Savaitgalį vykusioje inovacijų ir idėjų konferencijoje „TEDxVilnius 2017“ publika išgirdo pranešimų, skatinančių megzti dialogą apie socialines problemas.
Renginyje kalbėjo Savižudybių prevencijos koordinatorė iš Kupiškio rajono Valija Šap bei Carrie Beckwith-Fellows iš Anglijos, autizmo diagnozę išgirdusi tik 35-erių.
„Labas rytas, įvykių nėra, gražios dienos“, – Valijai Šap ir jos komandai Kupiškio rajone teko daug ir sunkiai dirbti, kad savo elektroninio pašto dėžutėje išvystų tokius policijos pareigūnų žodžius.
Dar 2012 metais psichologų kongrese moteris sužinojo, jog Kupiškio rajonas savižudybių skaičiumi du kartus viršija Lietuvos vidurkį, kuris ir taip užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje šioje negailestingoje statistikoje.
„Esu čia tam, kad sugriaučiau mitus, jog problemos sprendimu turi rūpintis valstybė ir paprastas žmogus nieko negali padaryti“, – kalbėjo ji, – „Tam tereikia labai nedaug – išmokti išgirsti ir atpažinti kenčiančio žmogaus mums siunčiamus ženklus ir žinoti, kaip į juos reaguoti“.
Parodžiusi iniciatyvą krašte, kuriame gyvena, V. Šap surado bendraminčių, pasiryžusių dirbti savižudybių prevencijos sklaidos labui. Didžiausias iššūkis buvo tai, jog specialistams ne tik stigo žinių, kaip atpažinti savižudybės riziką, bet jie nežinojo ir kaip reaguoti į tokius atvejus, kur nukreipti pagalbos.
V. Šap organizavo mokymus, sudarė savižudybės rizikos algoritmus ir juos pritaikė praktikoje. Dėl to per ateinančius mėnesius besikreipiančių pagalbos į psichologus padaugėjo 3–4 kartus.
„Vienu atveju pakako tiesiog būti šalia žmogaus, kitu – jam padėti spręsti konkrečias problemas, o kartais, tiesiog kautis dėl jo gyvybės“, – teigė V. Šap.
Valija Šap. Laimos Penekaitės nuotr.
Žmogaus elgesys parodo jo ketinimus
Šiuo metu jau akivaizdu, kad V. Šap iniciatyva davė apčiuopiamų rezultatų – pernai Kupiškio rajone užfiksuotų 15 savižudybių, šiais metais jų – 4. Bet moteris neskuba džiaugtis, nes tema išlieka skaudi ir trapi.
Specialistė ragino kiekvieną mūsų atkreipti dėmesį į šalia esantį, pasirūpinti juo. Pasak jos, pirmiausia apie savižudiškas mintis gali signalizuoti pasikeitusi žmogaus savijauta. „Tai gali atsispindėti ir jo elgesyje, kai pradedama domėtis savižudybės būdais bei priemonėmis“, – sakė moteris. Taip pat labai svarbu sureaguoti, jei po ilgą laiką trunkančios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga, be jokios svarios priežasties atrodo daug linksmesnis, žvalesnis. Gali būti, kad žmogus nusprendė nusižudyti, o radęs savo problemų sprendimo būdą jaučia palengvėjimą“,– sako ji.
V. Šap teigia, kad tokiu atveju svarbu kalbėtis su tokiu žmogumi, parodyti, kad jis ne vienas. Galima netgi tiesiai paklausti: „Ar galvoji apie savižudybę?“.
Mokomi užsidėti kaukę
Valija Šap scenoje pakeitusi anglė Carrie Beckwith-Fellows atskleidė kitą savižudybių reiškinio pusę – kai ji mėgino nusižudyti, aplinkiniai šį ketinimą įvardijo kaip savanaudišką. Jos pranešimas koncentravosi į tai, kaip svarbu, kad aplinkiniai suvoktų tavo būseną ir jos nenuvertintų.
Carrie Beckwith-Fellows serga Ehlers-Danlos sindromu (EDS) – kompleksiška ir mirtina liga, kuri pažeidžia kūną. Tačiau ilgą laiką ją kankino ir visai kitas sutrikimas, apie kurį ji sužinojo tik 35-erių – moteriai buvo nustatytas autizmas. Diagnozė C. Beckwith-Fellows paaiškino tai, kodėl ji lig šiol nesugebėjo adekvačiai reaguoti į savo būsenas.
„Autizmas yra toks sutrikimas, kuris turi įtakos žmogaus bendravimui, jo aplinkos suvokimui. Mes galime jausti labai stiprias emocijas, bet nemokame jų įvardyti. Aš jaučiu apsunkimą galvoje, bet nemoku pasakyti, kad man, tiesiog, liūdna“, – atviravo C. Beckwith-Fellow.
Savo pranešime moteris akcentavo, kad ji nuo mažens išmoko užsidėti kaukę ir gyventi pagal normas, kurias sukuria visuomenė: kaip reikia elgtis, kokie yra mandagumo kriterijai.
Taip daro daugelis: paslepia savo tikrąjį identitetą ir prigimtines savybes. „Ypač jaunos mergaitės išmoksta slėpti savo autizmo požymius. Jos taip prisitaiko prie visuotinai priimtų normų ir net negalima suprasti, jog po tuo – autizmas. Iš tiesų toks savęs maskavimas labai vargina ir žaloja savo asmenybės suvokimą“, – sakė ji.
C. Beckwith-Fellows šiuo metu rašo tinklaraštį, kuriame atskleidžia savo istoriją ir mintis apie savo ligą bei ragina žmones išmokti kiek kitomis akimis pamatyti sergančiuosius.
Carrie Beckwith-Fellows. Laimos Penekaitės nuotr.
Emocinę pagalba galite gauti telefonu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888 (visą parą).
„Vaikų linija“ – 116 111 (kasdien nuo 11 iki 23 val.).
„Vilties linija“ suaugusiems – 116 123 (visą parą).
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366 (dirba visą parą).
“Linija doverija“ rusų kalba – 8 800 77277 (budi nuo antradienio iki šeštadienio 16–20 valandomis).
Emocinė parama internetu:
„Vaikų linija“ . Atsako per 36 valandas.
„Jaunimo linija“. Atsako per 24 valandas. Organizacija teikia emocinę paramą ir per pokalbius internetu: www.jaunimolinija.lt/pokalbiai-internetu (jie vyksta trečiadieniais ir penktadieniais 18–22 val., šeštadieniais 13–17 val.)
„Vilties linija“. Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com. Atsako per tris darbo dienas.
„Pagalbos moterims linija“. Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt. Atsako per tris dienas.
