Dr. Ilona Michailovič – Vilniaus universiteto teisės mokslų daktarė, viktimologė, kuri didžiąją savo laiko dalį praleidžia tyrinėdama smurto prieš moteris temą. Prieš mūsų pokalbį ji buvo ką tik baigusi kelių dienų trukmės mokymus nuo Rusijos agresijos kenčiančios Ukrainos pareigūnams, kur įvairių rūšių smurto prieš moteris problema yra pasiekusi nesuvokiamą mastą.
Ji pažymėjo, kad smurto prieš moteris lyties pagrindu ir smurto artimoje aplinkoje tema buvo aktuali visais laikais, todėl ją labiausiai domina reagavimas, priežastys ir pastangos pažaboti smurto mastą. Dr. I. Michailovič yra teisininkė ir, jos nuomone, kiekviena teisininkė, kuriai aktuali viktimologija, reagavimas į nusikaltstamas veikas, domisi ir smurto prieš moteris klausimais.
Ilona Michailovič, asmeninio archyvo nuotr.
Iš kur galima kildinti smurto lyties pagrindu elgseną?
Daug kas yra susiję su lyčių stereotipais, kurie nusako visuomenei elgesio taisykles, nurodo, kaip esą turėtų būti.Pagal juos sprendžiama, ar kartais smurtas gali būti pateisinamas, ar žmogus, kuris patyrė smurtą, ims pats save kaltinti, galvodamas, kad kažką ne taip padarė, ne taip pasakė.
Dar vienas dalykas yra tas, kad daug metų buvo įprasta, jog apie tokius dalykus kaip smurtas, ypač seksualinį smurtą, yra gėda kalbėti, gėda kreiptis pagalbos, nes tai – stigma. Tai ypatingai būdinga mažesniems miesteliams, kur tos pagalbos moterims ne tiek ir daug.
Stereotipiniai požiūriai mums nepadadeda. Dar daugiau – į moterų teisių apsaugos klausimą paprastai žiūrima kaip į kažką įkyraus. „Va, ir vėl jūs apie tas moterų teises“, „taigi jau turit teises, jau turit lyčių lygybę, ko jūs dar norite?“ – tokie klausimai iškyla nuolat. Jeigu moterys iškovojo politines teises, kur moterys buvo iki tol? Jos buvo nematomos viešojoje erdvėje.
Moterų protesto akcija, Eriko Ovčarenko, BNS nuotr.
Kaip kažkada pasakė XX-ojo amžiaus rašytoja Virginia Woolf – „anonimiškumas tapo antrąja moters prigimtimi“. Taigi, iki tol, kol moterys neiškovojo rinkimų teisės, viešojoje erdvėje jų tarsi nebuvo. Bet dabar liko kita pusė – privati erdvė. Visa tai ir parodo, kad, jeigu moterys iškovojo – pabrėžiu, niekas jos nesuteikė – rinkimų teisę, tai niekas nėra duota. Moterims reikia kovoti už viską.
Tarsi yra kažkoks progresas lygybės klausimu, tačiau smurto prieš moteris artimoje aplinkoje statistika rodo ką kita…
Reikia suprasti, kad tai, jog statistika rodo aukštus rodiklius, viena vertus, indikuoja, kad moterys kreipiasi pagalbos. Kai 2014 m. Pagrindinių teisių agentūra paskelbė smurto prieš moteris tyrimų rezultatus, tai buvo daug nuostabos, kad Skandinavijos šalyse, kur lyčių lygybė yra pasiekusį aukštą lygį, užfiksuotas didelis smurto atvejų skaičius. Tad atrodė – kaip, kodėl? Tačiau tai parodo, kad ten moterys nebijo kreiptis pagalbos. Kreiptis išties labai reikia ir moterys nuolat yra raginamos netylėti, ieškoti pagalbos. Norėčiau pažymėti, kad tai labai susiję ir su smurto prieš vyrus statistika, nes pastaruoju metu iš vyrų pasigirsta klausimų: kodėl mes kalbame tik apie smurtą prieš moteris? Tai todėl, kad čia veikia tie patys lyčių stereotipai, kurie nepadeda ir vyrams, jie taip pat labai nuo jų kenčia – pirmiausia, nesikreipia pagalbos, nes auka tapęs vyras vyrų tarpe skamba dar blogiau negu auka moteris.
Lyčių stereotipus išskyrėte kaip vieną pagrindinių smurtavimo priežasčių. Ar šioje problemoje yra ir kitų dedamųjų?
Smurto problema yra kompleksinė. Kai kuriose šalyse priežastimi laikoma ir reglamentacijos stoka, tačiau, mano nuomone, tai jau antrinis dalykas. Kaip ir sakiau, priežastis glūdi lyčių nelygybėje. Apie tai kalbame nuolat, išskiriame tai yra smurtas prieš moteris, smurtas lyties pagrindu. Ką reiškia lyties pagrindu? Tai reiškia, kad smurtaujama, nes ji yra moteris. Tuo paaiškinama visa istorija, visas pasaulio sutvėrimas, kuris parodo, kad moters padėtis yra antraeilė, nes vyru juk tiesiog gimstama, o moterimi tampama. Vyras ateina į šį pasaulį ir jis jau yra vyras, niekas jam neturi jokių priekaištų, o moteris dar turi įrodyti, kad ji yra moteris.
Kovo 8-osios eisena 2018 m., Aušros Volungės nuotr.
Kita vertus, svarbu pasakyti, kad dabar tas vaizdas nėra toks stipriai pesimistinis: kiekvienas žingsnis, viešinimas – duoda rezultatų. Kad ir kalbant apie aplinką tarp kolegų: jeigu kažkada, prieš dešimt ar dvidešimt metų, buvo galima išgirsti visokių seksistinių komentarų, tai šiandien jų daug mažiau arba visai nebėra. Žmonės, kurie anksčiau leisdavo sau kažką seksistiškai pakomentuoti, dabar pagalvoja, jog galbūt to daryti nederėtų.
Amerikiečių teisininkė feministė Catharine MacKinnon parašė knygą „Drugelio politika”, kurioje teigia, jog, keičiant pasaulį, kad jis būtų pritaikytas moterims, maži paprasti veiksmai gali sąlygoti stambius pokyčius. Tie žingsneliai gali būti visokie: nuo #MeToo judėjimo iki viešinimo, informavimo, raginimo kreiptis pagalbos. Visa tai gali turėti tikrai reikšmingos įtakos, net ir formuojant šalies politiką.
Ar galima kalbėti apie kažkokias istorines aplinkybes, kurios turėjo įtakos tam, kad smurtas artimoje aplinkoje ėmė atrodyti kažkokia norma? Galbūt su tuo susijęs tokie įvykiai kaip santvarkų pasikeitimas, ekonominiai sunkumai, krizės?
Jeigu atsigręžtume į artimiausią istoriją, tai, kas įvyko visai neseniai, tarkime, per COVID pandemiją, matome, kad karantino metu pranešimų apie smurto atvejus artimoje aplinkoje padaugėjo iškart 20 proc. Nors buvo kalbama apie pandemijos teigiamas puses, kad žmonės gali laisvai pabūti namuose, leisti daugiau laiko su šeima, kita medalio pusė rodo, kad uždara aplinka lėmė padidėjusį smurtavimą artimoje aplinkoje.
Kovo 8 eitynės 2018 m., 15min.lt nuotr.
Aš nesu istorikė, tad negaliu plačiai kalbėti apie istorinę prizmę, bet galiu pacituoti amerikiečių sociologo Michaelo Kimmelio nuomonę, kurio teigimu „visa pasaulio istorija yra smurto prieš moteris istorija“. Manau, kad su tuo galima sutikti. Tai apima mano minėtą moterų nematomumą, jų anonimiškumą ir paklusnumą būti nematomoms. Šie dalykai dažnai sąlygodavo ir tai, kad, kam nors blogo įvykus šeimoje, moterys niekur nesikreipdavo ir dažnai nesikreipia, nes dar ir iš savo artimųjų gali susilaukti pasmerkimo dėl tos pačios priežasties, kad „matomai pačios prie to kažkaip prisidėjo“.
Britų rašytoja, karo korespondentė Christina Lamb, parašiusi knygą „Mūsų kūnai – jų karo laukas“, įvardijo, kad smurtas prieš moteris mūšio lauke yra ginklas, būdas įtvirtinti galią. Kaip manote, ar galime sakyti, jog ir artima aplinka, namai, moterims tampa tam tikru frontu?
Žinoma, smurtas prieš moteris yra karo ginklas. Tai buvo pripažinta iš karto po Antrojo pasaulinio karo Ženevos konvencijose. Šiai problemai yra skirta ir tokia informacinė kampanija – Rape is a war crime (liet. Išprievartavimas yra karo nusikaltimas), kurią inicijavo kelios teisininkės tarptautininkės. Vienas iš kampanijos partnerių yra ir Vilniaus universiteto teisės fakultetas: įsteigtoje darbo grupėje mes reguliariai diskutuojame šia tema, imamės įvairių informacinių veiksmų.
Smurtas yra ginklas karo lauke, bet lygiai taip pat, kaip sako minėta teisininkė feministė C. MacKinnon, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje – tai irgi vos ne karo stovis, nes jo metu nukenčia moteris ir nuo to terorizmo ji kenčia kasdien. Žinoma, galbūt mes to negalime lyginti su masiniais smurto protrūkiais, tokiais kaip Bučoje Ukrainoje ar kaip iš istorijos žinomas Bosnijos ir Hercegovinos atvejis. Kalbėdami mes tarsi išskiriame seksualinį smurtą karo metu ir seksualinį ar bet kokį smurtą vadinamaisiais taikos laikais.
Tačiau, jeigu seksualinis smurtas vyksta šeimoje, ypač, jeigu jis sisteminis, susidaro smurto ratas, todėl ir sakoma, kad smurtaujant lyties pagrindu yra demonstruojama vienos lyties viršenybė prieš kitą, o smurtas tampa įrankiu tai viršenybei parodyti.
