Neapykantos nusikaltimai nėra nei naujas reiškinys, nei nauja sąvoka. Daugiau nei prieš pusę amžiaus JAV ir Europoje pradėtas pripažinti tokių nusikaltimų keliamas pavojus. Vis dėlto suprasti, kada žodžiai ar veiksmai yra motyvuoti neapykanta – nelengvas uždavinys. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė paaiškina, kad neapykantos nusikaltimai gali būti tiek veiksmai, tiek viešai skleidžiama informacija.
Apibrėžti sudėtinga
Vieningo ir nusistovėjusio neapykantos nusikaltimų apibrėžimo nėra: „Bendrąja prasme neapykantos nusikaltimas yra nusikalstama veika, padaryta dėl neapykantos asmens grupei (kuri apibūdinama pagal kilmės, tautybės, rasės, amžiaus, seksualinės orientacijos, negalios, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitus požymius). Trumpiau – nusikaltimas „plius“ neapykanta“, – pažymi I. Isokaitė-Valužė.
Indrė Isokaitė-Valužė, asmeninio archyvo nuotr.
Neapykanta motyvuotos veikos skirstomos į dvi grupes: neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą (kurstymą). Nusikaltimams priskiriami užpuolimai, įžeidinėjimai, chuliganizmas arba bet kokia kita veika, kurią nusikaltęs žmogus padarė, norėdamas išreikšti neapykantą vienai ar kitai grupei.
Neapykantos kalba arba kurstymas dažniausiai pasireiškia per kalbą: raštu ar žodžiu dėstant menkinančius, niekinančius teiginius, žodžius, įskaitant įvairius kurstomojo, diskriminacinio pobūdžio prasmę turinčius simbolius. Neapykantos kurstymo pavyzdys galėtų būti ir tinklalapis ar leidinys, kuris šlovina tarptautinius nusikaltimus, pavyzdžiui, genocidą.
Labiausiai paplitusi neapykantos kalba
Saviraiškos laisvės ribos peržengiamos, kai vieši teiginiai ar veiksmai prieštarauja ne tik moralės, etikos normoms, bet ir teisės saugomoms vertybėms. Pasak teisininkės, tai vertinama pagal aplinkybių visumą – koks buvo autoriaus teiginių tikslas, motyvas, aplinkybės, pobūdis, mastas ir padariniai.
Neapykantos kalba ne tik savaime yra neapykantos nusikaltimas, bet ir viena dažniausių jo rūšių: „Tai yra nusikaltimai, kuriais „siunčiama žinutė“, taigi, įvairiomis formomis išreiškiama panieka grupei ar asmeniui dėl tam tikros savybės. Šie nusikaltimai yra vieši, baugina visuomenę, daro moralinę žalą nukentėjusiajam“, – aiškina teisininkė.
Formaliąja prasme, pagrindinis neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų panašumas slypi nusikaltimo sudėties elementuose – veikos yra tyčinės ir viešos, reikia įrodyti neapykantos motyvą: „Neapykantos kalbos atveju motyvo įrodymas yra esminis – be jo tai nebus pripažįstama nusikalstama veika. Kitų neapykantos nusikaltimų atvejais neapykanta yra tik vienas iš nusikaltimo elementų“, – komentuoja I. Isokaitė-Valužė.
Svarbu atsižvelgti į kintantį kontekstą
Neapykantos kalba ir nusikaltimai yra dinamiški: kinta socialinis, istorinis, politinis, ekonominis kontekstas, tad keičiasi ir nusikaltimų padarymo būdas, vieta, jų turinys, forma. Priklausomai nuo laikotarpio, labiau pažeidžiamos skirtingos asmenų grupės, taip pat vystosi teismų praktika: „Kiekviena situacija unikali, todėl tokio paties pobūdžio teiginys, įvertinus aplinkybių visumą, vienu atveju gali būti neapykantos kalba, o kitu atveju – jai neprilygti. Ten, kur teisė „nepasiekia“, lieka kitos, ne mažiau svarbios priemonės: edukacija, švietimas, asmenų grupių integravimo stiprinimas, visuomenės tolerancijos skatinimas ir pan.“, – apibendrina teisininkė.
Pastebėjote neapykantos kurstymo atvejį internete? Apie tai paprastai ir greitai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimų platformoje manoteises.lt/pranesk
Tekstas yra projektų „Be Hate Free“ ir „Daugiau meilės – mažiau neapykantos dėl tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir tapatybės“ dalis. Projektus bendrai finansuoja Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa, LR teisingumo ministerija, Swedish institute, Švedijos ambasada, Geros valios fondas. Įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras. Už teksto turinį atsako tik projektą įgyvendinanti organizacija.
