Nors kartais ir gali atrodyti priešingai, žodžio laisvė nesuteikia teisės sakyti visko, kas kabo ant liežuvio galo. Ypač, jei tai – žmonių žeminimas, menkinimas, diskriminavimas ar net raginimas susidoroti. Pasak žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės, tiriančios skundus dėl neapykantos kalbos viešojoje informacijoje, šią tiesą vis dar tenka priminti.
Ar rinkiminiu laikotarpiu sulaukėte daugiau skundų nei įprasta?
Rinkiminis laikotarpis tam tikrai žmonių grupei didina stresą, tad skundų tikrai daugėja, tačiau ne dėl neapykantos kalbos. Politikai dažnai painioja dalykus ir kritiką vadina patyčiomis. Kritiška nuomonė nėra patyčios, tai – kitokio pobūdžio raiška.
Gal galėtumėte trumpai ir paprastai paaiškinti, kas tuomet yra ta neapykantos kalba?
Pirmiausia, neapykantos kalba nėra tik nuomonė apie tam tikrą žmonių grupę. Ji taip pat skiriasi nuo kritiškos nuomonės tam tikro asmens atžvilgiu. Kiekvienas pilietis Lietuvoje gali reikšti savo nuomonę, ir ne visada ji būna labai pozityvi ar patraukli. Tai kritika. Nors niekinanti, žeminanti arba menkinanti kritika, nukreipta į asmenį dėl jo priklausymo tam tikrai visuomenės grupei (dažnai mažumai), gali būti ir neapykantos kalba.
Neapykantos kalba yra tokia raiška, kuria niekinama, žeminama, nužmoginama tam tikra asmenų grupė ar jai priklausantis asmuo. Tokia kalba dažniausiai skatinama su ta grupe ar žmogumi susidoroti. Neapykantos kalba akivaizdžiausiai reiškiama liepiamąja nuosaka, pavyzdžiui, „žudykim“, „užmuškim“ ir kitokiais pasakymais. Pastebime, kad pastaruoju metu neapykantos kalba įgauna kitokias, labiau rafinuotas formas, kai tiesiogiai nėra skatinama susidoroti, bet niekinimas toje kalboje yra akivaizdus. Pavyzdžiui, „Hitlerio jiems reikia“.
Kaip šiame kontekste reikėtų vertinti komentarus, kuriuose reiškiama diskriminacija, tiražuojami įvairūs stereotipai, pavyzdžiui, apie romus, moteris virtuvėje ir t.t.?
Baudžiamosios atsakomybės jie neužtraukia, dažniausiai jie net nebūtų laikomi pažeidimais. Kai dėl tokio turinio gauname pranešimus iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos arba pradedame tyrimus savo iniciatyva, dažniausiai sprendimai būna rekomendacinio pobūdžio. Diskriminacinės nuostatos yra įsišaknijusi problema, jų taip lengvai neišrausi, todėl geriausia priemonė su jomis kovoti – atskirų amžiaus grupių švietimas.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pradėjo projektą, skirtą visapusiškai neapykantos kalbos prevencijai. Ko tikitės iš šio bendradarbiavimo?
Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Per vieną dieną staiga nepasikeis ir viešoji erdvė, ir visuomenės požiūris, nedings ir įvairios diskriminacijos bei neapykantos formos. Tačiau manau, kad ekspertų įdirbis iš tiesų turės išliekamąją vertę.
Kur jūsų darbo praktikoje pastebite daugiausiai neapykantos kalbos?
Daugiausiai pastebime socialiniuose tinkluose, nors neapykantos kalbos esama ir portalų komentarų skiltyse.
2019 metais teismui pateikėte 13 išvadų dėl galimo neapykantos kurstymo. Kaip dažnai įsitraukiate į teisminius procesus?
Viena iš mūsų pagrindinių veiklų – ekspertinis vertinimas, tad glaudžiai bendradarbiaujame su policija. Iš komisariato gauname medžiagą, patys inicijuojame ikiteisminius tyrimus. Pastaruoju metu rečiau, nes dažnai atsisakoma tirti galimas neapykantos kalbos apraiškas. Ir tai yra rimta problema.
Ar tai – nenoras pradėti ikiteisminius tyrimus dėl neapykantos apraiškų?
Negalėčiau to įvardyti nenoru. Dažnai tai yra susiję su tarptautiniu bendradarbiavimu. Pavyzdžiui, dėl neapykantos kurstymo socialiniuose tinkluose policija neretai negali nustatyti paskyros valdytojo. Feisbukas nepateikia duomenų, tad negali taikyti baudžiamosios atsakomybės, kai neturi kam jos taikyti. Tai vienas iš dažniausių argumentų, kodėl yra atsisakoma pradėti tyrimą.
Kita svarbi problema – neapykantos komentarai dažnai „nurašomi“ saviraiškos laisvei, teisei skleisti nuomonę. Šiuo aspektu skiriasi mūsų institucijos ir policijos tyrėjų vertinimas. Nors vertėtų pasidžiaugti, kad šių metų spalį prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl 112 galimai neapykantos kalbą skleidžiančių komentarų.
Be teisinių nuostatų, ko gero, veikia ir kultūrinės normos?
Omenyje turbūt turite tyrėjų žmogiškąjį faktorių… Jie taip pat yra visuomenės nariai, aišku, kad tradicijos, viešai paplitusi nuomonė, mąstymo stereotipai daro įtaką ir jų sprendimams.
Gyventojai viešojoje erdvėje – žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, reklamose ir kitur – pastebėję diskriminaciją ir nesantaiką kurstančius pasisakymus gali pranešti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, pasinaudoti alternatyvia pranešimų platforma „Pranešk“ arba kreiptis į teisėsaugą.
Šis interviu yra projekto „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas“ dalis. Už teksto turinį yra atsakingi projekto vykdytojai, jis neatspindi Europos Komisijos nuomonės. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
