Žmogaus teisių srityje veikiančios organizacijos kreipėsi į Ministrę Pirmininkę Ingą Ruginienę, ragindamos iš Teisingumo ministerijos perimti dalies žmogaus teisių klausimų sprendimą. Nevyriausybininkai sako esantys sunerimę, kad dabartinė ministerijos politinė vadovybė nevykdys teismų sprendimų bei sabotuos ES direktyvos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje perkėlimą, taip pat nepaisys religijos ir valstybės atskyrimo principo, įtvirtinto Konstitucijoje.
„Dabartinė ministerijos politinė vadovybė žmogaus teises ginančioms organizacijoms žinoma ne dėl savo pasiūlymų, kaip pagerinti pažeidžiamų grupių apsaugą, bet priešingai – dėl siūlymų jas varžyti bei nesilaikyti Konstitucinio teismo nutarimų“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Jūratė Juškaitė, asmeninio archyvo nuotr.
Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės komandą papildė teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Abi politikės žinomos dėl pasisakymų prieš Stambulo konvenciją, LGBT+ bendruomenę, o neigiamą nusistatymą ne kartą grindė religiniais įsitikinimais.
Šiandien išsiųstame kreipimesi į Ministrę Pirmininkę, nevyriausybinės organizacijos teigia esančios sunerimusios dėl Teisingumo ministerijos žinioje esančių teismų sprendimų įgyvendinimo: Konstitucinio Teismo nutarimo dėl partnerystės, Europos žmogaus teisų teismo sprendimo dėl translyčių asmenų. Nevyriausybininkams taip pat didelį nerimą kelia ir tinkamas ES direktyvos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje perkėlimas. Direktyva, kuri remiasi Stambulo konvencija, numato, kad Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybės, privalės būti aiškiai kriminalizuotos smurto virtualioje erdvėje formos, užtikrinamas lyčiai jautrus požiūris teisės aktuose.
„Per metus Lietuvoje partneriai ar sutuoktiniai vidutiniškai nužudo keturiolika moterų, o pavojingiausia vieta joms – jų pačių namai. Nepaisant negailestingos statistikos, Stambulo konvencija Lietuvoje jau tapo mitu, o ES direktyva dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje rizikuoja būti sukompromituota dar prieš perkeliant ją į nacionalinę teisę. Tai ne moralės ar religinių įsitikinimų, o teisinis klausimas, kurį būtina spręsti. Naujosios Teisingumo ministerijos vadovybės retorika kelia pagrįstų abejonių dėl jos pasirengimo užtikrinti moterų teises“, – Viktorija Kolbešnikova, Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė.
Viktorija Kolbešnikova, Lygų galimybių plėtros centro nuotr.
„Valstybės politika turi būti formuojama remiantis racionalumu, mokslu ir diskusijomis su piliečių grupėmis. Valstybės pareiga būti vienodai teisinga visiems – tiek religingiems, tiek nereligingiems piliečiams. Todėl didelį susirūpinimą kelia ankstesni šių politikų pasisakymai, kuriuose savo religinius įsitikinimus jos pateikė kaip universalius argumentus“, – sako Urtė Žukauskaitė-Zabukė, organizacijos HIA humanistinių idėjų ambasadoriai vadovė.
Urtė Žukauskaitė-Zabukė, asmeninio archyvo nuotr.
Kreipimąsi inicijavo Žmogaus teisių organizacijų koalicija, kurią sudaro keturiolika žmogaus teisių srityje veikiančių organizacijų. Kreipimąsi palaikė moterų teises ginantys nevyriausybinių organizacijų tinklai – Lietuvos moterų lobistinė organizacija, Lietuvos moterų teisių įtvrtinimo asociacija. Taip pat pavienės organizacijos –Stebėk teises, Asociacija Trans Autonomija, Asociacija Moterų informacijos centras, Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras, Lietuvos skeptikų draugija, Atviros Lietuvos fondas, Nacionalinis socialinės integracijos institutas, Šeimų asociacija, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras.
Alfonsas Kupčinskas
2025 10 22
Netinkamas komentaras?
Žmogaus teisės ar ideologinė kontrolė? Demokratijos principų išbandymas Ruginienės atžvilgiu
Žmogaus teisių srityje veikiančios organizacijos neseniai kreipėsi į Ministrę Pirmininkę Ingą Ruginienę, ragindamos iš Teisingumo ministerijos perimti dalies žmogaus teisių klausimų sprendimą. Motyvas, pasak kreipimosi autorių, esąs susirūpinimas, kad dabartinė ministerijos vadovybė gali nesilaikyti teismų sprendimų, sabotuoti Europos Sąjungos direktyvą dėl smurto prieš moteris ir nepaisyti religijos bei valstybės atskyrimo principo. Tokie pareiškimai iš pirmo žvilgsnio skamba tarsi rūpestis žmogaus teisėmis, tačiau pažvelgus giliau, jie atskleidžia pavojingą tendenciją – bandymą apeiti demokratinį valdžios principą ir politinę atsakomybę, prisidengus „teisių gynimo“ retorika.
Demokratijos šerdis – suvereno valia, o ne aktyvistų spaudimas
Pagal Lietuvos Konstituciją, valstybės valdžia kyla iš tautos. Tai reiškia, kad politinius sprendimus priima rinkėjų įgaliojimus turintys asmenys, o ne nevyriausybinės organizacijos. Todėl siūlymas, kad žmogaus teisių klausimai būtų „atimti iš Teisingumo ministerijos“ ir perduoti Ministrui Pirmininkei pagal tam tikrų aktyvistų pageidavimus, yra ne demokratinis siūlymas, o politinis spaudimas.
Nevyriausybinės organizacijos – kad ir kokius kilnius tikslus jos deklaruotų – neturi demokratinio mandato. Jos neatstovauja visos visuomenės, o tik tam tikrą ideologinį sluoksnį. Demokratijos požiūriu tai pavojingas precedentas: kai nevyriausybiniai dariniai ima kištis į valdžios institucijų kompetenciją, demokratinė atskaitomybė praranda prasmę.
Religijos ir valstybės atskyrimas nereiškia religinių asmenų diskriminacijos
Kreipimesi minimos ministrės Ritos Tamašunienės ir teisininkės Kristinos Zamarytės-Sakavičienės kritikuojamos dėl to, kad jų pozicijos grindžiamos religiniais įsitikinimais. Tačiau tikra demokratija saugo įsitikinimų laisvę visiems – tiek religingiems, tiek nereligingiems piliečiams.
Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis aiškiai sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba jos neturėti.“ Tad teiginiai, kad politikai, remdamiesi savo tikėjimu, negali formuoti viešosios politikos, prieštarauja pačiam žmogaus teisių principui. Sekuliarumas reiškia valstybės neutralumą religijos atžvilgiu, o ne prievartinį ateizmą ar religingų žmonių eliminavimą iš politinio gyvenimo.
Teisminiai precedentai nėra virš tautos valios
Nevyriausybininkų teiginiai, kad Teisingumo ministerija turi „vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimus“, skamba teisiškai pagrįstai, tačiau iš esmės ignoruoja demokratijos principą. Teismai aiškina teisę, bet jos nekuria. Kai Konstitucinis Teismas pradeda interpretuoti Konstituciją plečiamai – pavyzdžiui, prilygindamas partnerystę santuokai – tai tampa ne teisės, o politikos klausimu.
Tokiu atveju, teismai nebeveikia kaip teisės aiškintojai, o kaip įstatymų leidėjai be mandato. Demokratijoje tai reiškia valdžių pusiausvyros pažeidimą. Todėl kritikuoti tokius teismų sprendimus – ne žmogaus teisių neigimas, o teisėtas politinis dialogas.
Stambulo konvencija nėra žmogaus teisių sinonimas
Vienas dažniausių šio tipo retorinių triukų – tapatinti Stambulo konvenciją su „žmogaus teisėmis“. Tai klaidinantis teiginys. Stambulo konvencija nėra žmogaus teisių deklaracija – tai politinis dokumentas, kuriuo valstybės įsipareigoja taikyti tam tikrą ideologinę lyties sampratą („socialinė lytis“) kaip smurto priežastį.
Kritika šiai konvencijai nėra smurto pateisinimas. Smurto prieš moteris kriminalizavimas jau egzistuoja Lietuvos Baudžiamajame kodekse, todėl ginčas kyla ne dėl pačios apsaugos nuo smurto, o dėl ideologinės sąvokos, kuri bando pakeisti biologinę ir teisinę realybę sociologiniu konstruktu.
Emocijos vietoj racionalumo
Kreipimosi autoriai pabrėžia, kad „per metus partneriai ar sutuoktiniai nužudo keturiolika moterų“. Tai tragiškas faktas, tačiau jo vartojimas kaip emocinio argumento Stambulo konvencijos įteisinimui yra manipuliatyvus.
Smurtas šeimoje kyla ne iš lyties ar religijos, o iš socialinių ir psichologinių problemų – alkoholizmo, smurto modelių šeimoje, socialinio bejėgiškumo. Konvencijos ratifikavimas šių priežasčių neišspręs. Tad racionalus sprendimas būtų stiprinti socialinės pagalbos ir prevencijos sistemas, o ne primesti visuomenei ideologines sąvokas.
Pilietinė visuomenė – ne tas pats, kas piliečių valia
Tarp pasirašiusiųjų organizacijų randame Atviros Lietuvos fondą, Trans Autonomiją, Skeptikų draugiją, Lygių galimybių plėtros centrą. Tai organizacijos, turinčios aiškią ideologinę orientaciją ir dažnai finansuojamos iš tarptautinių fondų. Jos nėra neutralūs visuomenės atstovai, o veikiau interesų grupės, siekiančios formuoti valstybės politiką pagal savo pasaulėžiūrą.
Demokratinėje visuomenėje jos turi teisę kalbėti, bet neturi teisės uzurpuoti sprendimų priėmimo proceso, kuris priklauso tautos atstovams – Seimui ir Vyriausybei. Būtent toks siekis – išimti sprendimus iš teisėtai išrinktų institucijų – ir kelia didžiausią grėsmę demokratijai.
Demokratija remiasi diskusija, o ne ideologiniu šantažu
Straipsnyje vartojami žodžiai „mokslo pagrindu“, „racionaliai“, „teisiškai“ iš tiesų slepia vienos ideologinės krypties pretenziją į absoliučią tiesą. Tikroji demokratija gina visų piliečių teisę turėti nuomonę, o ne tik tų, kurie remia dominuojančią ideologiją.
Todėl bandymas perimti žmogaus teisių politikos kontrolę iš tautos išrinktų institucijų nėra žmogaus teisių stiprinimas – tai demokratijos erozija, maskuojama teisių retorika. Valstybė privalo būti teisinga visiems: ir religingiems, ir skeptikams, ir feministams, ir tradicinės šeimos šalininkams. Tik tada ji iš tiesų bus demokratinė.
Tikroji demokratija gina ne vienos grupės „tiesą“, o visų piliečių teisę ją turėti.