali nueiti pasifilmuoti, bet kai vaikams tai nėra jų pasirinkimas, o toks, na, gyvenimo būdas, kad geriau neisiu šiandien į mokyklą, o eisiu filmuotis dešimt valandų, akivaizdžiai pažeidžiamos jų teisės“, – pasakoja ji.

I.Kreivėnaitė prisiminė, kad ta pati mama buvo savaitei išvykusi į Suomiją, kur taip pat vyko masinių scenų filmavimai, o tuo metu trys vaikai gyveno vieni be mamos.

„Bet šioje situacijoje ne mama kalta – jai trūksta socialinių įgūdžių, skurdo ratas ją taip įsukęs, kad ji nebežino, ką daryti tiesiog. Klausiau jos, ar ji tiki, kad turės darbą, iš kurio pragyvens, ir pakaks laiko pabūti su vaikais, ji atsakė tuo nebetikinti“, – teigia diskusijos dalyvė.

Paklausta, kam sudėtingiau gyventi tokiomis sąlygomis – vaikams, ar tėvams, ji teigė, kad sunku atsakyti į šį klausimą.

„Ir vieniems, ir kitiems labai sunku. Žvelgiant į vaikų savivertę, kartais atrodo, kad labai nesmagus jausmas, kad jie neturi mokyklinių prekių, ką turi kiti bendraamžiai. Bet, kai pakalbi su tėvais, pamatai, jog jie nepasitiki savimi, jiems gėda, kaip augina vaikus, kad jų vaikai neturi mokyklinių prekių, batų, striukių ir pan. Bet jie renkasi tai, kas jiems siūloma, už bet kokią kainą“, – apibendrina ji.

Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė, paklausta, kas lemia skurdą mūsų šalyje, kalbėjo apie tai, jog skurdas labai kompleksinė problema, todėl priežasčių tam yra ne viena.

„Visų pirma, menkos pajamos, švietimo, išsilavinimo stoka. Ne visi mokiniai gauna vienodą išsilavinimą, nuo pat mažens tai užprogramuota, vaikai automatiškai pasmerkiami skurdui. Iš to dažnai seka elementarių socialinių įgūdžių stoka. Vaikai neatsineša socialinių įgūdžių iš šeimų, mokykloje tos spragos neužpildomos“, – atkreipia dėmesį ji.

Nėra, kur palikti autisto sūnaus

Pasak A.Adomavičienės, gerai, jei vaikai patenka į dienos centrus, kuriuose galima tas spragas pabandyti lopyti. Vis dėlto, jos pastebėjimu, Lietuvoje dienos centrų yra tik pusė, kiek jų reikalinga. Kita problema, anot jos, yra paslaugų trūkumas. Čia ji pateikė pavyzdį šeimos, auginančios sūnų autistą.

„Jam dabar 30-imt, jo negalima palikti vieno, augina mama. Jis tampa agresyvus, tuomet mama nesusitvarko, nes sūnus stipresnis, stambesnis už mamą. Jam būna priepuoliai ir neranda įstaigos, kur tą sūnų galėtų saugiai palikti. Kur bevažiuoji, supranti, kad jis ten bus paverstas daržove. Ji nenori, kad būtų pripompuotas vaistų, nori jaustis, kad jos sūnus – gerose rankose. Net Klaipėdoje, dideliame mieste, tokios vietos neranda. Ta moteris visą šį laiką nedirba, neturi pajamų, negali užsidirbti pensijai. Problema išplaukia iš to, kad šeima negauna elementarios paslaugos – globos savo sūnui. Yra užkuriamos kitos problemos. Visur, kur kreipiasi, atsimuša į sieną“, – vienos šeimos istoriją A. Adomavičienė.

Skolose paskendo dėl negalios

Dar viena svarbi tema – skolos Lietuvoje. Istorijas apie skolas ir priklausymą nuo antstolių diskusijos dalyvė teigė galinti pasakoti visa naktį. Vis dėlto pateikė vieną labai drastišką atvejį.

„Moteris šiuo metu neįgali, tapo neįgalia po kelių insultų. Jos pajamos dabar apie 120 Eur, ji gauna šalpos pensiją. Kai ją ištiko pirmas insultas, ėmė skolintis pragyvenimui, nes santaupų neturėjo. Tuomet jos sveikata pablogėjo tiek, kad rankomis negalėjo išsiskalbti drabužių, todėl išsimokėtinai pasiėmė skalbimo mašiną, dar keletą daiktų, kurių, atrodė, labai tuo metu reikėjo. Susidarė milžiniška skola. Niekas pernelyg netikrino jos kreditingumo. Galiausiai viskas atsidūrė pas antstolius. Dabar ši moteris turi 9500 Eur skolos. Be pagalbos iš šono, be tų skolų nurašymo, padengimo kažkokiais būdais, jai nėra galimybių išsimokėti. Ji apimta visiškos nevilties. Jei ji susiras darbą, negalės dirbti pakankamai su savo sveikata. Tarkime, ji dirbtų pusę etato, užsidirbtų 300 Eur, nuo jos nuskaičiuotų 30 proc., moteris tiesiog oriai negyventų“, – pasakoja diskusijos dalyvė.

Jai buvo teikiama „maltiečių“ pagalba, taip pat Socialinio įdarbinimo agentūros. „Reikia kviestis teisininkus ir tokias skolas nurašinėti, nes kito kelio nėra. Tokie žmonės gali gauti tikslinę paramą, priklauso nuo savivaldybės, gali nurašyti dalį skolos už komunalines paslaugas. Tiesiog reikėtų dirbti su individualiu žmogumi“, – pataria ji.

Diskusiją tęsdamas, paklaustas, kas Lietuvoje laikoma skurdu, ekonomistas, blogo „Lithuanian-Economy.net“ autorius ir Vilniaus universiteto doktorantas Justas Mundeikis sakė, jog jis labiausiai pasitiki materialinio nepritekliaus rodikliu, kuris parodo, kiek žmogus negali įsigyti tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, mėsos, kelionės. „Tokie žemiški dalykai. Šis rodiklis taip pat leidžia įvertinti, ką politikai daro, o tiksliau nedaro. Todėl man šis rodiklis patinka“, – kalbėjo ekonomistas.

Toliau kalba pasisuko apie vadinamuosius „pašalpinius“. Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė atkreipė dėmesį, kad socialinę paramą Lietuvoje gauna nepilni 3 proc. gyventojų. „Vidutinė socialinė parama siekia apie 80 Eur. Tai tikrai nėra ta suma, iš kurios galėtum pragyventi ir sakyti, jog viskas čia gerai“, – kalbėjo ji. Lietuvoje parama, pasak jos, nėra adekvati.

Ji pastebi, kad žmonės nenori dirbti tuomet, kai slegia skolos, kurios nuo menko atlyginimo atskaičiuotos, visiškai numuša motyvaciją. Vis dėlto, jos manymu, dauguma žmonių nori dirbti ir save realizuoti.

Nuo darbo atbaido diskriminacija

Dienos centro „Padėk pritapti“, veikiančio Vilniaus Naujininkų mikrorajone, vadovė Inga Kreivėnaitė, tęsdama diskusiją, sakė pritarianti tokiai nuomonei ir stebisi, kodėl mes manome, jog skurstantis žmogus, turėdamas galimybę dirbti, nenorės dirbti.

„Didžioji dauguma žmonių tikrai labai nori darbo. Kai pasiklausai istorijų, su kuo jie susiduria dirbdami, išgirsti apie diskriminaciją dėl tautybės. Ji tikrai Lietuvoje egzistuoja, ypač romams. Turim ne vieną atvejį, kai moteris romė bandė įsidarbinti ir pasitaikė labai nemalonių situacijų. Teko išgirsti, kad viena jų buvo priimta į parduotuvę, buvo koks neatitikimas ir buvo apkaltinta ji. Tas nuolatinis žeminimas verčia ieškoti kitų būdų išgyventi, o ne dirbti“, – pasakoja I.Kreivėnaitė.

Tiki šviesesne ateitimi

Apibendrinant diskusiją, A.Adomavičienė teigė, kad, kalbant iš Nevyriausybinių organizacijų pusių, reikia akcentuoti tris būtinus dalykus: mokesčių reforma, kitas dalykas, išmokos, kurios labai susijusios su mokesčių reforma, pensijos (daugybė pensininkų krenta į skurdą). Labai svarbu paslaugos. Trūksta paslaugų žmonėms, kaip ir minėju tą pavyzdį aie šeimą, kuri augina sūnų autistą. Ta moteris, kuri tapo neįgalia, nebuvo pagauta mūsų sistemos: kad žmogus yra bėdoje, gal jai reikia padėti? Tikiu, kad galima iš to išeiti, bet tam reikia turėti viziją. Lietuvoje, deja, net neturi skurdo mažinimo strategijos. Dabar net nėra tokios politinės valios ją sukurti“, – kalbėjo ji.

Dienos centro „Padėk pritapti“, veikiančio Vilniaus Naujininkų mikrorajone, vadovė Inga Kreivėnaitė teigė tikinti, kad prošvaisčių sumažinti skurdą yra.

„Labai svarbi ir emocinė parama žmonėms. Tais atvejais, kai kalbama apie skurdo pasekmes, socialinių įgūdžių stoką, reikia, kad socialiniai darbuotojai padėtų mamoms įsidarbinti, tiems žmonėms, kurie neraštingi, padėtų baigti keturias klases ir susirasti paprasčiausius darbus, susitvarkyti būsto įvairius dalykus, nes kartais šeimos, gavusios socialinius būstus, be galo pasimetę. Žmonės nežino, kur kreiptis. Susiduriu su mamomis, kurios nesusitvarkiusios socialinių pašalpų, vaikai niekur neprirašyti, nes jos nežino, kur kreiptis. Tas klausymasis ir bendravimas vieniems su kitais – vieni pirmųjų žingsnių“, – apibendrino diskusijos dalyvė.

Diskusiją užbaigė ekonomistas Justas Mundeikis, kuris nebuvo taip optimistiškai nusiteikęs: „Lietuva neturi strategijos. Nėra strateginio, globalaus mąstymo. Kiekvienas Seimo narys, komitetas mato viską mikrolygyje, nesupranta, kad reikia turėti socialines paslaugas, gerą švietimą, prieinamą sveikatos apsaugą, psichologus, sociologus. Reikia suplanuoti tuos specialistus ir juos finansuoti. Viską darome, kaip pakliūva. Tų priemonių būna, negaliu neigti. Aišku, ateina toks finansų ministras kuris nusprendžia, kad padarome tokią mokesčių reformą, kad mums dar bus sudėtingiau finansuoti viešąjį sektorių, tai, kas ir gelbsti nuo skurdo, tada kalbėti apie prošvaistes labai sunku“.

Diskusiją moderavo žurnalistas Mindaugas Jackevičius.