Universalus aplinkos pritaikymas: kas patogu neįgaliesiems, patogu ir sveikiems

Neretai neįgalusis yra labai savarankiškas, – teigia straipsnio pašnekovai Rūta Kupčinskaitė, turinti judėjimo negalią, studijavusi bei dirbusi negalės koordinatore Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bei Alvydas Valenta, rašytojas ir žurnalistas, neregys. Abu straipsnio herojai sutinka, kad ypatingo dėmesio jie nereikalauja, dažnais atvejais pakanka pritaikyti aplinką vadovaujantis universalaus dizaino, patogaus visiems, principais, tik svarbu, kad šis būtų iš tiesų prieinamas, o ne tik formaliai įgyvendintas.

Universalus dizainas – kas patogu neįgaliesiems, patogu ir sveikiems

Alvydas Valenta teigia, kad kalbant apie neįgaliesiems pritaikytą aplinką, nėra kalbama apie kažkokią išskirtinę aplinką. „Ypatingo dėmesio neįgalieji tikrai nereikalauja. O reikalauti to iš visuomenės, manau, būtų ne tik neįmanoma, bet ir neteisinga“, – pasakoja vyras. Šiais laikais, anot pašnekovo, vis daugiau yra kalbama apie universalų aplinkos pritaikymą visoms žmonių socialinėms ir amžiaus grupėms. „Dažniausiai, kas būna patogu neįgaliems žmonėms, būna patogu ir sveikiems žmonėms“, – teigia Alvydas.

Neįgalieji dažnai akcentuoja įėjimus į įvairias viešąsias vietas. „Laiptais aklieji dar gali užlipti, tačiau ratukuose sėdintys žmonės išvis negali išlipti. Laiptai nėra patogūs neįgaliesiems, bet jie nėra patogūs ir mamoms su vežimėliais, – pasakoja pašnekovas, – kai yra įrengti nuolydžiai, jais savaime naudojasi visi to reikalingi – toks įėjimas daug patogesnis ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir motinoms, stumiančioms vežimėlius. Žinoma, neįgaliesiems reikia kai kurių specifiškesnių dalykų, tačiau jų tikrai nėra tiek daug, kiek gali atrodyti tiems, kurie nesusiduria su neįgaliųjų poreikiais“.

Normaliam gyvenimui reikia nedaug

Vis dėl to, kad neįgalieji galėtų gyventi normaliai ir jų nuo gyvenimo atviroje visuomenėje neatbaidytų fizinės kliūtys, tam tikri įrengimai ir aplinkos pritaikymai yra reikalingi.

Anot pašnekovės Rūtos, kaip iš tiesų jaučiasi žmogus su negalia, galima tik savo kailiu pamėginus įveikti tas kliūtis, su kuriomis jiems tenka susidurti. VDU studijavusi moteris vieną dieną pasiūlė rektoriui išbandyti jos vežimėlį ir tokiu būdu pabandyti judėti universitete. „To užteko, kad būtų nuspręsta įrengti šiuolaikišką liftą, nuovažą, Brailio raštu sužymėti aukštus bei turėklus, atlikti kitus patalpų pritaikymo darbus“, – pasakojo Rūta.

Neregys Alvydas teigia, kad patogesnei aplinkai tereikia elementarių dalykų. Pavyzdžiui, pėsčiųjų takai turėtų būti lengvai praeinami ir pravažiuojami, įvairūs objektai neturėtų būti įrengti ar pastatyti bet kur: šviestuvai ir šiukšliadėžės galėtų būti išdėstytos vienoje eilėje. „Rekonstruotas Vilniaus Gedimino prospektas dabar pritaikytas visai neblogai. Einant su lazdele jauti, kad grindinys yra pakankamai lygus, įvairūs objektai išdėstyti vienoje linijoje. Labai džiugu, kad projektuodami gatvę architektai konsultavosi su aklaisiais ir iš dalies atsižvelgė į jų pastabas“, – sakė Alvydas.

Neretai į aplinkos pritaikymo rekomendacijas žvelgiama tik formaliai

„Deja, dažnai į aplinkos prieinamumo ir universalaus dizaino reikalavimus atsižvelgiama tik formaliai“, – teigia Rūta. –  „Įsivaizduokite: prekybos centre ant tualeto, pritaikyto žmonėms su negalia, durų priklijuotas nedidelis lapelis su užrašu „Dėl tualeto rakto kreipkitės į apatinio trikotažo parduotuvės vedėją“. Ką gi, pirmiausia reikia susirasti tą parduotuvę. O, štai ir ji! Parduotuvės viduryje pardavėja porai elegantiškų moterų padeda rinktis apatinius… Ir čia staiga aš, tarsi nevisai vietoje: „Atsiprašau, ar tai jūs turite raktą nuo neįgaliųjų tualeto?“ Klientės spitrija, pardavėja atsidūsta ir, nepratarusi nė žodžio, iš prekystalio stalčiuko ištraukia raktą. Dabar – atgal, ilgu koridoriumi iki tualeto, kuriame, pasirodo, „įsteigta“ prekybos centro valytojų būstinė – patalpoje išrikiuoti kibirai, valymo įrankiai, chemikalų talpos…“ – savo patirtimi dalijasi Rūta.

„Net tos įstaigos, kurios įsikūrusios naujuose pastatuose, neprieinamos neįgaliesiems aplinkos kliūtis kartais šalina itin kurioziškai: įrengiamas atskiras įėjimas, kuris, beje, dažniausiai būna kur nors „galiniame kiemelyje“, o jo durys – užrakintos. Kad budintysis atrakintų tą „neįgaliųjų įėjimą“, reikia įveikti bent keletą laiptelių ir paspausti skambutį. Kaip gi tuos laiptelius įveikti? Belieka tikėtis paslaugaus praeivio pagalbos“, – pasakoja Rūta.

Moteris stebėjosi, kad dažnai pastatuose, kur įrengti keltuvai ar kopikliai, reikia pakviesti darbuotoją, o tai padaryti galima tik užlipus laiptais. „Dėl kopiklių dar sudėtingiau – atrodo, dažniausiai niekas įstaigoje, įsirengusioje kopiklį, nemoka juo naudotis“, – stebėjosi moteris.

Nemažai problemų kyla naudojantis viešuoju transportu

Alvydas kartu su dar keletu negalią turinčių žmonių lankėsi Vilniaus traukinių stotyje ir tikrino jos aplinkos pritaikymą. Vyras teigia, kad silpnaregiams ir akliesiems labai praverstų peronų kraštų žymėjimas geltona iškilia linija. „Užsienio šalių metro traukinių stotyse tokia iškili ryški linija yra beveik visur. Ją gali pastebėti visi žmonės,  tačiau aklajam ar silpnaregiui ji tiesog būtina“, – pasakoja Alvydas. – „Deja, tokių linijų Vilniaus traukinių stotyje dar nėra“.

Vyras pasakojo ir apie traukinį Vilnius-Kaunas, taip pat ir kitus naujo tipo traukinius. Pasirodo, jų durys kiekvienoje stotelėje nėra atidaromos. Kad jas atidarytų, reikia paspausti specialų mygtuką. Tačiau tokį mygtuką aklam žmogui rasti yra beveik neįmanoma, – sako Alvydas. Vienok, su geležinkelio vadovybe jau buvo tartasi ir prašyta šiuos mygtukus žymėti Brailio raštu.

Rūtai taip pat teko patirti sunkumų. Moteris gyvena Vilniuje, o studijavo Kaune, todėl kurį laiką, kol nevairavo automobilio, naudojosi viešuoju transportu.Kartą įsigijusi bilietą ir privažiavusi prie autobuso durų, Rūta pamatė sutrikusį vairuotoją, kuris jos paklausė, ar ji taip pat vyks autobusu. Ji atsakė, kad taip, nes jai reikia nuvykti į Kauną. Vairuotojas moteriai liepė palaukti, kol sulaipins visus keleivius. Kai visi keleiviai buvo savo vietose, vairuotojas, priėjęs prie Rūtos, pasuko jos vėžimėlį link autobuso bagažo skyriaus. „Jūs ką, mane kelsite į bagažinę?!“ – sunerimo tąsyk keleivė. „O tai kur man jus su tais ratais dėti?“ – Rūtos paklausė vairuotojas. Moteris jam pasiūlė išeitį pasodinti ją pačią autobuse, o vežimėlį palikti bagažo skyriuje. Tačiau kurioziška situacija tuo nesibaigė: „Vairuotojas įkvėpė tarsi sunkumų kilnotojas ir, pakėlęs mane už pažastų, pūkšdamas ir šnopuodamas, pasodino į priekinę autobuso sėdynę. Keleiviai smalsiai stebėjo, tačiau niekas nė neketino padėti – ko gero, nenorėjo sugadinti nekasdieniško reginio“, – situaciją prisimena Rūta.

Pasiekus kelionės tikslą, atvykus į Kauno autobusų stotį, ir palaukus, kol išlips visi keleiviai, vairuotojas buvo pasiruošęs moterį iš autobuso iškelti taip pat, kaip ir įkėlė. Tačiau tuomet Rūta nesusilaikė: „nekelkite manęs šitaip, juk aš ne kokia katė… gal galėtumėte pakelti mane kaip nuotaką?“. Moteris prisimena, kaip vairuotojas nedrąsiai nusišypsojęs ir pasakęs, kad taip nešti kur kas lengviau, prisiminė, kad paskutinį kartą taip nešė savo žmoną sutuoktuvių dieną, 1969-aisiais. Moteris vairuotojui atsakė: „Na, matote, kokius mielus dalykus prisiminėte, pažvelgęs į mane kaip į žmogų, o ne kliūtį. Grįždamas į namus, parneškite žmonai gėlių ir papasakokite apie šios dienos įvykį, privertusį prisiminti jaunystę“.

Rūta džiaugiasi, kad situacija viešojo transporto sektoriuje gerėja – keleivių pervežimo kompanija „Kautra“ ir bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ teikia pagalbą negalią turintiems keleiviams, apie savo kelionę pranešusiems iš anksto.

Yra ko pasimokyti iš užsienio šalių patirties

Porą savaičių Londone viešėjęs Alvydas teigia, kad aplinkos pritaikymo situacija ten kiek geresnė. Viešnagės metu vyras kartu su kitais negalią turinčiais žmonėmis naudojosi viešuoju transportu, taip pat ir metro traukiniais.  Nors ne visos metro stotys yra pritaikytos neįgaliesiems, vis dėlto galima rasti informacijos, kurios jų yra pritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms, ir taip planuoti patogią kelionę.

Dar vienas itin naudingas išradimas naudojamas užsienyje – garsiniai švyturiai. Jie labai praverčia regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tokie švyturiai yra įrengti Sankt Peterburge, Rusijoje ir keliuose Prancūzijos miestuose. Įprastomis sąlygomis jie neaktyvuojami, todėl nedrumsčia praeivių ramybės. Švyturys įjungiamas tuomet, kai neregys specialiu pulteliu ar mobiliuoju telefonu jį „suaktyvina“. Taip įjungtas įrenginys „praneša“ neįgaliajam reikiamą informaciją: įstaigos pavadinimą, įėjimo nuorodą ir pan. Apie tokių garsinių švyturių įrengimą pradėta kalbėti ir Vilniuje.

Saviraiškos galimybių yra, bet ar jos visuomet prieinamos?

Pilnaverčiam gyvenimui svarbu ne tik galimybė nukeliauti nuo taško A į tašką B. Labai svarbios ir žmogaus galimybės užsiimti mėgstama veikla. Alvydas, paklaustas apie tai, ar pakanka saviraiškos priemonių žmonėms su negalia, filosofiškai atsakė, kad tikriausiai galimybių niekada negana, net jei jų ir nemažai.

Vyras gali pasigirti aktyviu gyvenimo būdu. Be darbo Aklųjų Sąjungos redakcijoje, kurioje rengiamas leidinys „Mūsų žodis“, užsiima kūryba. Alvydas yra išleidęs keletą publicistikos ir poezijos knygų. Vyras taip pat mėgsta lankytis įvairiuose Rašytojų Sąjungoje organizuojamuose renginiuose, tačiau užsimena, kad kartais šį pomėgį apsunkina ne visai pritaikyta fizinė aplinka. Vyras, norėdamas iš Rašytojų Sąjungos grįžti namo, turi pereiti gatvę, kad pasiektų autobusų stotelę. Perėja yra nereguliuojama, todėl kartais tenka prašyti praeivių pagalbos.

Optimistiškai nusiteikęs Aloyzas tikina, kad galimybių savirealizacijai tikrai yra. Gaila, kai tenka susidurti vien su įvairiomis fizinės aplinkos kliūtimis. „Mums niekas nedraudžia eiti ten, kur mes norime. Dauguma aplinkinių nuoširdžiai mus sutinka, paaiškina, padeda ir tikrai neužveria prieš mus durų. Tačiau, jei kelyje pasitaiko fizinė kliūtis, kartais vien jos pakanka, kad atsisakytume stipriai trokštamų dalykų. Suprantame, kad visa aplinka nebus pritaikyta taip, kaip reikia visiems negalią turintiems žmonėms. Bet geresnio, tinkamesnio aplinkos pritaikymo vis tiek siekime“, – sako Alvydas.