Skaitinys

Tyrimą atlikęs sociologas: geriausias būdas pažaboti neapykantos kalbą – kalbėtis

Mano teisės

Liutauras Labanauskas, asmeninio archyvo nuotr.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba | 2021 03 30

5 Lietuvoje gyvenančios socialinės grupės – romai, žydai, musulmonai, LGBT ir matomus rasės bei kilmės bruožus turintys asmenys – išsipasakojo tyrimą atlikusiam sociololgui Liutaurui Labanauskui, Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkui, apie tai, su kokia nepaykantos kalba ir kurstymu jie susiduria.

Savo tyrimo ataskaitoje naudojate neapykantos piramidę. Kas tai?

Neapykantos piramidė parodo, kokia pavojinga gali būti neapykanta. Tai hierarchinis neapykantos nusikaltimų modelis – pakopos nuo elgesio, su kuriuo galime susidurti kiekvieną dieną, iki ekstremalių smurto veiksmų.

Iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ veiksmai – menkinantis humoras, užgaulūs epitetai, keiksmažodžiai – kuria aplinką, kurioje gali skleistis neapykanta vienos ar kitos grupės atžvilgiu. Jie veda prie  įžeidimų, nukreiptų tiesiogiai į asmenį. Tai – patyčios, pajuokos, pravardžiavimas, socialinis vengimas, užgauliojimai, priekabiavimas, grasinimai, niekinantys epitetai individo atžvilgiu.

Toliau prasideda institucinio lygmens grupių diskriminacija, pavyzdžiui, diskriminacija darbo vietose, švietime, būsto ir nekilnojamo turto rinkoje, bendruomenių segregacija ir panašiai.

Kita neapykantos pakopa – jau atviras, šališkumu motyvuotas smurtas, kuris gali būti nukreiptas į individą (užpuolimas, grasinimai, nužudymas, išžaginimas) ar į bendruomenę (padegimas, pogromai).

Aukščiausia neapykantos pakopa yra genocidas – tai sisteminga veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Pavyzdžiui, Holokaustas. Tai yra beprecedentinis neapykantos nusikaltimas. Bet, atrodo, pasaulis dar nepasimokė. Galime prisiminti Balkanų ar Ruandos konfliktus, pasidomėti, kas vyksta Mianmare.

Neseniai užbaigėte kokybinį tyrimą su penkiomis socialnėmis grupėmis, patiriančioms neapykantos kalbą. Kas labiausiai įsiminė?

Vidaus reikalų ministerijos projekto „Atsako į neapykantos nusikaltimus ir neapykantą kurstančias kalbas Lietuvoje stiprinimas“ metu teko diskutuoti grupėse ir kalbėtis individualiai su 5 pažeidžiamų bendruomenių – žydų, romų, musulmonų, LGBT ir matomus rasės ir kilmės bruožus turinčiais asmenimis. Tyrimo metu „iš vidaus“ pamatėme, kaip neapykanta veikia bendruomenes, su kokiais sunkumais jie susiduria.

Mane labiausiai paveikė bendravimas su romų bendruomene. Jie įsileido mane į namus, tiesiog daug kalbėjomės. Lankėmės ir labai geras, ir labai skurdžias gyvenimo sąlygas turinčių romų namuose.  Visi turėjo ką papasakoti. Viena vyresnio amžiaus romė iš Marijampolės lygino savo gyvenimą su Holokaustu ir sakė „aš 50 metų gyvenu Holokauste“ turėdama omenyje būtent neapykantos apraiškas, kaimynų nepagarbą, žodinius įžeidimus, vengimą. Kai kurios romų moterys kalbėdamos su manimi verkė, o jauni vyrai pasakojo, kaip negali gauti darbo, nes atėjus darbintis su Užimtumo tarnybos siuntimu darbdavys iškart deda „štampą“, kad netinkamas dirbti. Čia persipina patyčios, diskriminacija ir neapykanta.

Kitas įsiminęs  pavyzdys: darbovietėje ėmiau interviu iš musulmonės, jau po darbo, penktadienį. Išeidamas palikau darbe krepšį su asmeniniais daiktais. Iš ryto man skambina: „Mes radome krepšį, gal čia musulmonė paliko, ar tik čia nebus sprogmuo“. Galima galvoti, kad lyg ir juokais sako, bet iš tikrųjų,  jeigu žmogus neturi prietarų, nuostatų apie musulmonus, jis nepuola galvoti, kad krepšyje yra sprogmuo. Tai rodo mūsų įtarumą – įtariame, kad kažkas gali būti blogas. Net krepšys gali būti blogas!

Neapykantos kalba skirtingai veikia skirtingas grupes?

Po šio tyrimo kai kurie kritikai man priekaištavo, kad tyrimas yra šališkas, teigė, jog gal nėra taip blogai,  kad nėra tos neapykantos tiek jau daug ir apskritai „ką čia tyrinėt“.

Visa neapykanta, patyčios, neetiškas apsikeitimas nuomonėmis daugiausiai liejasi internete – komentarai, diskusijos socialiniuose tinkluose, pasak policijos pareigūnų, sudaro 90 proc. jų darbo su neapykantos kalbos veikomis.

Realiame gyvenime neapykantos apraiškų yra gerokai mažiau nei internete. Didžioji dauguma incidentų realiame gyvenime yra žodiniai. Mano kalbinti žmonės pabrėžė, kad Lietuva yra gana saugi šalis gyventi. Kita vertus, visi turėjo ką papasakoti.

Matomus rasės arba kilmės bruožus turintys tyrimo dalyviai pasakojo apie bandymus išprovokuoti muštynes, užkabinėjimus prie barų, naktinių klubų, patyčias viešajame transporte. Vienas asmuo pasakojo apie užpuolimą netikru ginklu su grasinimu apiplėšti, užpuolimo metu nuskambėjo rasės ir kilmės bruožus niekinantys žodžiai. Musulmonai patiria žodinių užgauliojimų dėl aprangos, ypač moterys. Pasirodžius straipsniams internete apie musulmonus, po jais pasipila komentarai apie terorizmą.

LGBT bendruomenė labiausiai kenčia nuo komentarų internete. Ypač užverda diskusijos, kai pasirodo daug straipsnių LGBT temomis, vyksta bendruomenės renginiai, taip pat ir dabar, kada daug diskutuojama dėl lyčiai neutralios partnerystės įstatymo. O fizinėje realybėje labiausiai provokuoja ir neapykantos kalbos sulaukia netikėta lyties raiška – makiažas, išvaizda, išraiškos elementai, kurie gali patraukti pažeidėjo dėmesį.

Neapykantos incidentai prieš LGBT asmenis pasižymi noru pasilinksminti, pasišaipyti, pažeminti, tarsi būtų linksma žmogų įžeidinėti už lyčių stereotipo neatitinkantį elgesį. Tuo metu prieš  musulmonus vyksta gynybiniai ir keršto incidentai. Pavyzdžiui, ginama teritorija „nuo imigrantų“, ar norima atkeršyti už terorizmą.

Ar jūsų kalbinti žmonės jaučiasi apsaugoti nuo neapykantos apraiškų?  Ar tyrimo metu kalbėjotės, kaip jie jaučiasi?

Čia daug prieštaringumų. Lietuva yra pakankamai saugi ir atvira šalis, didžiuosiuose miestuose yra minimali tikimybė nukentėti dėl neapykantos veikų, bet atsargumo ir apdairumo reikia, ypač jeigu kažkuo išsiskiri iš daugumos – odos spalva, kilme ar tautybe, religiniais simboliais, negalia, ar esi vyras lakuotais nagais.

Manau, taip yra todėl, kad dalis visuomenės turi mažai kontaktų su kitomis kultūromis ir skirtingomis grupėmis. Kuo daugiau susiduri su skirtingomis kultūromis, tuo labiau viskas atrodo suderinama, o skirtumai nebetampa kliūtimi bendravimui ir pažinimui.

Ministrė su tatuiruote ar be tatuiruotės gali būti ir gera, ir bloga ministrė. Bet jei norisi kritikuoti, reikėtų kritikuoti ne tatuiruotę, o darbus.

Kokių užfiksavote tipinių patiriamų žodinio priešiškumo  situacijų?

Situacijų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, kalbama „už nugaros“. Jei darbovietėje dirba žydė, tai būtinai „prie kavutės“ bus paminėta, kad ji žydė ir paleistas koks juokelis. Tipiniai „emociniai“ apsižodžiavimai įvyksta dėl kasdieninių konfliktų. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į asocijuotą neapykantą. Tėvas, nepatenkintas, kad žentas kitos odos spalvos, gali spausti dukrą su juo išsiskirti.

Vienas kitos rasės studentas man papasakojo apie incidentą su savo grupės draugu, kai šis jam parašė žinutę, jog nepadės padaryti namų darbų, nes „jo [lietuvio] protėviai žudė žydus ir nemanyk, kad mes rudiesiems padėsime“. Dėl panašaus atvejo Didžiojoje Britanijoje studentas buvo pašalintas iš universiteto. Lietuvoje nukentėjęs studentas kreipėsi į universiteto administraciją ir jam buvo pasakyta „mes labai apgailestaujame, kad taip atsitiko“, bet jokių priemonių, veiksmų nebuvo imtasi. Buvo užglaistyta ir palikta savireguliavimui. Bet neapykanta yra toks jausmas, kuris kaupiasi… Mes esame labai tolerantiški neapykantai.

Kodėl turime tiek daug tolerancijos neapykantai?

Lietuvos gyventojai netiki, kad jų teisės bus tinkamai apgintos – tai rodo įvairios apklausos. Jeigu mes patys netikime, kad galime ginti savo teises, tai siunčia nebaudžiamumo signalą pažeidėjams ir tada jie gali nusitaikyti į kitas grupes, kurios yra dar labiau pažeidžiamos. Pavyzdžiui romei, pateikus skundą policijoje, gali būti pasakyta: „Tai ką, zajavą ant baltojo atėjai rašyt?“.

Iš kur kyla neapykanta?

Neapykanta yra sena kaip pasaulis. Dauguma religijų turi tam tikras tezes apie tai, ką mylėti ir ko nekęsti. „Elgė žalčių karalienė“ yra labai graži pasaka, kurią mes sekame savo vaikams. Bet ką ji sako? Pasaka yra apie moterį, kuri išteka už „užsieniečio“ princo, jos broliai, pasinaudoję vaiku, tą „užsienietį“ princą gudrumu išsivilioja iš rūmų ir nužudo. Sakoma, kad tai labai graži, pamokanti pasaka. Bet ar gali būti, kad šioje pasakoje aprašytas pirmasis neapykantos nusikaltimas mūsų istorijoje? Jeigu pasakose turime tokių dalykų, tai irgi šį bei tą sako apie mus.

Toliau galime žiūrėti į istorinį–politinį kontekstą. Lietuvoje, kaip gana jaunoje šalyje, mes vis dar kuriame socialinę sanglaudą. Šalyje, kurioje veikė KGB ir panašios struktūros, sudėtinga atkurti pasitikėjimo vieni kitais jausmą ir pasitikėjimą institucijomis bei valstybe. Į įvairovę dalis gyventojų vis dar žiūri su įtarumu.. Prie to prisideda ir ekonominė nelygybė bei socialinio teisingumo stoka.

Neapykantos reiškimas yra siejamas su gėdos jausmu ir žema saviverte. Žemą savivertę turinčius asmenis yra lengva sugėdinti ir jie lengvai „užsiliepsnoja“. Dėl žemos savivertės asmuo gali reaguoti labai instinktyviai ir agresyviai. Kai įvyksta kažkoks „užsigavimas“, žemos savivertės asmuo (pažeidėjas) pasijaučia užgautas ir išreiškia tą įsižeidimą, gina savo savivertę neapykantos veiksmais. Dėl žemos savivertės pažeidėjai nesusitvardo. Pavyzdžiui, jūsų kaimynystėje gyvena rusų tautybės kaimynas ir kieme savo automobiliu užblokuoja jūsų automobilį, ryte negalite išvažiuoti. Jeigu jūsų savivertė žema, nubėgęs pas kaimyną jį aprėksite, o jeigu jūsų savivertė aukšta ir jūs save kontroliuojate, tai nueisite ir tiesiog paprašysite patraukti. Tokiais nekontroliuojamais momentais išsprūsta ir neapykantos žodžiai.

Ką efektyvaus pasiūlytumėte, kad ne tik kalbėtume apie neapykantą, bet ir vyktų realūs teigiami pokyčiai visuomenėje?

Kasdien žengti mažus žingsnelius. Yra tokia Stumtelėjimo teorija (angl. Nudge theory). Tai reiškia , kai tu kažką motyvuoji savo pavyzdžiu, elgesiu, žengi bent mažą žingsnelį arba padedi kažkam kitam jį žengti. Pradžioje galima parašyti gerą, palaikantį komentarą po kurią nors bendruomenę smerkančiu straipsniu. Užsisakyti maisto iš romų ar žydų restorano ar, kai baigsis karantinas, pakviesti LGBT darbuotojų partnerius (-es) į darbo vakarėlį. Tai – gera pradžia.

Komentuoki