Kasmet lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje pasaulis įgyvendina kampaniją „16 aktyvizmo dienų prieš smurtą lyties pagrindu“. Jos metu garsiau nei paprastai kalbama apie moterų patiriamą prievartą. Šių dienų kontekste diskutuojant apie šią opią problemą, tiksliau, apie progresyvius jos sprendimo būdus, dažnai išgirstamas argumentas, kad smurtą patiria visi ir moterų nevertėtų išskirti. O reikėtų. Būtent todėl, kad smurtas prieš moteris yra specifinė ir ekstremali diskriminacijos forma, kylanti iš atgyvenusių nuostatų.
Pažangiausiose valstybėse smurtas prieš moteris laikomas ne tik šeimos, bet ir valstybės reikalu, kadangi tokio pobūdžio prievarta stipriai pažeidžia tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises. Konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje (visas pavadinimas – Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo) teigiama, kad esminis elementas, garantuojantis moterų saugumą, yra lyčių lygybės užtikrinimas. Vadinasi, šalys, priėmusios šį dokumentą, sutinka, kad smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties.
Pagal Konvenciją, smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška. Tiesa, prievarta – ne tik mušimas ar fizinio skausmo sukėlimas. Smurtas gali būti ir seksualinis, psichologinis arba ekonominis, ši sąvoka apima ir laisvės atėmimą. Tokio elgesio vyras išmoksta dėl stereotipinių lyčių vaidmenų, visuomeninės įsitikinimo, kad jis yra šeimos galva ir sutuoktinė arba partnerė, kurios padėtis žemesnė, turi jam paklusti.
2017-ieji paskelbti kovos su smurtu prieš moteris metais, tad Europos Komisija šią sritį įvardijo kaip prioritetinę. Moterų ir vyrų lygių galimybių patariamojo komiteto narys, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkas Vytis Muliuolis sako, kad statistiškai smurto artimoje aplinkoje aukos beveik išimtinai yra tik moterys (apie 80 proc. nukentėjusiųjų), o jų patiriama prievarta – nelygių galimybių viešajame gyvenime priežastis. „Yra labai daug įvairių sričių, kuriose moterys dėl smurto nukenčia ir netiesiogiai. Tai gali būti prarastas darbingumas, finansiniai nuostoliai, lemiantys ekonomiškai žemesnę moterų padėtį, susiformuoja ir priklausomybė nuo vyro“, – aiškina jis.
Smurto rodiklis traukiamas ir į Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) skelbiamą Lyčių lygybės indeksą. Jame šis rodiklis sudaro atskirą kategoriją, kurios duomenys, deja, į bendrą rodiklį neįskaičiuojami. Pasak lyčių lygybės eksperto, Tarnybos patarėjo Donato Paulausko, taip, ko gero, elgiamasi norint ne sumažinti atotrūkį, bet apskritai panaikinti smurto fenomeną.
Konvencijos priešininkai dažnai pabrėžia, kad vyrai smurtauja ne dėl nelygiaverčio galios santykio poroje, o dėl kitų priežasčių, tokių kaip skurdas ar alkoholis, be to, šeimose smurtaujama ir prieš vyrus. Pasak D. Paulausko, taip stengiamasi įteigti, esą smurtas prieš moteris nėra išskirtinė, ypatinga problema. „Tokiu būdu „lyčių lygybė“ (tariamai visus reikia vertinti vienodai) tampa tarsi priedanga menkinant reiškinio mastą. Smurtas prieš moteris yra didesnė problema nei smurtas prieš vyrus, nes tai nėra vienodai paplitę“, – teigia jis.
„Iš diskusijos pašalinus lyties aspektą, neigiamas smurto prieš moteris sistemiškumas. Apskritai, faktas, kad mes turime lyčiai neutralius įstatymus ir programas, rodo, jog ne iki galo suvokiame, kad tai yra ne šiaip prievarta, bet būtent vyrų smurtas prieš moteris. Šitaip problema sumenkinama iki buitinio konflikto, nors iš tiesų tai yra daug didesnės nelygybės pasekmė“, – D. Paulauskui pritaria Tarnybos įgyvendinamo projekto vadovė Mintautė Jurkutė. Ji mano, kad būtina kalbėti ir apie smurtą prieš vyrus, tačiau tokia prievarta – kitokio pobūdžio visuomenės problema, kuriai spręsti reikalingos skirtingos priemonės.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisingumo programos lėšomis.
