Ar būti nei kurčiuoju, nei girdinčiuoju, reiškia būti niekur? Ką išgyvena po truputį klausą prarandantis akordeonistas? Kaip bendravimas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų tampa neįveikiamu kalnu? Šias itin asmeniškas temas kūriniuose palietė scenos menų atlikėjo Dominyko Vaitiekūno inicijuoto projekto „Mes taip nesitarėm“ dalyviai, patirties sėmęsi iš profesionalių kurčiųjų Skandinavijos atlikėjų.
Lietuvos kurtieji ir neprigirdintieji net penkis mėnesius intensyviais mokėsi iš pirmojo pasaulyje išgarsėjusio kurčiojo reperio Marko Vuoriheimo-Signmark iš Suomijos bei teatro profesionalės, režisierės Debbie Z. Rennie iš Švedijos. D. Vaitiekūnas pasakoja, kad mintis pasikviesti tarptautinius lektorius kilo, nes Lietuvoje nėra nė vieno profesionalaus kurčiojo scenos menų atlikėjo.
„Šių lektorių prisijungimas sukūrė didelį pokytį, nes jie labai gerai supranta kurčiųjų bendruomenę, gali lengvai susikalbėti bei patys, kaip kurtieji atlikėjai, puikiai supranta, kuo gyvena mūsų projekto dalyviai. Su šių kūrėjų prisijungimu prie projekto tarsi vėl pradėjau kvėpuoti, nes lektoriai atėjo ne vien su savo žiniomis, bet ir atviromis širdimis“, – sako projekto sumanytojas.
Dominykas Vaitiekūnas projekte „Mes taip nesitarėm“, asmeninio archyvo nuotr.
Suomijos kurčiasis reperis: tai unikalu
Po intensyvių kūrybinių dirbtuvių, Kauno dramos teatre savo sukurtas dainas bei kurčiųjų poeziją projekto dalyviai pristatė festivalyje „Nerk į teatrą“. Pasirodymus įgarsinti padėjo Kazimiero Krulikovskio sukurta muzika bei D. Vaitiekūno įgarsinimas balsu. Pasirodymą vizualizavo menininko Kristijono Dirsės specialiai sukurta vaizdo projekcija, o geriau patirti muzikos vibracijas žiūrovams padėjo balionai bei basos kojos.
„Labai žaviuosi, kad ši komanda sukūrė tokį meną, pasitelkdama daug vizualikos, vibracijų ir gestų kalbą. Kurčiųjų ir girdinčiųjų bendruomenės gali daug dalintis tarpusavyje, kurti kartu bei tobulėti“, – po pasirodymo mintimis dalijosi D. Z. Rennie, su kuria projekto dalyviai sukūrė net 14 gestų kalbos kūrinių.
Iš Suomijos net keturis kartus į dirbtuves Lietuvoje skridęs M. Vuoriheimo taip pat džiaugėsi rezultatu: „Po pirmosios savaitės mačiau, kad tikrai yra kur padirbėti kartu ir individualiai. Rezultatas gavosi labai gražus, o pasibaigus pasirodymui auditorijoje mačiau daug ašarų. Be to, buvau labai sužavėtas visos komandos žiniomis, muzikiniu profesionalumu, vizualumu. To nesitikėjau ir buvau laimingas, dirbdamas su Dominyku, kuris šiam projektui atiduoda savo laiką ir širdį. Tai unikalu.“
Projektas „Mes taip nesitarėm“, asmeninio archyvo nuotr.
D. Vaitiekūnas džiaugiasi kurčiųjų kūrybos progresu: iš kosmoso srities
Po kūrybos pristatymo Kaune vykusioje diskusijoje apie įtraukųjį meną kurtiesiems, kūrybinė grupė bei projekto „Mes taip nesitarėm“ dalyviai dalinosi savo patirtimi.
„Per šiuos ketverius metus mes daug nuveikėme, pasirodymus rengiame vis „švaresnius“. Jaučiu, kad einame gera kryptimi ir kūriniuose jau yra mano identiteto“, – pasakojo dainas gestų kalba kuriantis bei atliekantis Paulius Jurjonas.
D. Vaitiekūnas džiaugiasi, kad einant dar nepramintu kūrybos keliu vis pavyksta rasti naujų, veiksmingų būdų, kaip pasitelkti muzikinę scenos menų edukaciją, kad ritmą ir kitus muzikos elementus kūryboje galėtų naudoti kurtieji bei neprigirdintieji:
„Iš šono tai gali atrodyti visiškai nerealu ir net keista, bet man atrodo, kad rezultatai įrodo – tai įmanoma, net jei skamba iš kosmoso srities. Visas tas kosmosas nusileido į žemę Kaune ir žmonės galėjo įsitikinti, kad kurtieji ritmiški, jie šoka, kuria ir gali tai daryti tokiom universaliom temom, kuriose taip pat gali susitapatinti ir girdintieji.“
Projekto „Mes taip nesitarėm“ kūrybinė grupė, asmeninio archyvo nuotr.
Visi projekto „Mes taip nesitarėm“ pasirodymai nagrinėja kurčiųjų bendruomenės gyvenimo problematiką, su tuo kylančias emocijas ar tai, ką kurtieji apie save nori papasakoti girdintiesiems. Štai neprigirdintieji atskleidė itin asmenišką nepritapimo prie bendruomenės temą – į jautrią dainą „Vidury“ sudėjo, ką reiškia iki galo nepritapti nei kurčiųjų, nei girdinčiųjų pasaulyje.
„Mano širdis džiaugiasi, nes turinys universalus ir turi ne tik socialinį, bet ir meninį pagrindą, kurį lieka auginti ir tobulinti. Tai ir darysime iki lapkričio, kai į patyriminį pasirodymą pakviesime platesnę auditoriją. Jame kūrinius atliksime su gyvos muzikos grupe, o žiūrovai galės ne tik pamatyti muzikalius kurčiųjų pasirodymus, bet ir naujai patirti garsą. Kaip tai padarysime kol kas neišduosiu, bet labai laukiu, kai galėsime pasidalinti šiuo unikaliu, tiltą tiesiančiu reiškiniu. Žmonės galės įsitikinti, kad neįmanoma – tai tik nuomonė“, – dalinasi scenos menų atlikėjas D. Vaitiekūnas.
Akordeonistas projekte „Mes taip nesitarėm“, asmeninio archyvo nuotr.
Socialinį-meninį projektą „Mes taip nesitarėme“ vykdo D. Vaitiekūno įkurta VšĮ „Liūdni slibinai“, bendradarbiaudama su Lietuvos kurčiųjų draugija ir kitomis organizacijomis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Organizacija „Nordic Culture Point“, Kauno ir Vilniaus miestų savivaldybės, Švedijos – Lietuvos bendradarbiavimo fondas bei Goethe institutas.
