Krizinėse situacijose atsidūrę ir smurtą patiriantys asmenys gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus. Tačiau su problemomis susiduriančių vyrų situacija sudėtinga – pastebimas vyrams padėti galinčių organizacijų trūkumas.
Kalbant apie pagalbą vyrams, daugiausia dėmesio šiuo metu skiriama smurtinio elgesio keitimo programoms. Tačiau ką daryti tiems, kurie patys nukentėjo nuo smurto artimoje aplinkoje ar išgyvena emociškai sudėtingas situacijas?
Vyrų patiriamas smurtas – vis dar tabu
Statistikos departamento duomenimis, 2019-tais metais 8 iš 10 nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje buvo moterys, o 9 iš 10 visų smurtavusių asmenų sudarė vyrai. Dėl pagalbos mechanizmų stokos ir smurtą patyrusių moterų kaltinimo kultūros smurto artimoje aplinkoje mastai vis dar yra be galo dideli, o nukentėjusios bijo kreiptis pagalbos. Vyrų artimoje aplinkoje patiriamas smurtas taip pat yra stigmatizuojamas. Kadangi didžiąją smurtautojų dalį sudaro vyrai, išankstinės nuostatos apie tai, koks turėtų būti vyras, daro neigiamą įtaką pačių nukentėjusiųjų požiūriui – trukdo įvertinti situacijos rimtumą bei ieškoti pagalbos.
Kadangi apie tai, kad vyrai namuose taip pat gali patirti fizinį, psichologinį, ekonominį artimųjų smurtą nėra plačiai kalbama, ieškoti profesionalios pagalbos vis dar atrodo nepriimtina. Be to, visuomenėje dominuojančios vyriškumo normos neleidžia nukentėjusiems vyrams parodyti savo pažeidžiamumo. Nors smurtą vyrai dažniausiai patiria nuo kitų artimoje aplinkoje esančių vyrų (tėvų, suaugusių sūnų, kitų giminaičių ir artimoje aplinkoje esančių vyrų), problema neturėtų būti laikoma mažiau rimta.
Net nusprendus žengti pirmą žingsnį ir kreiptis pagalbos, sulauktas atsakas gali užgesinti sukauptą drąsą. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atliko apžvalgą, kurios metu buvo domėtasi, kokią pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėję vyrai gali gauti krizių centruose visoje Lietuvoje. Susirūpinimą kelia jau tai, kad informacijos apie vyrų patiriamą smurtą ir jiems teikiamą specializuotą pagalbą Lietuvoje praktiškai nėra. Apžvalgos rezultatai parodė, kad krizių bei specializuoti pagalbos centrai, kurie turėtų teikti pirmines psichologo, socialinio darbuotojo bei teisininko konsultacijas visiems nepaisant jų lyties, amžiaus ar kitų tapatybės bruožų, dažnai pirmenybę teikia moterims, o vyrus stengiasi nukreipti į specialiai vyrams skirtus krizių centrus. Tokių šalyje yra vos keli ir tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Dalis įstaigų mažesniuose miestuose į smurtą prieš vyrus ir būtinybę užtikrinti paslaugų teikimą žiūri gana skeptiškai. Kaip jų darbuotojai sako, jų veiklos istorijoje paprasčiausiai nėra buvę atvejų, kai vyras būtų kreipęsis dėl patiriamo smurto. Ne visi krizių centrai atmeta galimybę, kad į juos vieną dieną gali kreiptis smurtą patyręs vyras, bet atsirado ir tokių, kuriems ši problema skambėjo komiškai. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje veikiančio krizių centro darbuotojams klausimas apie jų galimybes padėti nukentėjusiems vyrams sukėlė juoką, nes „<…> dažniausiai nakvynės namuose atsiduria smurtaujantys vyrai, kurie dėl savo elgesio būna išprašomi iš namų.“ Kol į skaudžias vyrų patirtis nėra žiūrima rimtai, neužtikrinama visa reikalinga pagalba, naudinga informacija sunkiai prieinama arba jos visai nėra – sunku nustatyti tikrąjį problemos paplitimo mastą.
Vyrų krizių centrų pasyvumą lemia lėšų trūkumas
Net padėti norintiems vyrų krizių centrams nepakanka lėšų ir tai yra pagrindinė veiklą ribojanti problema. Pavyzdžiui, Kauno apskrities vyrų krizių centre nukentėjusius nuo smurto vyrus stengiamasi įtraukti arba į savižudybių prevencijos, arba į kompleksinės pagalbos šeimai programą. Išskirtinai nukentėjusiems nuo smurto asmenims finansavimas neskiriamas. Minėtos programos veikia vos 70 valandų per mėnesį ir sunku sutalpinti visus programos profilį atitinkančius vyrus, todėl patyrusiems smurtą vietos beveik nelieka. Krizinės situacijos išskirtinės tuo, kad susiklosto staiga ir reikalauja greito sprendimo – tokiomis aplinkybėmis nukentėję vyrai negali kelis mėnesius laukti eilėje, kad būtų įtraukti į jų esminių poreikių netenkinančią programą.
Dar didesnė problema yra pirminė pagalba, nes ne visi vyrų krizių centrai patys siūlo psichologų ir teisininkų konsultacijas. Kai šiais klausimais bendradarbiaujama su kitomis organizacijomis ar rajono savivaldybe, procesas pailgėja ir pagalba nebėra suteikiama svarbiausiu momentu, o padėti, jei vyrui namie kyla pavojus ir reikalinga laikina nakvynės vieta, nėra galimybių. Alytaus apskrities vyrų krizių cento steigėjas ir vadovas Virginijus Tamulionis sakė, kad poreikis vyrams suteikti nakvynę yra, bet dėl lėšų trūkumo to padaryti negali. Jis prisimena atvejus, kai, norėdamas padėti, pagalbos ieškantiems vyrams nakvynę suteikė privačiose nenaudojamose patalpose.
Ribotas biudžetas įstumia vyrų krizių centrus į besisukantį ratą – vengiama reklamuoti centrus, viešai nekalbama apie tai, kad vyrams atsidurti aukos pozicijoje ir ieškoti pagalbos nėra gėdinga, nes po kiekvieno straipsnio žiniasklaidoje kreipimųsi padaugėja. Tad, suteikti kokybiškos pagalbos ir būti pasiruošusiems keliems skirtingiems scenarijams nepakanka darbuotojų, dažnai net ir patalpų. Vadinasi, dauguma su įvairiais sunkumais susiduriančių vyrų toliau gyvena galvodami, kad su problemomis turi tvarkytis patys, jų išgyvenimai nėra pakankamai svarbūs, nėra galinčių padėti specialistų. Dėl paplitusio įsitikinimo, kad pagalba vyrams nėra būtina, gauti finansavimą tampa dar sunkiau.
Krizių centrų darbuotojai tikino, kad policija bei kitos įstaigos dėl įvairių priežasčių į vyrų krizių centrus nuolatos nukreipia nemažai vyrų, ypač elgesio keitimo tikslais. Vadinasi, žmogiškųjų išteklių, kuriems palaikyti reikalingas finansavimas, poreikis valstybinėms institucijoms yra žinomas, tačiau ir toliau į tai žiūrima pro pirštus.
Vyrams pagalbą Lietuvoje teikiančių krizių centrų sąrašą rasite ČIA.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „BRIDGE: vietos bendruomenių stiprinimas efektyviai kovai su smurtu lyties pagrindu artimoje aplinkoje.“Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) lėšomis. Straipsnio turinys neatspindi Europos Komisijos nuomonės ir požiūrio.
