Žydės ir lietuvės pokalbis apie Holokaustą Lietuvoje (projektas „Apie žmones iš naujo“)

Žydo figūra Lietuvoje jaučiama ir po Holokausto – tiek Užgavėnių metu, tiek mituose apie krikščionių vaikų kraują ir macus. Tokių pasakojimų gyvybingumas ne tik primena apie mūsuose ypač mėgstamą buitinį antisemitizmą, bet ir mintyse priverčia sau užduoti nejaukų klausimą – kas ir kur tie, kurių pamiršti niekaip negalime?

Viena iš jų – Amit Belaitė, Lietuvos žydų studentų sąjungos vadovė. Atrodo, jei ne Holokaustas, mūsų pašnekesys galėtų būti toks paprastas – be tylos pauzių ir gilaus kaltės jausmo. Bet pratylėjus dešimtmečius, klausimai, kas tada nutiko „taviškiams“, kaip jie išgyveno, kaip Holokaustas formavo tavo patirtis, atrodo, veržte vežiasi.

Amit vaikystė buvo kitokia nei daugelio iš mūsų, į kaimą ji važiuodavo ne pas gimines, o pas svetimus žmones. Giminaičių ji beveik neturėjo – jie tiesiog niekada negimė. Tačiau šis pokalbis negali būti tik apie Amit, jis ir apie istorinę atsakomybę, kurią mes, lietuviai, nešame už tai, kas Lietuvoje vyko 1941 – 1944 metais.

Idėja susitikti šiam pokalbiui kilo per Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus. Po oficialiosios dalies su grupe žmonių nuėjome į „Artistus“. Ten įvyko keistas pokalbis su žmogumi, kurio anksčiau nepažinojai. Ar gali apie tai papasakoti daugiau?

Nežinau, kaip tai atsitiko, ar tiksliau kodėl man taip dažnai nutinka – tada prisėdau prie vyresnių žmonių. Prie to staliuko mano rankos rėmėsi su vienos moters, kuri gavo Nacionalinį lygybės ir įvairovės apdovanojimą. Aš niekada nepradedu susipažinimo nuo „Hei, aš esu žydė“, nors gal kažkam matosi, kad esu labai tamsi ar mano vardas keistas.

Ta moteris staiga pradėjo monologą apie neseniai išleistą knygą, kuri pasakoja apie Lietuvos piliečių prisidėjimą prie bendrapiliečių, daugiausiai žydų, žudymo Holokausto metu.

Viskas skambėjo maždaug taip: „Mano senelis buvo labai tingus žmogus ir mėgo išgerti. Kai tai prasidėjo, jis pasiėmė ginklą ir ėjo žudyti žmonių“. Ir ji tęsė pasakojimą apie tai, kaip jos šeima persikraustė gyventi į žydų namą. Visi jai sakė „ššš, negalima apie tai kalbėti garsiai, nebūk kvaila“. Bet ji pradėjo apie tai kalbėti.

Sėdėjau šalia jos, mano ranka toliau rėmėsi į jos ranką ir pradėjau įsivaizduoti: gal tas namas, į kurį persikraustė šios moters šeima, priklausė mano seneliams. Galbūt jos senelis prisidėjo prie to, kas nutiko mano seneliams…

Matydama tuos vaizdus savo galvoje, labai susijaudinau ir pradėjau verkti. Moteris, aišku, suprato, kas čia vyksta. Ji mane apkabino ir pasakė „atsiprašau“. Galvojau, ką man reiktų atsakyti. Ar man reiktų pasakyti „Aš jums atleidžiu“? Bet aš negaliu jai atleisti, nes ji nieko nepadarė. Tai buvo jos tėvų ar senelių nusikaltimai. Pagalvojau, kad nieko negaliu pasakyti. Nieko ir nepasakiau.

Tas pasisėdėjimas dar kartą priminė, kaip tai, kas vyko 1941 – 1944 metais, skirtingai paveikė žmonės, kurie sėdi prie to paties stalo, toje pačioje kavinėje, vaikščioja tomis pačiomis gatvėmis kaip ir aš.

Kaip tu vaikštai gatvėmis – koks tavo santykis su Vilniaus erdvėmis?

Pirmiausia man tikrai patinka, kad gyvenu būtent čia, kad esu Lietuvos pilietė. Manau, dėl to turėjau galimybę prisijaukinti ir mane supančias erdves, nors kartais atrodo, kad ta pati erdvė talpina labai skirtingus, kartais tarpusavyje konfliktuojančius jausmus.

Aš mokiausi Salomėjos Nėries gimnazijoje ir kai prasidėjo mokyklų reorganizacija, mus perkėlė į tokią šalia esančią mokyklėlę – Vytės Nemunėlio pradinę mokyklą. Ten buvo labai gera būti: per kūno kultūros pamokas ir per pertraukas eidavome į aikštelę žaisti kvadrato ar tiesiog dūkti lauke.

Tuo metu jau žinojau, kad toje pačioje vietoje buvo Didžioji sinagoga. Tėvai buvo pasakę, nors nelabai gilinausi, bet suvokiau, kad čia būta kažko „svarbaus ir gražaus“. Po kurio laiko pradėjau galvoti: čia man dabar gera, aš žaidžiu kvadratą, bet prieš karą žmonės čia ėjo melstis. Tada prisimeni, kad Vilniaus senamiestyje buvo ir Mažasis bei Didysis getas. Man Vilniaus senamiestis yra ir žaidimų aikštelė, ir tragiškų įvykių liudytojas. Tie, kurie augo ne Lietuvoje, neturėjo galimybės susikurti tokio santykio.

Koks yra tų žmonių, kurių seneliai išgyveno Holokaustą Lietuvoje, tačiau po karo išvyko iš Lietuvos likimas?

Labai skirtingas. Vieni mato vien tragišką praeitį, krauju prisisunkusią žemę, iš žemės kyšančius kaulus, po šaudymų judančias duobes, kuriuose miršta žmonės. Bet kita dalis mato ir kas buvo anksčiau, ir kas gali būti rytoj bei poryt.

Man žvelgiant į praeitį atrodo, kad svarbiausia mokyti tuos, kurie gyvena dabar – kad tokios žudynės, kurių atgarsius gali jausti ne tik konkrečiose gatvėse, bet ir paprastuose pokalbiuose su taksistais, niekada nepasikartotų. Pavyzdžiui, vasarą visi taksistai sako, kad Vilniuje nėra žmonių, nes jie išvažiuoja į savo gimtuosius miestus ar kaimus. Nežinau, ar daug kas susimąsto, kad Vilnius būtų vasarą kitoks, jei nebūtų įvykęs Holokaustas.

O tu greičiausiai irgi būtum gyvenusi kitaip – taip, kaip dabar gyvena dalis vilniečių ir vasaromis būtum važiavusi į „savo“ kaimą, kur būtų gyvenę tavo giminės.

Mano tėvai prašydavo savo draugų pažįstamų, kad jie mane priimtų į kaimą pabūt. Kad aš pamatyčiau, kas yra arklys, kas yra karvė, ką reiškia kiaulės, kaip auga braškės ar bulvės. Mano tėvai beveik neturėjo senelių, tad, man atrodo, jie taip bandė kompensuoti.

Kas iš tavo artimųjų išgyveno Holokaustą?

Mano seneliai. Tėčio seneliai gyveno Kaune ir neaišku, kas tiksliai jiems nutiko. Mamos seneliai gyveno Ukmergėje, tikslus jų likimas taip pat nežinomas. Žinau, kad senelis iš tėčio pusės išsigelbėjo gerų žmonių patartas – pabėgo į Baltarusiją. Mamos mama savo rankomis užkasė sesers kūną. Daug detalių nežinau, nes visi seneliai mirė gana anksti, kaip ir mano tėtis. Jei galėčiau, paklausčiau, tačiau, deja, nėra ko. Dabar Lietuvoje turiu save, mamą ir mamos brolį.

Anksčiau esi minėjusi, kad labai atkakliai „atsekinėji“ savo gimines ir savo pačios istoriją.

Mano mama sako, kad vos ne kiekvieną kartą prašau jos vėl iš naujo kažką papasakoti. Turbūt tai laikau duokle savo seneliams. Įsivaizduok save aštuoniolikos metų, staiga nieko nebeturi, viskas, kas tau liko – dviratis. Turi eiti kažkur į miškus slėptis, tau padeda svetimi žmonės. Nežinai, ar kas nors iš tavo artimųjų gyvi. Čia pasakoju savo tėčio mamos istoriją.

Turiu hobį knaisiotis senuose popieriuose ir dėžėse. Prieš beveik dešimtmetį vienoje tokioje dėžėje radau fotoalbumą. Atverčiau, jo pirmojo puslapio nuotraukoje buvo mano močiutė, pakėlusi taurę, sėdinti ant kėdės. Senučiukė moteriškė, kokią ir atsimenu. Šalia nuotraukos buvo parašyta „Šalom, anūkėle“.

Močiutė fotoalbume paliko įvairių detalių apie šeimos istoriją – jos sesers ir tėvų vestuvių nuotraukos, buvo užrašyti senelių vardai, pavardės. Tokios trumputės žinutės man į ateitį, kaip laiko kapsulė. Pačiame albumo gale radau jos vyro, mano senelio – Samuelio Amitino – šeimos medį. Jo garbei gavau savo vardą.

Tada kaip tik neseniai buvo atsiradęs „Facebook’as“, pradėjau ieškoti žmonių, turinčių Amitinų pavardę, tą patį darau ir iki šiol. Taip radau ne vieną savo giminaitį, kurių protėviai buvo palikę Lietuvą prieš karą. Kadangi pavardė labai reta, man net Izraelio genealogijos muziejuje sakė, kad galiu apkabinti kaip savo giminę kiekvieną, kuris turi šią pavardę ir sakyti, kad čia mano pusbrolis.

Su vienu tokiu Amitinu esu susitikusi per savo dvidešimtą gimtadienį, jo seneliai ir proseneliai buvo iš to paties miesto kaip ir mano proproproseneliai. Ir aš prisimenu, kaip vieną trečiadienį aš sėdžiu ant sofos, suskamba skambutis. Atsiliepiu ir manęs klausia, koks mano butas. Balsas ragelyje man sako „Čia Kirilas, iš Izraelio“. Jis atvažiavo manęs pasveikinti su dvidešimtuoju gimtadieniu! Yra ryšys, tu žinai, kad jus sieja kažkokia bendra istorija, bet tu nežinai, kas, kaip ir ką.

Holokausto istorijos „atsekimas“ svarbus ne tik žydams, bet ir lietuviams – šią vasarą sužinojau, kad mano senelių namas Plateliuose pastatytas buvusių dviejų žydų namų vietoje. O šalia stovintis namas kažkada realiai priklausė žydams. Buvau apstulbusi, kai viena ypač senyvo amžiaus moteris papasakojo, kaip iš nužudytųjų žydų namų vietiniai gyventojai tempė daiktus, gatvėse ir pievose mėtėsi paklodės, namų apyvokos daiktai. Žmonės ėjo, rinkosi, kam ko reikia. Mano istorija iliustruoja šiek tiek kitą nei tavo anksčiau papasakotos moters istoriją, o kartu ir užduoda klausimą – kaip gyventi kartu toliau?

Galvodama apie šią situaciją, apie tavo prosenelius ar senelius, kurie gyveno aplinkui, matė, kas vyksta, bet nieko nedarė ir nepadėjo, jaučiu pasimetimą. Manau, kad galiu racionaliai tai paaiškinti, tačiau nesuvokiu. Jie turbūt jautė nepriteklių, norėjosi gyventi geriau, bet tie, kuriuos žudė, buvo jų kaimynai, galų gale tiesiog žmonės. Neprojektuoju to tiesiogiai ant tavęs, tačiau jaučiu liūdesį, negebėjimą suvokti.

Man ši situacija primena vieną neseną diskusiją. Prieš jai prasidedant, pamačiau vyresnio amžiaus žmogų ir buvau bebėganti atnešti jam kėdės, tačiau jis kažkur dingo. Renginio, kuris nebuvo niekaip susijęs su Antruoju pasauliniu karu, metu tas pats vyresnio amžiaus žmogus atsistojo ir pasakė, kad jeigu būtų Hitleris, būtų ir tvarka pasaulyje. Aš su draugu pradėjau sakyti „būūūū“, salėje kilo šurmulys, tačiau diskusijos moderatoriaus, gal dėl patirties stokos, nesugebėjo suvaldyti situacijos, niekaip į tai nesureagavo. Tada atsistojo vienas politikas, sėdėjęs auditorijoje, ir pasakė, kad jei būtų Hitleris, būtų ir koncentracijos stovyklos. Žmonės pradėjo ploti. Bet faktas, kad yra žmonių, kurie labai prijaučia tam tokioms istorinėms figūroms. Ką gero Hitleris atnešė Lietuvai?

Nežinau, ar čia istorijos mokytojų bėda, ar per mažai apie tai kalbama buvo sovietmečiu. Aš tiesiog nežinau. Vis dėlto tie plojimai diskusijos metu man kelia viltį – tikiu, kad po kažkiek metų jauni žmonės, kurie turi galimybių prieiti prie įvairių informacijos šaltinių, jais pasinaudos.

Šio teksto fundatorius yra Mark Adam Harold.