Gruodžio 10 d. daugiau nei šimtas ekspertų susirinks Nacionaliniame žmogaus teisių forume (NŽTF) ir aptars svarbiausius žmogaus teisių iššūkius Lietuvoje. Šiame renginyje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba visuomenę kviečia pasikalbėti, kaip atpažinti neapykantos nusikaltimus prieš asmenis su negalia. Nusikaltimus, į kurių specifiką, NŽTF dalyvės Berit Vegheim teigimu, svarbu atsižvelgti.
Berit Vegheim yra Norvegijos pilietinių teisių fondo „Stop diskriminacijai“ pirmininkė. Ji nuotoliniu būdu dalyvaus NŽTF diskusijoje „Kodėl „nėra“ neapykantos nusikaltimų prieš asmenis su negalia?“.
Įprastai, neapykantos nusikaltimai yra tokie nusikaltimai, kurie įvykdomi dėl neapykantos pažeidžiamai, mažumą sudarančiai socialinei grupei. Žmonės su negalia nebūtinai yra atvirai niekinami, jie gali būti suvokiami kaip lengvesni „taikiniai“. Kodėl nusikaltimai prieš asmenis su negalia patenka į šią kategoriją?
Svarbu atpažinti, kad žmonės su negalia, kaip nusikaltimų taikiniai, yra pasirenkami būtent todėl, jog priklauso grupei, kuri tradiciškai suvokiama kaip iš prigimties silpna. Šios bendruomenės nariai laikomi prastesniais ir nepritapėliais. Jie užpuolami dėl akivaizdžiai matomų savybių – to, kaip jie kalba, vaikšto, išsiskiria savo išvaizda ar elgsena. Šie požymiai, plačiai niekinami visose kultūrose, iššaukia priešiškumą.
Įsitikinimas, kad pažeidžiamumas negali sukelti visuomenės priešiškumo, trukdo pamatyti, jog tikras ar įsivaizduojamas asmens su negalia silpnumas nepanaikina neapykantos motyvo. Pažeidžiamumas pats savaime kelia žmonių, kurie bijo ar menkina tuos, kuriuos laiko bejėgiais, „kvailais“, „atsilikusiais“ ar „pamišusiais“, priešiškumą.
Kodėl svarbu nusikaltimus prieš asmenis su negalia matyti kaip neapykantos nusikaltimus?
Dėl tos pačios priežasties kaip ir kitų bendruomenių atžvilgiu. Asmuo yra puolamas dėl to, kad priklauso socialiai pažeidžiamai grupei. Šių žmonių tikimybė susidurti su neapykanta yra daug didesnė nei visuomenės daugumos. Būtent todėl tokie nusikaltimai ir yra vadinami neapykantos nusikaltimais.
Kartais kyla klausimas, ar išankstinis nusistatymas prieš asmenis su negalia iš tiesų yra neapykanta. Šis klausimas dažnai aptariamas skirtingose šalyse, to klausiama ir apie kitas pažeidžiamas grupes. Tačiau šiandien daugumoje Europos valstybių įvairios bendruomenės yra ginamos nuo neapykantos nusikaltimų. Vis dėlto, kai nukenčia asmuo su negalia, dėl neapykantos motyvo pradedama abejoti. Kad ir kaip ten bebūtų, abejonės negali pateisinti skirtingo žmonių su negalia traktavimo ir teisinės apsaugos nesuteikimo.
Kaip atpažinti neapykantos nusikaltimus dėl negalios?
O kaip atpažinti bet kokį neapykantos nusikaltimą? Šie nusikaltimai įvykdyti dėl neigiamo išankstinio nusistatymo. Kai kalbame apie nusikaltimus prieš asmenis su negalia, galime išskirti ir specifinius tokio šališkumo indikatorius. Juos galima rasti Jungtinės Karalystės prokuratūros interneto svetainėje.
Pirmiausia svarbu suprasti, kad tokie nusikaltimai nėra vienkartiniai, dažnai esama jau anksčiau įvykusių incidentų. Pavyzdžiui, ekonominis ar seksualinis žmonių su negalia išnaudojimas, vertimas juos vykdyti smulkius nusikaltimus (tokius kaip vagystės), asmeniui su negalia skirtų vaistų vartojimas ar pardavinėjimas. Nusavinamas asmens su negalia būstas, šis naudojamas tolimesnei nusikalstamai veiklai: narkotinių medžiagų vartojimui ir prekybai, vogtų prekių sandėliavimui bei pardavimui. Tokiame būste nepilnamečiai gali būti skatinami vartoti alkoholį ir lytiškai santykiauti.
Neapykantos nusikaltimai prieš asmenis su negalia prasideda kaip pasinaudojimas palankia situacija, tačiau ilgainiui tokios veikos tampa sistemišku išnaudojimu. Viena iš gerai žinomų strategijų – susidraugavimas su asmeniu, turinčių mokymosi negalią. Teisėsauga mano, kad šie pažeidėjai yra žmonių su negalia draugai, tačiau iš tiesų tokia strategija yra piktnaudžiavimas asmenų vienišumu, izoliacija ir pasitikėjimu.
Neapykantos nusikaltimai dažnai įvykdomi nukentėjusiojo su negalia namuose, įskaitant ir socialines globos įstaigas. Vienas iš neapykantos nusikaltimų pavyzdžių gali būti tokios vietos apiplėšimas ar turto, priklausančio asmeniui su negalia, sugadinimas. Nusikaltėliai dažnai yra žmonės, kuriuos asmenys su negalia pažįsta: globėjai, pažįstami ar kaimynai. Kartais agresoriais gali tapti ir kiti asmenys su negalia – šiais asmenimis pasinaudojama bandant pasiekti nukentėjusįjį. Tokiu atveju, asmuo, kuriuo pasinaudojama, nebūtinai žino apie pažeidėjų intencijas. Dar viena neapykantos nusikaltimų prieš asmenis su negalia rūšis – melagingi kaltinimai. Žmonės su negalia yra neteisingai apkaltinami pedofilija, priekabiavimu ar vagystėmis.
Ir žinoma, galima išskirti bendrus tokių nusikaltimų požymius. Tai žiaurus, žeminantis elgesys, susijęs su negalios pobūdžiu. Pavyzdžiui, negirdinčio žmogaus akių uždengimas, pagalbinių judėjimo priemonių sugadinimas, klaidingų nuorodų aklajam suteikimas.
Neapykantos kalba, nukreipta prieš žmones su negalia, ko gero, taip pat nėra labai gerai atpažįstama. Kas parodo, kad komentaras gali būti neapykantos kalba dėl negalios?
Kaip ir prieš kitas grupes nukreiptą neapykantos kalbą, šią išskiria siekis pažeminti ir paniekinti asmenį, priklausantį įstatymų ginamai bendruomenei. Tokie pasakymai labai dažnai yra pagrįsti plačiai paplitusiais stereotipais ar neigiamais bruožais, priskiriamais atitinkamai socialinei grupei. Tai gali būti pravardžiavimas, niekinanti kalba.
Turėtume gana paprastai atpažinti neapykantos kalbą prieš asmenis su negalia, kadangi dažnai skirtingi negalios aspektai naudojami įžeisti, sumenkinti žmones be negalios. Tačiau praktiškai, nėra jokios kitos socialinės grupės, kurių tapatybės požymių įvardijimas kasdienybėje būtų taip plačiai naudojamas siekiant pažeminti kitus. Ir niekas to net nepastebi. Galbūt todėl žmonės, kurie paprastai yra jautrūs neapykantos kalbos klausimu, negeba identifikuoti, kai tokia kalba yra žeminami asmenys su negalia. Visuomenė gana gerai žino, kokie pasakymai yra rasizmo ar homofobijos apraiškos, tačiau ableizmo neidentifikuoja. Dažnai žmones, neturinčius negalios, vadiname „aklais“, „kurčiais“ ar „daunais“. Tokie epitetai vartojami žeminant, menkinant kitus, tačiau niekas nekreipia dėmesio. Pabandykite baltaodį žmogų pavadinti „nigeriu“ – sulauksite pasmerkimo. Bet pravardžiuokite asmenį „glušu“ arba „debilu“ – niekas net nesureaguos.
Žmonės su negalia dažnai laikomi bejėgiais, į juos žvelgiama su gailesčiu arba „iš viršaus“. Kodėl toks požiūris yra kenksmingas ir menkinantis?
Toks požiūris iš dalies yra negebėjimo atpažinti neapykantos apraiškų priežastis. Nė vienas žmogus nenori būti gailimas ar stereotipizuojamas. Ir tol, kol žmonės su negalia nebus gerbiami taip, kaip didžioji dalis visuomenės, jie bus žeminančio, garbę ir orumą menkinančio elgesio taikinys. Tol, kol esi matomas kaip bejėgis, silpnas ar negalintis prisiimti atsakomybės, tol su tavimi bus elgiamasi kitaip nei su kitais. Ir kol taip bus elgiamasi su žmonėmis su negalia, tol sunkiai atpažinsime, kas yra jų išnaudojimas ir prieš juos nukreipti neapykantos nusikaltimai.
Ar Norvegijos institucijos lengvai atpažįstą neapykantos nusikaltimus dėl negalios?
Ne. Šalyje vis dar paplitęs įsivaizdavimas, kad asmenys, kurie yra matomi kaip silpni ir bejėgiai, negali būti neapykantos nusikaltimų aukomis. Nors Norvegijos teisėje negalia yra įrašyta tarp kitų nuo neapykantos nusikaltimų saugomų asmens tapatybės požymių, per pastaruosius trejus metus nebuvo užregistruotas nė vienas atvejis.
Paternalistinis požiūris, kad žmonės su negalia yra bejėgiai, o ne galimi neapykantos taikiniai, yra taip plačiai įsišaknijęs, kad policija neturi motyvacijos imtis būtinų priemonių tinkamam tokių nusikaltimų atpažinimui bei tyrimui. Teismai nesugeba atpažinti šališkumo motyvo ir sistemiškai remiasi tradiciniu paaiškinimu, jog nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės. Kadangi pasinaudojimas bejėgiška būkle yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nusikaltimo prieš asmenį su negalia atveju, bausmė ir taip bus didesnė. Dėl šios priežasties teisėsauga nesiima kelti neapykantos nusikaltimų prieš asmenis su negalia klausimo.
Ką patartumėte institucijoms ir pareigūnams, kurie norėtų geriau atpažinti prieš žmones su negalia nukreiptus neapykantos nusikaltimus?
Pirmiausia, rekomenduočiau specializuotus mokymus. Policijos pareigūnai turėtų susipažinti, kas pagal nacionalinę teisę apibrėžia neapykantos nusikaltimą prieš asmenį su negalia. Negalios aspektas, jo specifika, turi būti pristatoma visose priemonėse, skirtose didinti sąmoningumą apie neapykantos nusikaltimus. Būtina naudoti tikrus atvejus ir pavyzdžius.
Taip pat galiu patarti išmėginti tai, ką mes vadiname „Odos spalvos testu“. Kiekvieną kartą, kai kyla abejonių dėl prieš žmogų su negalia nukreipto nusikaltimo motyvo, negalią pakeiskite kitu jums atpažįstamu tapatybės požymiu (pavyzdžiui, odos spalva, rase, tautybe, seksualine orientacija). Tuomet savęs paklauskite, ką pagalvočiau, jei toks nusikaltimas būtų įvykdytas prieš, tarkime, nebaltaodį asmenį. Atsakymas bus dažnai naudingas siekiant identifikuoti neapykantos motyvą. Šiuo atveju dažnai sakome, „Nematai, kol netiki“, ne atvirkščiai.
Diskusija „Kodėl „nėra“ neapykantos nusikaltimų prieš asmenis su negalia?“ vyks gruodžio 10 d., 16.45–18:00 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Norintys dalyvauti gyvai, kviečiami užsiregistruoti. Diskusija bus transliuojama ir internetu NŽTF svetainėje „Nztf.lt“. Nuotoliniams žiūrovams registracija nereikalinga.
Interviu parengtas įgyvendinant projektus „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”, „#HATEFREE: stiprinant dvišalį Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimą neapykantos kalbos prevencijos ir lygių galimybių sklaidos srityse“. Projektas „NoPlace4Hate“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą. Projektą „#HATEFREE“ finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.
