Tarptautinei homofobijai suteikta tribūna Seime

Šiandien ypatinga diena Lietuvos „vertybių“ sergėtojams bei homofobams – į Seimą atvyksta sociologas, Austino universiteto Teksase dėstytojas Markas Regnerusas. Šis profesorius išgarsėjo 2012-tais metais, publikavęs savo tyrimą apie tariamą žalą, kurią patiria vaikai, augantys lesbiečių ar gėjų šeimose. Bet tyrimas garsus tapo ne todėl, kad parodė sociologams bei plačiajai visuomenei kažką naujo, o todėl, kad Regneruso metodologija ir teorija buvo nereprezentatyvi ir persmelkta klaikių klaidų, neizoliavo tam tikrų faktorių, kurie daro įtaką vaikų psichologiniam vystymuisi.

Dar tais pačiais metais beveik du šimtai sociologų, psichologų ir akademikų iš kitų disciplinų kreipėsi į Regneruso straipsnį publikavusį žurnalą „Social Science Research“, smerkdami neetiško ir moksline prasme silpno straipsnio publikavimą bei reikalaudami užtikrinti, jog ateityje žurnalas keltų aukščiausius mokslinės kokybės standartus, atsirinkdamas ką publikuoti, o ko – ne.

Bet įdomu ne tai, kad Regnerusas išspausdino geriausiu atveju diletantišką akademinį straipsnį. Neramina tai, jog profesorių į Lietuva pakvietė Laisvos visuomenės institutas (LVI), kuris nuosekliai kovoja prieš LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) asmenis, moterų teisę į savo kūną bei dirbtinį apvaisinimą. Antropologijoje bei žmogaus teisių sferoje toks bendradarbiavimas tarp radikalų iš JAV ir kitų šalių yra vadinamas tarptautine homofobija ir kaip reiškinys yra ne tik graudžiai ironiškas, bet ir pavojingas pamatinėms žmogaus teisėms.

Drakoniškas Ugandos įstatymas, priimtas 2013-tais metais, dar vadinamas „Žudykime gėjus“ (angl. -„Kill the Gays“), geriausiai iliustruoja tarptautinės homofobijos žalą ir įtaką. Radikaliausi evangelikai pastoriai Jungtinėse Valstijose turbūt suprato, jog Obamos kadencija bei stiprus LGBT teisių palaikymas visuomenėje reiškė, jog jų žiauri bei homofobiška retorika pralaimėjo. Tačiau Uganda – konservatyvi bei krikščioniška valstybė – jiems pasirodė kaip laimės žiburėlis. Vieno tokio fanatiško pastoriaus Scott Lively bei įvairių krikščioniškų nevyriausybinių organizacijų pagalba buvo priimtas įstatymas, homoseksualumą baudžiantis kalėjimu iki gyvos galvos (Kaoma 2013). Ugandos Konstitucinis teismas įstatymui įsigalėti neleido, tačiau isteriška homofobija išplito – šioje šalyje LGBT žmonės ir šiandien bijo būti nužudyti gatvėse. Įdomu pažymėti, kad Scott Lively dar 2007 metais skaitęs paskaitą Mykolo Romerio universitete bei dalyvavęs dviejose konferencijose Seime, o po dviejų metų apsilankęs ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete, šiuo metu yra kaltinamas nusikaltimais žmogiškumui JAV federalinio teismo byloje.

Šio „aljanso“ fenomenas niekaip nėra naujas, jis yra paplitęs visame pasaulyje. Atlikdamas tyrimą apie homofobiją Singapūre, kuriame šiuo metu studijuoju, pastebėjau, jog ir čia prieš LGBT asmenis naudojama retorika bei intelektualiniai resursai yra perimti iš asmenų, kurie JAV bei Vakarų Europoje laikomi marginalais ir neapykantos skleidėjais. Šie marginalai užsuka ir į Rusiją, kurios politinis ir religinis elitas save pristatinėja tradicinių vertybių vėliavnešiais. Kremlius remia ne tik nacionalistinę Marine Le Pen partiją Prancūzijoje, bet ir daugelį amerikiečių-radikalų organizuojamų konferencijų, kurios blogina ir taip nepavydėtiną homoseksualių, biseksualių ir translyčių asmenų padėtį šalyje. Kaip matome, po aštuonerių metų pertraukos bandoma vėl importuoti šias idėjas į Lietuvą. Klausimas, leisime diskredituotiems mokslininkams ir neapykantos skleidėjams plauti mums smegenis?

Na ir dar vienas nemenkiau svarbus klausimas pabaigai – jau toli gražu ne pirmas kartas, kai Laisvos visuomenės institutas organizuoja renginius, kurie, bent jau iš šono žvelgiant, kainuoja nemekus pinigus. Kokia nevyriausybinė organizacija Lietuvoje gali sau leisti atsivežti kalbėtoją iš JAV? Tokių konferencijų kalbėtojams mokami nemaži honorarai, padengiamos skrydžių ir nakvynės išlaidos. O LVI gali – konferencija oficialių rėmėjų neturi, vadinasi, Institutas naudoja savo turimas lėšas. Tačiau jei atsiversite šios organizacijos 2015 metų veiklos ataskaitą, apie jos pajamų šaltinius rasite tik lakonišką eilutę – „LVI veiklą finansuoja privatūs rėmėjai bei įmonės, taip pat ir fondai“.

Jau, atrodo, suprantama norma nevyriausybinėms organizacijoms tapęs viešas rėmėjų deklaravimas LVI nepasiekė. Tai atrodo ypač ironiškai, kai kalbame apie Institutą, kuris skelbiasi ginantis „prigimtinį žmogaus orumą, pamatines jo teises ir laisves“. Vis dėlto, kokios fondai ir įmonės moka už religinio ekstremizmo importą į Lietuvą – mūsų visų pamatinė teisė. Apginkite ją, LVI!

Simonas Bartulis yra Yale-NUS koledžo Singapūre Filosofijos, politikos ir ekonomikos studijų bei antropologijos gretutinių studijų trečiakursis.

Bibliografija:

Kaoma, Kapya. 2013. “The Marriage of Convenience: The U.S. Christian Right, African Christianity, and Postcolonial Politics of Sexual Identity” in Weiss, M.L. & Michael J. Bosia Global Homophobia. Chicago: University of Illinois Press