Dr. Ilona Michailovič – Vilniaus universiteto teisės mokslų profesorė, docentė, kriminologė nuolat gilinasi į viktimologijos problemas ir bando suprasti visuomenėje įsišaknijusių lyčių stereotipų žalą ir jų įtaką smurto lyties pagrindu artimoje aplinkoje paplitimui. Anksčiau publikuotame interviu su teisininke kalbėjomės apie tai, jog viena iš giluminių smurto prieš moteris priežasčių yra ilgus amžius trukęs jų neregimumas viešoje erdvėje.
Ilgus amžius kreiptis pagalbos dėl patirto smurto buvo stigma, daug kur tai nepasikeitė ir šiandien. Ankstesniame pokalbyje minėjote, kad dideli smurtavimo artimoje aplinkoje atvejų rodikliai rodo ir tai, kad daug dažniau apie tokius atvejus yra pranešama. Ar galėtume teigti, jog moterys dažniau ieško ir kreipiasi pagalbos?
Tikrai taip. Pirmiausia, dabar yra daug daugiau informacijos apie tai, kaip elgtis, kur galima kreiptis, nors dar daug pasitaiko ir tų, kurie nežino, kur jos ieškoti. Neseniai grįžau iš Reikjavike, Islandijoje, vykusios konferencijos dėl smurto lyties pagrindu ir pastebėjau, kad moterims teikiamos pagalbos srityje ypač stipriai yra išvystytos techninės pagalbos priemonės ir itin išaugęs jų būtinumas.
Pagalba internetu, telefonu, virtualūs susirašinėjimai – pagalba moteriai suteikiama iškart, jai nereikia galvoti, kur čia važiuoti, į ką čia kreiptis. Tokie skambučiai, nuotoliniai pokalbiai gali būti labai svarbūs ir labai padėti būtent tuo reikalingu metu. Kalbant apie tai, kodėl moterys iš viso kreipiasi pagalbos, tai įvairi praktika, moksliniai tyrimai rodo, kad jos dažnai tai daro norėdamos sustabdyti smurtą, bet ne tam, kad jos partneris atsidurtų „už grotų“. Pagalba moterims reikalinga čia ir dabar, tad tos techninės priemonės gali būti labai naudingos.
Verta atkreipti dėmesį, kad susiformuoja ir savotiškas paradoksas: pastaruoju metu labai išaugo smurto elektroninėje erdvėje, persekiojimo elektroninėmis priemonėmis, seksistinių komentarų, seksualinio priekabiavimo virtualioje erdvėje mastas, bet tuo pačiu visos tos elektroninės priemonės ir technologijos gali labai padėti smurto auka tapusiai moteriai.
Kaip jūs vertinate tą pagalbą, kuri šiuo metu moterims teikiama Lietuvoje?
Lietuvoje sukurtas pagalbos tinklas moterims yra išties geras ir apgalvotas, jis veikia. Tai – moterų teises ginančių organizacijų nuopelnas. Pirmiausia, moterų teisių organizacijų dėka yra sukurtas specializuotos kompleksinės pagalbos centrų tinklas ir taip pat priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris įsigaliojo 2011 m. Šis įstatymas neatsirado šiaip sau – tai buvo ilgų moterų teisių organizacijų pastangų ir darbo rezultatas.
Tačiau moksliniai tyrimai, kurių ne vienam esu vadovavusi ir aš pati, rodo, kad, nors patį pagalbos tinklą galima vertinti teigiamai, tačiau, tiriant, kaip jis veikia, išryškėja institucinio bendradarbiavimo problema, kai kažkuri institucija negali užtikrinti pagalbos kompleksiškumo. Jeigu žmogus kreipiasi į policiją, tai ji jau dirba su pasekmėmis, tuomet turėtų įsijungti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie tiesiogiai dirba su smurto aukomis, dar yra vaiko teisių apsaugos ir daugybė kitų institucijų bei organizacijų, kurioms ne visada pavyksta užtikrinti, kad tas pagalbos ratas suktųsi sklandžiai.
Man ir mano kolegoms rūpi, kaip padaryti, kad tas institucinis bendradarbiavimas būtų prasmingas ir koordinuotas, siekiant vieno tikslo – apsaugos nuo smurto ir pagalbos ne tik smurto aukoms, bet ir tiems, kurie smurtavo, siekiant išmokti to nebekartoti ateityje.
Jeigu pabandytumėte įvertinti Lietuvos teisinę sistemą, ko dabar jai trūksta, kad galėtų maksimaliai apsaugoti moteris?
Nėra kažkokio vieno vaisto ar recepto, kurį įgyvendintume ir viskas būtų gerai – taip nebus. Tačiau geriau būti tikrai gali. Stambulo konvencijos ratifikavimas yra vienas iš tokių žingsnių. Tačiau vėl gi jis nuolatos susilaukia pasipriešinimo. Lietuva konvenciją pasirašė dar 2013 m., tačiau per dešimtmetį iki ratifikavimo taip ir nepriėjo. Kitų šalių patirtis rodo, jog konvencija buvo ratifikuota ir pasaulis nesugriuvo, gyvenama toliau. Po to, kai 2017 m. Estija ratifikavo konvenciją, šalies vadovai pažymėjo, jog žmonės jau net pamiršo, kad tokia konvencija buvo ratifikuota. Tai rodo, kad baimės, turėtos iki ratifikavimo, taip ir nepasitvirtino.
Jeigu tęstume baimių temą, kas Lietuvoje kelia pasipriešinimą konvencijos ratifikavimui?
Viena priežastis yra baimė dėl to, kad konvencija esą yra nukreipta prieš tradicinę šeimos santvarką, neva kažkokiu būdu po ratifikavimo nukentės tradicinė šeima. Manau, kad tai iš dalies susiję ir su krikščioniškomis vertybėmis. Taip pat nemažai kalbama apie perteklinį efektą: tarsi viskas jau yra teisiškai sureguliuota ir dabar kažko tai atskiro, papildomai nereikia.
Daugelis nuostatų Stambulo konvencijoje yra atkartojamos iš ankstesnių dokumentų, bet šis dokumentas tik dar kartą pabrėžia smurto prevencijos svarbą ir tai, kad nuolat reikia apie tai kalbėtis ir kelti šios temos žinomumą visuomenėje. Pasitaiko, kartais išgirstu, jog esą jau žinomumą pakėlėme…Tačiau žinomumas smurto prevencijos srityje, mano nuomone, neturi kažkokios viršutinės ribos. Tam, kad užkirstume kelią smurtui, apie tai nuolatos turi kalbėti politikai, politikos formuotojai, specialistai profesionalai, žiniasklaidos atstovai. Stambulo konvencija yra reikalinga.
Kaip manote, ar artimiausiu metu tarp Lietuvos vadovaujančiųjų įvyks kažkokių pokyčių ir bus nuspręsta konvenciją ratifikuoti?
Seimas nusprendė kreiptis į Konstitucinį teismą su klausimu, ar Stambulo konvencijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Galimai Teismo atsakymas galėtų padėti apsispręsti. Tačiau ši konvencija jokiu būdu neprieštarauja Konstitucijai.
Galime pasikalbėti apie baimę. Prisiminus šalis, kurios svarsto atšaukti Stambulo konvenciją, jų valdančiojoje daugumoje įžvelgiu baimę, kurią kelia pati „lyties“ sąvoka, socialinės lyties samprata. Ji automatiškai siejama su LGBTIQA+ bendruomene. Tačiau nėra nei tų žodžių, nei nagrinėjama su tuo susijusi tematika.
Stambulo konvencija skirta tik moterų apsaugai nuo smurto. Pagrindinis raktinis jos žodis yra MOTERIS. Žinoma, ta moteris gali priklausyti ir minėtai bendruomenei, tačiau dėmesys skiriamas moterų apsaugai nuo smurto ir platesnėms moterų teisėms įtvirtinti, kad jos galėtų laisvai jomis naudotis kiekvienoje visuomenėje. Mano nuomone, tai neturėtų kelti prieštaravimų jokiam dokumentui.
Negana to, dažnai sakoma, jog konvencijos ratifikavimas keltų grėsmę tradicinėms vertybėms. Tačiau tradicine vertybe turėtų būti žmogaus orumas ir laisvė rinktis savo elgesį.
Jeigu mes kalbėtume apie kažkokius sėkmingus kitų šalių pavyzdžius prevencijos, iniciatyvų, teisinio reguliavimo aspektais… Ar galėtumėte įvardinti, iš ko galėtume pasimokyti Lietuvoje?
Tarkime, Islandija yra pasiekusi aukštą lyčių lygybės lygmenį įvairiose institucijose. Tačiau smurtas šeimoje pas juos lygiai taip pat egzistuoja.
Mes esame įpratę ieškoti gerų pavyzdžių užsienio valstybėse, Vakaruose, bet juk ir mes patys turime gerų pavyzdžių, teigiamos praktikos. Kuo ilgiau dirbu su moksliniais tyrimais šiuo klausimu, tuo stipriau įsitikinu, jog Lietuvoje geroji praktika tikrai egzistuoja. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai ne retai imasi iniciatyvos ir greitai susisiekia su specializuotos kompleksinės pagalbos centrų atstovėmis ir prašo priimti aukas, joms padėti. Bendravimas vyksta daug kur ir tas pagalbos ratas užsisuka.
Supraskime, ši tema yra tarsi upė. Minint prevenciją, reikėtų kalbėti ir apie švietimą mokyklose, kiekvienas pritars, jog tai – viena iš prevencijos rūšių. Tačiau tuomet atsiranda klausimų, kaip tas švietimas turėtų atrodyti, į areną vėl sugrįžta ir lytiškumo ugdymo aspektas. O tai nuolatos kelia naujų prieštaravimų ir baimių.
Daugumą šių klausimų itin sudėtinga spręsti, pirmiausia todėl, kad jie susiję su moterimis. O viskas, kas susiję su moterimis, deja, bet vis dar yra antraeilis dalykas.
