Kai prieš beveik trejus metus kilo „Gintarinės širdies“ skandalas, daug kas svarstė, ar gali debiutuojantis autorius atlaikyti tiek neigiamo visuomenės dėmesio – pasakų rinkinį išleidęs Lietuvos edukologijos universitetas knygą viešai pavadino „homoseksualizmo propaganda“, sustabdė platinimą, su juo autorė bylinėjasi iki šiol. Vis dėlto šis įvykis rimtos diskusijos apie vaikų, po truputį suprantančių, kad nėra heteroseksualūs, poreikius taip ir neįžiebė. Tačiau Neringa Dangvydė turi naujieną, ir ji vėl skirta vaikams: literatūros vaikams konkurse įveikusi apie septyniasdešimt kitų autorių, ji grįžta su apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoje“. Ją 13 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido fondas „Švieskime vaikus“. Likimo ironija – vienas iš šio fondo vadovų yra Ramūnas Karbauskis, neseniai pareiškęs, kad tos pačios lyties partnerysčių Lietuvoje bent jau artimiausius ketverius metus nebus. Kai kurių jo partijos kolegų pasisakymai apie LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) bendruomenę viešojoje erdvėje – dar aštresni.
Antroji Neringos Dangvydės knyga vėl kalba apie tuos, kurie dažnai yra apgyvendinami visuomenės paraštėse. Ir nors šį kartą vaikai homoseksualių veikėjų nesutiks, tačiau apysaka, atrodo, vėl taiko taiko į aktualijas – neįgalių vaikų integravimą į švietimo sistemą ir primena, kad šeimų būna įvairių.
Vos prieš kelias savaites išleista nauja Jūsų knyga – apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoje“. Kiek po 2014 m. kilusio skandalo dėl Jūsų pirmosios knygos „Gintarinė širdis“ tikėjote, kad Jūsų, kaip rašytojos, karjera nėra baigta ir kad ateis diena, kai rankose laikysite antrąją savo knygą?
Didesnis netikėtumas man pačiai buvo išleisti pirmąją knygą. Antroji – jau nuoseklaus ėjimo į literatūrą ne kaip kritikei, bet kaip kūrėjai, rezultatas. Nerimas šiek tiek ima nebent dėl to, kad ir antroji knyga – vaikams. Bijau žmonių sąmonėje įsitvirtinti vien tik kaip vaikų rašytoja. O juk esu įpusėjusi apysaką suaugusiesiems. Ir iš turimų eilėraščių jau galėčiau rinkinėlį sudaryti.
Naujoji knyga tęsia visuomenės paribiuose gyvenančiųjų temą. Kokias problemas gvildenate apysakoje „Vaikas su žvaigžde kaktoje“?
Galima teigti ir taip, kad knygos veikėjai yra iš visuomenės paribių: pasakotojo Tomo draugais tampa bendraklasiai, kuriuos vadina „integruotais“ – neregys Martynas ir proto negalią turintis Giedrius. Tačiau jie susidraugauja ne dėl to, kad turi šių ypatingų savybių ir jaučiasi nepritampantys prie kitų. Veikėjus suvienija pomėgis, kurį gali turėti bet kuris vaikas – su negalia ar be: jie visi trys susidomi akmenimis ir pradeda žaisti „geologų ekspedicijas“. Taigi tai pirmiausia yra knyga apie draugystę – nuo jos užsimezgimo iki sugebėjimo išspręsti konfliktus, kurių pasitaiko net ir tarp geriausių draugų.
Pagrindinis knygos veikėjas yra ką tik mokyklą pradėjęs lankyti Tomas, kuris gyvena su tėčiu – mama šeimą paliko. Kiek sprendimas vaizduoti tokią šeimą yra nulemtas aukščiausiuose politikų sluoksniuose vykstančių kovų dėl šeimos apibrėžimo ir bandymo siaurinti jos sąvoką, šeimą kildinant tik iš santuokos ar tėvystės ir motinystės kartu, taip už borto išmetant vienišus tėčius ar mamas?
Aš norėjau parodyti, kad tėtis kuo puikiausiai ir vienas gali auginti vaiką, tokių atvejų būna. Savo aplinkoje pastebiu vis daugiau vyrų, kurie skiria vaikams tiek dėmesio, kiek ir moterys, yra rūpestingi savaime, o ne vien tik, kaip sakytume, „padeda mamai“. Tėčiams rūpi vaikų kasdiena, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Tokį pavaizdavau ir Tomo tėtį. Netgi netekęs vieno iš tėvų, vaikas gali jaustis saugus su tuo, kuris šalia. Man keistai skamba mintis apie „tėvų papildomumo principą“ – tarsi vienas suaugęs žmogus būtų nepilnas, tik pusė asmenybės. Manau, kad į vaiką reikia žiūrėti kaip į asmenį, kuriam suaugusiojo reikia pirmiausia tam, kad padėtų suprasti, ką įdomaus ir prasmingo galima nuveikti gyvenime. Ir tas suaugęs žmogus turi būti šalia tol, kol vaikas taps savarankiškas, taigi jie kartu, gal tik dviese, bet vis tiek sudaro šeimą. Atsisakyčiau ir įvardijimo – „nepilna“. Jųdviejų tarpusavio ryšys yra visavertis.
Mama tiesiog išeina – tiek pats Tomas, tiek skaitytojas paliekamas nežinioje, su daugybe versijų. Kokią žinią bandėte perduoti būtent tokiu veikėjo charakteriu?
Norėjau tai palikti kaip atvirą klausimą. Mamos apysakoje nėra, kaip ir atsakymo, kas iš tiesų nutiko. Rankraštį skaitė keli suaugę žmonės ir visi interpretavo skirtingai, kiek suprantu, pagal savo pačių išgyvenimus. Buvo nusprendusių, kad Tomo mama mirė. Arba kaip vieną išėjimo variantų nurodžiusių ligą – gal sunkios formos depresiją, gal psichikos sutrikimą, dėl kurio jai tektų ilgus metus praleisti specializuotoje gydymo įstaigoje. Buvo ir tvirtinusių, kad įvyko skyrybos. Tų, kurie siūlė mirties, ligos ar sunkių skyrybų interpretacijas, paklausdavau – o ar nemanote, kad mama tiesiog išvyko į kelionę aplink pasaulį? Galbūt jai, jaunai ištekėjusiai už vaikystės draugo, norėjosi naujų įspūdžių, gal mažo miestelio neužteko ir ji išsiveržė į laisvę?.. Lengvabūdiška taip palikti vaiką? Galbūt. Kita vertus, ar vaikui tikrai geriau augti su mama, kuri nesijaučia laiminga? Motinystė savaime nėra laimė. Jei taip būtų, pasaulyje nebūtų skriaudžiamų, neprižiūrėtų vaikų. Viską sureguliuotų laimės turėti vaiką instinktas. Tad Tomo mamos sprendimas galėjo būti toks – išeiti. Ji irgi asmenybė, ieškanti savęs ir sau tinkamo gyvenimo modelio. Paklausite, o koks mano pačios variantas? Man priimtiniausia meninė, magiškojo realizmo, versija – mano kūrinyje yra galimybė, kad mama iš tiesų buvo gulbė ir perėjo į pasakinę erdvę kaip liaudies pasakoje „Gulbė, karaliaus pati“.
Antroji Jūsų knyga nebenagrinėja homoseksualumo temos, dėl kurios buvo sustabdytas „Gintarinės širdies“ platinimas. Kodėl nusprendėte nebekalbėti apie homoseksualumą antrojoje knygoje? Ši tema prarado Jūsų susidomėjimą ar vengėte naujo skandalo?
Čia atsakysiu kaip literatūrologė. Kiekvienas kūrinys turi savo vidinę logiką, kuri ima plėtotis nuo pirminės idėjos, o paskui tarsi „apauga“ šalutinėmis temomis. „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ išaugo iš prieš keletą metų gimusios minties kalbėti apie vaiką, išgyvenantį artimiausio žmogaus netektį – ir ne bet kokią, o gaubiamą nežinomybės, vaiką, užduodantį egzistencinius klausimus ir vis dar tikintį, kad kuris nors iš jų atkurs buvusią pasaulio tvarką. Tuo metu važinėjau po Lietuvos mokyklas kartu su nerege Vaida Butautaite. Pristatinėjome Brailio ir reginčiųjų raštu išleistą knygą „Eglė, žalčių karalienė“. Skaitymas kartu su reginčiaisiais – viena iš priemonių mažinti neregių socialinę atskirtį. Vaida nemažai pasakodavo apie savo vaikystę, pradinių klasių mokiniams tai buvo be galo įdomu, jie daug ko nežinodavo, bet drąsiai klausinėdavo… O suaugusieji, nepažįstantieji neregių, turi nemažai stereotipų, ką nematantis žmogus sugeba, o ko – ne, tarkime, stebisi, kad nematant įmanoma įlipti į medį. Taip knygoje atsirado neregys Martynas – guvus, bendraklasių mėgstamas vaikas, o kaip kontrastas – Giedrius, kurio dėl proto negalios kiti vaikai privengia. Homoseksualumo tema čia būtų buvusi perteklinė, t.y. atitrauktų dėmesį nuo vaiko, išgyvenančio netektį. Kita vertus, galbūt ta tema tiesiog atsidūrė „anapus teksto“ kaip viena iš interpretacijos galimybių: gal kam nors ateis į galvą mintis, kad Tomo mama išėjo pas mylimąją?..
Jūsų apysaką galime laikyti ne tik literatūros kūriniu, bet ir klasikiniu žmogaus teisių švietimo vaikams įrankiu – vaikai joje mokosi priimti bendraklasius su protine ir regos negalia, tokius, kurie gyvena kitokiose šeimose nei dauguma. Kaip manote, kiek edukacinės pastangos gali padėti vaikams priimti „kitą“, kol aplink save jie retai mato realių pavyzdžių – Lietuvos švietimo sistemoje neįgalūs vaikai integruojami retai, viešojoje erdvėje vis siūloma persvarstyti šeimos sąvoką ir pan.?
Aš tikiu vaikų literatūros galia formuoti asmenybę. Žinau, kad tiems, kurie vaikystėje perskaitė Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, niekada nekils ranka išmesti į šiukšliadėžę atsibodusį žaislą. Vadinasi, yra vilčių, kad dabartiniai vaikai, perskaitę apie kitokius bendraamžius, užaugę ir patys perėmę valstybės valdymą, imsis keisti įstatymus taip, kad juose neliktų diskriminacinių nuostatų, jeigu jos vis dar bus išlikusios. Man, žinoma, norisi, kad viskas vyktų čia ir dabar. Deja, tėvams tenka pakovoti, kad jų specialiųjų poreikių turintis vaikas lankytų darželį kartu su kitais ar nebūtų išsiųstas į specializuotą mokyklą. Viena neregė mergina man yra pasakojusi, kiek jai teko kovoti, kad iš aklųjų mokyklos būtų perkelta į „normalią“, kaip pavadino. Joje sako tiesiog atsigavusi. Vadinasi, neįgalumas yra reliatyvi sąvoka. Pritaikius aplinką, žmonės nustoja jaustis visuomenės „paribiuose“. Labai svarbu kalbėti ir apie geruosius pavyzdžius, net jei jų – tik vienas kitas. Paleista nuo kalno sniego gniūžtė galiausiai susiridena į kamuolį. Taigi labiausiai tikiu ne stebuklu, o nuoseklaus įdirbio rezultatais.
Jūsų knygą išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurio vienas iš steigėjų – Ramūnas Karbauskis. Šis politikas, matyt, nėra ypač mėgstamas LGBT bendruomenės. Greičiausiai nemažai daliai žmonių, sekusių Jūsų kovą teismuose, kils klausimas – kodėl pasirinkote dirbti su šiuo fondu?
Norint suprasti, kodėl rankraštį daviau fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui, būtina plačiau papasakoti, kaip jis vyksta. Konkursas yra anoniminis, rašytojų pavardės nuo komisijos slepiamos iki pat paskutinio vakaro prieš rezultatų paskelbimą per Vilniaus knygų mugę. Kūrinius vertinanti komisija yra itin kompetentinga: jai pirmininkauja vienas geriausių vaikų literatūros specialistų Kęstutis Urba, kiti nariai – du IBBY (Tarptautinės vaikų knygos draugijos Lietuvos skyriaus) nariai, du – Rašytojų sąjungos deleguoti nariai, du dailėtyrininkai. Pirmaisiais metais buvo gauta apie šimtą keturiasdešimt kūrinių, šiemet, berods, aštuoniasdešimt. Komisija atrenka dešimtį, tada prie komisijos prisideda ir fondo steigėjai – Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis.
Kadangi konkursas anoniminis, vertinama ne dėl pavardės (kas dažnai pasitaiko leidyklose), o teksto kokybė. Mano rankraštis laimėjo trečiąją vietą, vadinasi, tikrai pasirodė stiprus ir nugalėjo apie septyniasdešimt konkurentų, tarp kurių galėjo būti ir pripažintų autorių. Tai paglosto savimeilę, ypač po to, kai išleidusi pirmąją knygą girdėjau netgi pasakymų, kad ji „grafomaniška“ (laimė, ne iš vaikų literatūros specialistų). Rašymo stiliaus nepakeičiau, tik žanrą, tad laimėtas konkursas – įrodymas, kad nerašau prastai. Noras tai įrodyti buvo viena iš dalyvavimo konkurse priežasčių.
Jus „išgarsinusi“ pirmoji knyga „Gintarinė širdis“ Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu grąžinama nagrinėti iš naujo į žemesnės instancijos teismą. Kiek vis dar tikitės sulaukti Lietuvos edukologijos universiteto viešo atsiprašymo, o tuo pačiu atsikratyti ir teisminio šleifo bei būti tiesiog rašytoja, ko ir siekėte parašiusi „Gintarinę širdį“?
Aš tikiu gebėjimu pripažinti savo klaidas – ir žmonių, ir netgi institucijos. Gaila, kad teisybės reikia ieškoti per teismus. Bet anksčiau ar vėliau nugali ne prietarai, o sveikas protas.
Mama
2018 02 28
Netinkamas komentaras?
Vaikas su žvaigžde kaktoje-nuostabus, jautrus, subtiliai mintis vyniojantis kūrinys. Palikta vietos apmąstymams, vaizdiniams…. skaičiau kelis kartus… jis ne tik vaikams, jis tėvams, kurie geba skaityti tarp eilučių. Ačiū!