Ilgametė Specializuotos kompleksinės pagalbos centro (SKPC) darbuotoja, teisininkė Žaneta Stankevičienė kasdien susiduria su daugybe nuo smurto nukentėjusių asmenų, kurių istorijos istorijos dažnai lieka už uždarų durų – nepasakytos, nesuvoktos ir nesprendžiamos. Ji atkreipia dėmesį į didžiausias spragas, kurių šiuo metu kupina Lietuvoje galiojanti įstatymų bazė. Pasak jos, daugelį problemų, turėjo padėti išspręsti apsaugos nuo smurto orderis, tačiau šis įrankis iš tikrųjų neveikia, o tam tikrais atvejais dėl naujos tvarkos anksčiau egzistavusios problemos dar labiau pagilėjo.
„Man labai pikta, kai girdžiu vieną iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų – kad mums esą nereikia Stambulo konvencijos, nes ji tiesiog dubliuos jau Lietuvoje galiojančius įstatymus ir teisės aktus, todėl bus perteklinis reguliavimas.
Pasakykite tai toms moterims, kurios, net patyrusios seksualinį smurtą, nesikreipia į teisėsaugą.
Pasakykite tai tiems žmonėms, kurie susiduria su persekiojimu, kurį dabar taip sunku įrodyti, kad pasirenkama toliau kentėti psichologinį smurtą – nes taip lengviau.
Tai problema, ir tai didelė problema – jei nukentėjusiajam paprasčiau nutylėti ir nesikreipti pagalbos, nei pranešti teisėsaugai, vadinasi, kažkas yra smarkiai ne taip“, – įsitikinusi Ž. Stankevičienė.
Pagalbos trūksta
Lietuvoje kasmet registruojama apie porą šimtų seksualinio smurto atvejų. Tačiau su šia problema dirbantys specialistų pateikiami duomenys rodo – skaičių galima drąsiai dauginti iš penkių.
„Pagal Stambulo konvenciją šalyje turėtų būti įsteigti krizių centrai, kuriuose seksualinio smurto aukos gautų visą reikiamą pagalbą – šiuo metu to visiškai nėra. Vienintelė vieta, kur dabar galima kreiptis, yra „Prabilk“ iniciatyva. Ji tikrai vertinga ir teikia pagalbą, tačiau to toli gražu nepakanka.
Kiek man žinoma, visoje Lietuvoje yra tik penkios ligoninės, kuriose dirbama su seksualinio smurto aukomis – įsivaizduokite, kaip tai mažai, juo labiau kad tai tėra tik pradinė pagalba. Jei moteris išprievartaujama Marijampolėje, juk nevažiuos į Klaipėdą ieškoti pagalbos – dažnai tam tiesiog nėra lėšų“, – kalbėjo specialistė.
Ž. Stankevičienė atkreipė dėmesį ir į kitą problemą, kuriai, jos nuomone, šiuo metu skiriama per mažai dėmesio.
„Tiek seksualinis smurtas, tiek persekiojimas šiandien yra nustumiami į visuomenės dėmesio paraštes – atrodo, lyg būtų bandoma užsimerkti ir apsimesti, kad šios problemos neegzistuoja.
Taip, yra įstatymai, tačiau realybėje, kiek man žinoma, bendraujant su moterimis, jos pasakoja, kad ikiteisminiai tyrimai dėl persekiojimo masiškai nepradedami – tiesiog atsisakoma juos inicijuoti.
Visa įrodymų našta gula ant moters pečių – ji turi viską nufilmuoti, daryti įrašus, pasirūpinti, kad jų kokybė būtų pakankamai gera. Ji tarsi turi įtikinti teisėsaugos atstovus, kad štai, jos problema tikrai verta tyrimo“, – apgailestavo pašnekovė.
Orderis problemų neišsprendė
Nuo 2023 liepos Lietuvoje įsigaliojo naujas, vadinamasis apsaugos nuo smurto orderis. Tai reiškia, jog policija, gavusi pranešimą dėl smurtavimo, agresorių gali įpareigoti palikti namus – nedelsiant. Tačiau nesiartinti jis įpareigotas tik 15 parų.
„Jei persekiojama moteris, nukentėjusi nuo fizinio smurto, turi orderį, tai agresorius privalo nesiartinti 15 parų. Jei jis nepaklūsta, ji gali iškviesti policiją. Tai tarsi suteikia galimybę pailsėti. O ką daryti, kai orderio galiojimas baigėsi, o agresyvus elgesys – ne? Mano praktikoje yra buvę tokių atvejų, kai tas orderis buvo taikomas septynis kartus. Grįžta po izoliacijos, vėl smurtauja, vėl išvežamas.
Toks, koks jis yra dabar, orderis nėra veiksmingas. Suprasčiau, jei jis, tarkime, taikomas du kartus ir viskas – pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau taip nėra.
Orderis turėtų būti taikomas ir dėl psichologinio smurto, persekiojimo. Tačiau ir to nėra“, – apgailestavo nukentėjusiems ne vienerius metus padedanti teisininkė.
Keisti elgesį įpareigojami retai
Pasak jos, smurtautojams padėti suvokti savo elgesio priežastis ir jį koreguoti šiuo metu padeda vykdomos elgesio keitimo programos. Tačiau čia susidaro užburtas ratas – teismas gali įpareigoti tokioje programoje dalyvauti, tačiau tam būtina būti pradedamam ikiteisminiam tyrimui, kas šiuo metu daroma itin retai.
„Kai atsirado apsaugos nuo smurto orderis, ikiteisminių tyrimų pradėjimo dar labiau vengiama – jų skaičius smarkiai sumažėjo. Policija dažniau linkusi skirti orderį, nei pradėti ikiteisminį tyrimą.
Aš nefantazuoju – moterys man pasakoja, kad po smurto atvyksta pareigūnai ir siūlo skirti orderį. Tuomet moteris sako: bet jis mane dar ir sumušė! Tada jai pasiūloma kitą dieną atvykti į policiją ir parašyti pareiškimą.
Tačiau jos neturėtų rašyti pareiškimo – nereikia papildomų biurokratinių žingsnių. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas automatiškai, be perteklinio popierizmo.
Atrodė, kad įsigaliojus orderiui situacija turėjo pagerėti, tačiau realybėje ji liko tokia pati, jei ne blogesnė“, – apgailestavo ekspertė.
Pažeidžiamiausios – bevaikės moterys
Ž. Stankevičienės manymu, orderio taikymas yra naudingas toms moterims, kurios jau yra pasiryžusios padėti tašką – 15 dienų pertraukos nuo nesibaigiančio smurto padeda joms susidėlioti mintis, o neretai ir susirinkti daiktus.
Tačiau tuomet iškyla kita problema – kur eiti? Pasak specialistės, ši sistema palankesnė didmiesčių gyventojoms, kurios turi darbą ir daugiau galimybių ištrūkti.
Šiuo metu įstatymai nenumato, kad valstybė turėtų pasirūpinti vieta smurtautojo izoliacijai – neturėdami, kur prisiglausti, jie grįžta namo, skundžiasi, kad jiems sunku, ir neturi kur eiti. Moterys jų pagaili ir vėl įsileidžia.
„Jų nėra kur padėti, ypač kaimo vietovėse. Jei smurtautojas neturi artimųjų, jis neturi kur eiti. Marijampolėje nakvynės namuose, jei neklystu, yra gal tik 14 lovų. Tačiau ten gyvena ir benamiai. Orderių skiriama nemažai – visi neturi kur dėtis. Pakartotinių pranešimų – kai nesibaigus orderio galiojimui jau vėl kviečiama policija, yra tikrai daug, – apgailestavo teisininkė.
Problemų kyla ir tuomet, kai vyresnio amžiaus, vieniša ir ekonomiškai pažeidžiama moteris nori pasinaudoti apsaugos orderio suteikiama galimybe ir palikti namus, kuriuose gyveno su smurtautoju, pradėti naują gyvenimą.
„Dabar moteris, norinti ištrūkti iš smurtinių santykių, jei ji neturi vaikų, neturi kur eiti. Taip yra krizių centruose, tačiau ten priima tik su vaikais. Jei tu vyresnio amžiaus, vieniša – neturi kur eiti. Neskiriama jokio finansavimo, kad mes galėtume kur tokią moterį apgyvendinti.
Neturime net patalpų, kur galėtume ją priglausti, kol susiras nuomai būstą. Pagal darbo krūvius finansavimas jau dabar yra mažas – negalime tokioms nukentėjusioms tinkamai padėti.
Finale viskas baigiasi taip, kad neturint kur eiti, vėl grįžtama į smurtinius santykius, kur ji mušama, prievartaujama, – liūdnai konstatavo pašnekovė.
Stambulo konvencija – ateities kartoms
Pasak Ž. Stankevičienės, akivaizdu, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas Lietuvoje neišspręs visų susikaupusių problemų per vieną akimirką. Tačiau ji akcentuoja labai svarbią jos dalį – edukaciją, kuri padėtų geriau atpažinti ir apsisaugoti nuo įvairaus smurto apraiškų, žalingo elgesio pasikartojimo.
„Stambulo konvencijos reikia ne tiek mums, dabar, bet vaikams – ateities kartoms. Būtina keisti požiūrį, palaipsniui šviečiant, mažinant pakantumą agresijai. Labai svarbus aspektas – edukacija.
Kad vaikai nuo mažų dienų būtų auklėjami, kaip atpažinti smurtą, ne tik fizinį, bet ir psichologinį. Galiausiai, kaip tvarkytis su savo emocijomis nesmurtiniais būdais.
Dabar vaikai, augantys smurtinėje aplinkoje, neturi iš kur gauti žinių apie tai, kad smurtas yra blogai, kad taip elgtis yra blogai. Todėl susidaro užburtas ratas – užauga nauji smurtautojai.
Tas labai atsiskleidžia bendraujant – kai pakalbi, žmogus išsipasakoja, kad jis pats užaugo tokioje šeimoje, kur jo tėvas mušė mamą, dėl to dabar jis muša savo žmoną, – kalbėjo ekspertė.
Ji apgailestavo, kad Lietuvoje vis dar yra labai daug stereotipų, kurie perduodami iš kartos į kartą.
„Mamos, kurios turėtų ginti savo vaiką, norėti jam tik geriausio, – jos sako savo dukroms, kad „aš kentėjau (smurtą) ir tu kentėk“. Sako, kad „nedaryk gėdos prieš gimines“ ir niekam apie tai nepasakotų.
Štai, kokį „palikimą“ perduoda. Tai – dar vienas argumentas, dėl ko turėtume daryti viską, kad vaikams įdiegtume ir perduotume jau kitas nuostatas dėl smurto, – įsitikinusi teisininkė.
Spaudžia atleisti, nors turi ginti
Pasak Ž. Stankevičienės, dar viena žalinga šiuo metu Lietuvoje įsišaknijusi praktika – nuo smurto nukentėję asmenys vis dar skatinami susitaikyti su agresoriumi. Aukas turintys ginti teisėsaugos pareigūnai neretai patys imasi „taikytojo“ vaidmens – pradeda spausti „atleisti ir nebesipykti“. Stambulo konvencijoje numatyta, kad pareigūnams nebūtų galima taikyti tokios praktikos.
„Jie sako: jūs vis tiek kartu gyvensite, tai kam čia dabar reikia kažkokių teisminių procesų. Arba pradeda aiškinti, kad tai yra blogas šleifas, kad ikiteisminis tyrimas atsilieps vaikams, šeima praras reputaciją. Tokių atvejų labai daug.
Moteriai, prieš kurią buvo smurtauta, tampa didžiuliu psichologiniu krūviu atlaikyti tokius įkalbinėjimus, – įsitikinusi ekspertė.
Pasak jos, pareigūnams bijo atsiverti ir prievartos aukos.
„Moterys nėra linkusios policijai atsiverti. Jos bijo tų apklausų pakartotinių, bijo akistatų, nes agresorius visuomet sako, kad nieko nebuvo – viskas vyko abipusiu sutikimu. Jos geriau išsikalba, išsipasakoja tarpusavyje arba psichologams.
Nuolat seksualinį smurtą šeimoje patiriančios moterys, kai pradedame siūlyti, kad jų skriaudikas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ima sakyti, kad tikrai nenori „tų kryžiaus kelių“, kartais sako jog nenori skriaudiko pasodinti – tiesiog nori tik kad jis „atstotų“.
Yra ir tokių, kur lankosi mūsų centre pas psichologą, vis atėjusios iš naujo pasakoja, kad jas vėl prievartavo, bet tiesiog nesugeba išeiti iš tų santykių. Tai yra labai kompleksinis ir jautrus dalykas – padėti tokiai moteriai susivokti, jos nekaltinant. Nesakant, kaip dabar pas mus madinga – jei norėtum, tai ir išeitum, o jei kenti, tai reiškia dar ne taip blogai, – kalbėjo Ž. Stankevičienė.
Persekiotojai nebaudžiami
„Tikrai labai mažai bylų būna teismų praktikoje, kurios būtų iškeltos vien dėl persekiojimo. Dažniausiai jį prideda prie kitos inkriminuojamos veikos. Tai irgi ženklas, kad ši problema niekaip nesprendžiama“, – apgailestavo specialistė.
Ž. Stankevičienė prisiminė atvejus, kai teko padėti nuo persekiojimo kenčiantiems asmenims. Ji vardijo, kad dažniausiai tai būna įvairių sekimo prietaisų montavimas ant automobilio, telefonuose įdiegiama sekimo įranga. Pasitaiko ir akivaizdžių persekiojimo atvejų, kuomet stovima prie namų po langais, net atvažiuojama į aukos darbą – taip siekiama sugėdinti prieš kolegas.
„Turėjau atvejį, kai moteris pasakė, kad nutraukia santykius. Ji prausėsi duše, vyras įėjo į namus, nufotografavo ją nuogą ir vėliau tą nuotrauką įkėlė į socialinį tinklą „Facebook“. Moteris kreipėsi į policiją, tačiau jis buvo tiesiog įpareigotas išimti nuotrauką, kurią neaišku, kiek žmonių jau spėjo pamatyti. Rimčiau jis nubaustas taip ir nebuvo,“ – pasakojo teisininkė.
Kenčia ne tik moterys
Teisininkė pabrėžė, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, kurią numatytų Stambulo konvencijos ratifikavimas, yra reikalinga ne vien moterims. Pasak jos, Marijampolės apskrityje, išskyrus Jurbarką, pernai registruoti 2526 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Iš jų apie 20 proc. nukentėjusių buvo vyrai.
„Vyrams vis dar sunku kreiptis pagalbos – jie patys vengia tą daryti. Tačiau kai, gavę pranešimą, susisiekiame su nukentėjusiais, jie atsiveria. Ateina ir gyvai pasikonsutuoti, ir pasikalbėti.
Jiems taip pat reikia pagalbos sudėstyti savo mintis, pasirengti išėjimui iš smurtinių santykių. Mes padedame – konsultuoja psichologas, jei reikia, suteikiame teisinę pagalbą,“ – apie pagalbos centro teikiamas galimybes kalbėjo pašnekovė.
Jei patiriate smurtą, kreipkitės pagalbos. Pagalbą telefonu bei internetu (angl. chat) teikia Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Laikas ratifikuoti Stambulo konvenciją“. Projektą finansuoja Europos Sąjungą. Interviu reiškiama nuomonė yra tik interviu pasisakančio asmens nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma atsakinga už pateikiamas nuomones.
