Artėjantis „Baltic Pride“ festivalis šiemet, atrodo, apsieis be teismų maratono ir susipriešinusios visuomenės, negalinčios apsispręsti – leisti žygiuoti lesbietėms, gėjams, biseksualiems ir translyčiams (LGBT) asmenims Vilniaus Gedimino prospektu ar drausti. Prieš trejus metus teismuose šią teisę LGBT bendruomenei padėjęs iškovoti Vilniaus universiteto profesorius ir praktikuojantis advokatas Vytautas Mizaras sako, kad tokie ir kiti panašūs bandymai riboti rodo vyresniosios, sprendimus vis dar priimančios kartos baimę pasaulį suvokti tokį, koks jis yra. Anot jo, jaunajai kartai reiškiniai, vyresniems keliantys baimę, atrodo natūrali gyvenimo dalis.
Prieš dvejus metus buvote apdovanotas Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose „Metų pergalės“ nominacijoje už tai, kad padėjote iškovoti teisę rengti LGBT eitynes Gedimino prospekte. Šiemet šios eitynės pirmą kartą rengiamos be jokių kliūčių. Ar tai reiškia, kad teisė į susirinkimus Lietuvoje pagaliau užtikrinta?
Aš nedrįsčiau sakyti, kad nėra pažeidimų, bet kad jų mažiau – tai tikrai. O jei žiūrėtume į konkretaus susirinkimo – laisvės organizuoti LGBT eitynes istoriją – 2010 m., kreipiantis į prokuratūrą buvo bandyta apkritai užkirsti kelią šiam susirinkimui įvykti, toks sprendimas skųstas teismui. Po trejų metų savivaldybė nedraudė susirinkimo, tačiau neleido jo organizuoti organizatorių pasirinktoje vietoje. Tas 2013 metų precedentas yra labai svarbus: vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, teisė į susirinkimą susideda iš kelių laisvių – laisvės pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, formą. Jei ribojama bent viena laisvė, vadinasi, neįgyvendinama ir pati teisė į susirinkimą. Taigi, matome, kad nuo 2010 m., kada buvo daromos kliūtys ir siekta visai uždrausti, 2013 m. buvo iš dalies apribota, bet apginta, 2016 m. susirinkimo organizatoriui su savivaldybės administracija pavyko be teismo pagalbos suderinti susirinkimo vietą, laiką ir formą.
Kiek ši istorija gali būti reikšminga kitoms grupėms, kurios irgi rengia eitynes ar protesto akcijas?
Manau, šie precedentai, ypač 2013 m., tikrai padarė pažangą, ir tiek savivaldybė, tiek kiti viešojo administravimo subjektai suprato teisės į susirinkimus esmę, ne tik šios konkrečios, bet ir kitų socialinių grupių atvejais. Kitaip tariant, vienų grupių laimėjimai pasitarnauja ir kitoms bei visai visuomenei, tačiau neabejoju, kad ribojimų dar tikrai yra, tik ne visi atvejai pasiekia teismus.
Neseniai paskelbtas antrosios instancijos teismo sprendimas dėl knygos „Gintarinė širdis“. Knyga iš prekybos buvo išimta dėl dviejose pasakose veikiančių homoseksualių veikėjų, jos leidėjas – Lietuvos edukologijos universitetas – knygą viešai pavadino „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Jau antras teismas šiuose veiksmuose diskriminacijos neįžvelgė. Jūs socialiniuose tinkluose tokį sprendimą komentavote kaip galimą šimtaprocentinę pergalę EŽTT. Kokios priežastys lemia tokius teismų sprendimus, kurie teisės teoretikui ir praktikuojančiam advokatui kelia tokią nuostabą – išankstinės nuostatos dėl LGBT asmenų, o gal tai yra platesnė problema?
Teismų sprendimai yra vykdytini tokie, kokie priimami. Tačiau kiekvienas teismo sprendimas gali būti vertinamas, kritikuojamas. Minėtu atveju, iš tikrųjų, mano vertinimu, yra kritikuotinas.
Nežiūrint to, kad Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė ir tapdama Europos Tarybos, o vėliau ir Europos Sąjungos nare neabejotinai išreiškė norą tapti liberalia demokratija, tačiau ja tapti nėra taip paprasta, reikia atitinkamai ir elgtis. Liberalioms demokratijoms būdinga, kad ginamos ir saugomos kiekvieno žmogaus teisės, nepaisant odos spalvos, įsitikinimų, priklausymo kažkuriai socialinei grupei ir t.t. Kitas principas – žmogaus teisės saugomos kaip visuma ir jos visos yra vienodos teisinės vertės. Toliau nuo mūsų į Rytus nutolusioms „demokratijoms“ būdinga, kad vienos žmogaus teisės saugomos, o kitos ne, atsirenkant paprastai politinės valdžios valia, kokias tiesės ir kokių asmenų bus saugomos. Trečias principas – turi būti darna tarp daugumos ir mažumų interesų apsaugos. Konstitucija saugo kiekvieną žmogų ir žmogaus teisių apsaugos prasme suteikia galimybę kiekvienam iš mūsų ginti savo teises nuo bet kokio kėsinimosi į jas, įskaitant ir nuo daugumos valia vykdomų ar tik ja pridengiamų kėsinimųsi ar pažeidimų. Tai reiškia, kad nei teisingumas, nei moralė negali remtis vien tik daugumos valia ar požiūriu – kiekvienas žmogus ar grupė turi teisę į savo požiūrį, į savo moralę, kuri negali būti laikoma neteisinga vien dėl to, kad neatitinka daugumos nuomonės ar standartinio daugumo gyvenimo būdo. Tik tokiais atvejais, kai tai kenkia konstitucinei santvarkai, fundamentalioms vertybėms, pavyzdžiui, kurstoma neapykanta ar kitokie nusikaltimai, nesąžiningumas, skleidžiama panieka, patyčios ar pan., tuomet atsiranda grėsmė visai visuomenei. Todėl tiek šis, „Gintarinės širdies“ , tiek visuomenėje plačiai nuskambėjęs dizainerio Roberto Kalinkino reklamos atvejis negali būti vertinami daugumos išpažįstamų vertybių požiūriu, kadangi jų išpažįstamos vertybės yra lygiai tokios pačios vertybės kaip ir daugumos. Aš manau, kad šitas esminis konceptas nėra Lietuvoje iki galo suprastas, minėti ir kiti nepaminėti atvejai rodo, kad mes link to tik dar einame.
Tačiau egzistuoja ne tik ši, konceptuali problema, tačiau kažkuria prasme aš „suprantu“ ir teismų sprendimus – juos priima teisėjai, tai yra konkretūs žmonės. Manau, kad tokiose jautriose bylose, kur spręsti reikia ne tik formaliai taikant rašytinį įstatymą, bet taikyti ir aiškinti teisę kaip teisingumo matą, taip pat suprasti ir socialinį ar visuomeninį kontekstą – tai nėra taip paprasta, ir nieko čia nepadarysi. Teisėjai sprendžia bylas vadovaudamiesi teise (plačiąja prasme), o taip pat ir savo teisine sąmone, vidiniu įsitikimu, kurį, matyt, sąlygoja ne tik teisė, bet ir jų pačių susiformavusi tam tikra vertybių ir požiūrių sistema. Bet kokiu atveju, visgi manau, kad nepagarbos prigimtinėms bet kurio žmogaus teisėms negali pateisinti nei įstatymo norma (nes ji gali neatitikti konstitucinės žmogaus teisių apsaugos priedermės), nei konkretaus įstatymo taikytojo subjektyvus vidinis įsitikinimas, nesvarbu, kad jis būtų pagrįstas jo pažiūromis ar išpažįstamomis vertybėmis.
„Gintarinės širdies“ platinimo stabdymas buvo grindžiamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu. Tačiau atrodo, kad minimo įstatymo veikimas ir apsiriboja šios knygos atveju. Kiek, jūsų nuomone, reikia kelti tokių praktikoje retai taikomų, nors ir absurdiškų įstatymų taisymo klausimą?
Jei užsibrėžtume tikslą išvalyti savo teisinę sistemą nuo nereikalingų, neapgalvotų ir, matyt, Konstitucijai kaip viso ko teisei prieštaraujančių įstatymo normų, atsakyčiau, kad reikia jį tobulinti. Šis įstatymas, mano nuomone, yra ydingas dar ir dėl to, kad juo bandoma patenkinti galbūt tam tikrų Seimo narių, institucijų ar pavienių asmenų labiau subjektyvias, dažnai pagrįstas išpažįstamomis ideologijomis problemas. Taip, matyt, irgi neturėtų būti. Tos taikomos įstatymo nuostatos, dėl kurių vyksta „Gintarinės širdies“ byla, išreiškia ne nepilnamečių, bet mūsų, suaugusiųjų problemas – pasaulio nepažinimą toks koks jis yra, su visa savo įvairove. Kai kurie suaugusieji siekia, kad kartos, kurios ateina po jų kartos, taip pat ribotai pažintų pasaulį. Kai suaugusieji nežino arba nemoka paaiškinti, kodėl dalies žmonių odos spalva yra balta ar juoda, kodėl tos pačios lyties žmonės gali mylėti vieni kitus kaip ir skirtingų – tai yra suaugusiųjų, o ne vaikų problema. Jeigu šiuolaikinių vaikų paklaustume apie „problemas“, dėl kurių atsirado dalis šio įstatymo nuostatų, jie, matyt, jų apkritai nematytų kaip problemų – jiems tai ir yra pasaulis, kuriame jie gyvena ir nori gyventi. Toks bandymas į pasaulį žvelgti siaurai, nesuvokiant realybės yra nenaudingas ir visai visuomenei: mes sugebėjome iškovoti nepriklausomybę nuo išorės jėgų, dabar privalome išmokti gyventi laisvi savo valstybėje, kurti atvirą bei darnią visuomenę. Deja, ne visiems, matyt, tai patinka, nes laisvus žmones yra sunkiau valdyti. Bet, man atrodo, kad kuo būsime vidumi laisvesni ir atviresni, tuo tapsime darnesne ir saugesne visuomene.
Neseniai Migracijos departamentas, pasitaręs su Vidaus reikalų ministerija, neišdavė leidimo laikinai gyventi Baltarusijos piliečiui, susituokusiam su Lietuvos piliečiu-vyru. Pagrindinė priežastis – viešojo intereso gynimas. Ką tokia viešojo intereso gynimo interpretacija sako apie mūsų valstybę?
Viešojo intereso gynimą aš matyčiau tokiu atveju, jei leidžiant šiems žmonėms gyventi Lietuvoje, būtų pakenkta kitų žmonių laisvėms – šie žmonės užsiimtų nusikalstamomis veikomis, kėsintųsi į valstybės teritorinį vientisumą ar į kitas konstitucinės vertybes. Šitame kontekste valstybės atisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir argumentavimas viešuoju interesu yra kažkoks paradoksas. Ieškant logikos sprendime, galbūt būtų galima galvoti, kad bandomas apginti santuokos institutas tarp vyro ir moters, tačiau tokiu atveju man kyla klausimas – nejau šis abstraktus teisinis institutas yra nusipelnęs didesnės apsaugos ir gynybos nei kad atskirų individų teisės ir laisvės? Ir ar tai reiškia, kad jei šie du vyrai gyvens Lietuvoje, tas santuokos institutas tarp vyro ir moters bus kaip nors pažeistas, jis dėl to išnyks? Man atrodo, kiekvienam sveiko proto asmeniui turėtų būti aišku, kad kaip santuokos institutas buvo, taip jis ir išliks, jam nebus niekaip dėl to pakenkta. Kaip skirtingos lyties asmenys gyvenantys santuokinį ar kitokį šeimos gyvenimą savaime nekenkia tos pačios lyties asmenų gyvenimui, taip ir atvirkščiai. Taigi, toks ignoravimas asmenų teisių, yra pagrįstas iš esmės aiškia homoseksualios orientacijos asmenų diskriminacija, konkrečiai jų teisės į šeimos gyvenimą negerbimo pagrindu. Be to, jie, berods, net neprašė pripažinti analogiškus teisinius padarinius, kokius sukelia santuokos sudarymas pagal LR įstatymus, jie prašė tiesiog migracijos tikslais, remiantis bendru šeimos gyvenimu, išduoti leidimą gyventi. Ir atrodo, kad, jeigu nukentėję asmenys gins teises teismuose, matyt, kad byla gali keliauti į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris neseniai panašiomis aplinkybėmis priėmė asmenims palankų sprendimą byloje prieš Kroatijos Respubliką. Taip pat šioje vietoje paminėtinas ir kitas fundamentalus principas – valstybės institucijos privalo tarnauti ir veikti žmonėms – ne tik daugumai, bet ir kiekvienam žmogui. Šioje situacijoje tarnystės žmogui, atrodo, kad nelabai galima aptikti.
Šiemet LGBT bendruomenės eitynės kartu su kultūriniais renginiais, kino filmų festivaliu vėl grįžta į Lietuvą. Ar planuojate dalyvauti eitynėse?
Be jokios abejonės dalyvausiu – palaikau LGBT judėjimą ir jo siekį gauti visas žmogaus teises, kurias kaip prigimtines užtikrina LR Konstitucija, įskaitant ir teisę į šeimos gyvenimo teisinę apsaugą. Taip pat manau, kad nuomonės reiškimas susirinkimų būdu yra ypatingai svarbu teisinei demokratinei valstybei, o tokia galimybė turi būti užtikrinama visoms socialinėms grupėms.
