Naujienos Lietuvoje

Vaikų globos sistema keičiama vėžlio žingsniu

Prieš dvejus metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijavo institucinės globos pertvarką. Jos tikslas –pereiti nuo institucinės globos prie globos paslaugų teikimo šeimoje ir bendruomenėje. Apie pokyčių reikalingumą, sėkmes ir nesėkmes šioje sistemoje pokalbis su Odeta Inte, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ patarėja vaiko teisių apsaugos klausimais.

Irmano Gelūno, 15min.lt nuotr.

Šalis be vaikų globos namų – misija įmanoma, ar tai tik kelrodė žvaigždė, kur turėtume judėti, nesitikėdami, jog tai pavyks pasiekti per ateinančius, tarkim, 10 metų ?

Kol kas einame lėtu žingsniu. Per artimiausius 10 metų, manau, realu globos namuose augančių vaikų skaičių sumažinti per pusę. Svarbu nustatyti prioritetus, kam bus skiriamas dėmesys.  Kol kas matome iškilmingai užrakinamas globos namų duris,  visi gražiai nusifotografuoja, raktą įdeda į pašto dėžutę ir sakoma, kad jau nebeliko globos įstaigos. Deja, taip mes sprendžiame tik pasekmes,  o pradėti reiktų nuo priežasčių, stiprinant prevencinį darbą su vaiko šeima. Dauguma  šeimų, iš kurių paimami vaikai, dažniausiai būna girtaujančios, neturinčios socialinių įgūdžių, nedirbančios. Didelių globos įstaigų skaidymas į mažas yra tik laikinas sprendimas. Jeigu nestiprinsime darbo su šeimomis, o pagrindinį dėmesį skirsime didelių globos namų pertvarkymui į mažus, paimamų iš vaikų skaičius nemažės. Šių metų statistika rodo, kad paimamų vaikų skaičius auga, todėl gali nutikti taip, jog susidursime su problema, kur apgyvendinti vaiką.

Ko reikia, kad šie pokyčiai vyktų greičiau ir iš esmės?

Pirmiausia turi būti stipri politinė valia reformuoti sistemą. Kaip realių pokyčių pavyzdžius būtų galima paminėti Alytaus miesto ir rajono, Vilniaus miesto, Pasvalio, Ukmergės, Utenos, Kauno savivaldybes.  Naujai išrinkti miestų vadovai ir jų suburtos komandos atliko reviziją: peržiūrėjo savo įstaigų teikiamas paslaugas, įvertino šių paslaugų efektyvumą, aiškinosi, koks yra poreikis ir visas pastangas nukreipė į tų poreikių atliepimą.

Atvirai tariant, bene pirmą kartą matau politikus ir jų komandas, kurie ne žodžiais, o realiais darbais vykdo pokyčius. Buvo užsibrėžti tikslai, nustatyti jų atlikimo terminai. Siekiant užtikrinti skaidrumą ir bendradarbiavimą, į pagalbą pakviestos nevyriausybinės organizacijos. Taip ir vyksta tikroji pertvarka.

Kiek aukščiausia valdžia – sprendimų priėmėjai – įsiklauso į nevyriausybinių organizacijų (NVO), dirbančių šioje srityje, nuomonę?

Praėjusius ir šiuos metus galiu įvardinti kaip lūžio metus. Iki tol dažna praktika buvo pasikviesti NVO atstovus į darbo grupes Seime, ministerijose vien dėl „pliuso“, kad vėliau būtų galima garsiai įvardyti, kad ir jie dalyvavo. Kiek į jų pastabas atsižvelgiama – jau kitas klausimas.

Pastaruoju metu NVO dalyvavimas stiprėja. Daug dėmesio skiriama tam, kad pagalba ir parama vaikams bei šeimoms būtų teikiama padedant nevyriausybiniam sektoriui.

Kodėl tai efektyvu? Valstybinės institucijos dažniau atlieka prižiūrėtojų ir baudėjų vaidmenis. Pavyzdžiui, jeigu socialinės rizikos šeima nekeičia savo gyvenimo būdo, nesirūpina savo vaikais, vaikų teisių apsaugos specialistai paima vaikus iš šeimos. Tokių šeimų ir valstybinių institucijų santykis ir bendravimas yra paremtas principu „daryk, kas liepiama, o jei ne, bausime“. Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos nebaudžia, jos rūpinasi pagalbos ir paslaugų teikimu toms šeimoms, būna jų rėmėjomis,  todėl šios organizacijos ir suvokiamos labiau kaip partnerės.

Šiems pokyčiams įtakos turi ir prezidentūros požiūris į šiuos klausimus. Būtent šioje institucijoje, įvertinus situaciją, pradėta kalbėti, jog paslaugos, kurias teikia NVO, yra daug prieinamesnės gavėjui, labiau atitinka jo poreikius, požiūris į atliekamą darbą nėra biurokratinis.

Tiesa, ir pačių NVO požiūris turėtų keistis. Dažnai mes įsivaizduojame, kad patys iš savęs esame labai svarbūs ir reikšmingi, todėl manome, kad mus visi turi kviesti. Šiaip jau patys turime eiti į viešumą, būti girdimi ir matomi savo darbais.

Ar yra stebimi globos namų auklėtiniai, jau išėję iš globos namų? Ar domimasi, kaip jiems sekasi kurti savarankiškai gyvenimą?

Mano vertinimu, vaikų globos sistemoje – tai viena didžiausių juodųjų skylių.  Jeigu sulaukęs 18 metų jaunuolis dar mokosi ar studijuoja, tai jam yra galimybių likti gyventi globos įstaigoje iki kol  baigs studijas.

Tačiau jeigu globos įstaigoje gyvenantis vaikinas ar mergina nesimoko, tai jis arba ji faktiškai atsiduria gatvėje. Tokiu atveju jie automatiškai patenka į suaugusiems skirtą paramos sistemą,  nors, iš tiesų, šių jaunuolių branda dažnai stipriai vėluoja.

Praktikoje teko matyti ne vieną tokį atvejį, kai vaikai, sulaukę pilnametystės, grįžta į savo biologines šeimas, nes tai yra vienintelė vieta, kurią jie žino. Išeina taip, jog valstybė stengiasi „išgelbėti“ vaiką paimdama jį iš jam žalingos aplinkos, rūpinaisi juo keliolika metų, o po to šis jaunas žmogus grįžta į tą pačią aplinką. Ratas ima suktis iš naujo. Kažkada paskaičiuota, kad vieno vaiko globa nuo gimimo iki pilnametystės  valstybei tuo metu kainavo apie 0,5 mln. litų. Taip veikianti sistema nėra efektyvi.

Kaip pamatuojama, ar šeimyna/globos namai veikia sėkmingai, pasiekia keliamus tikslus?

Pastaraisiais metais paslaugų vertinimo mechanizmas griežtėjo, atsirado licencijos. Socialinių paslaugų priežiūros departamento darbuotojai lankosi globos įstaigose su parengtais klausimynais vaikams bei darbuotojams. Šios dvi grupės apklausiamos atskirai. Vėliau ši paslaugų gavėjo ir paslaugų teikėjo suteikta informacija analizuojama ir vertinama.

Jeigu departamentas  nustato, jog socialinių paslaugų teikėjas savo funkcijas vykdo nepatenkinamai, griežčiausia pasekmė – licencijos atėmimas.

Globos namų vaikai visuomenės akyse dažnai be pagrindo stigmatizuojami, nuvertinami. Ko reikia, kad visuomenės sąmonėje jų vertinimas taptų adekvatus? 

Vienas konkretus pavyzdys – Ukmergės atvejis. Vieni didžiausių globos namai buvo pertvarkyti, o vaikai apgyvendinti šeimyninio tipo globos nameliuose. Viena šeimyna buvo įsteigta Siesikų miestelyje.  Vietos bendruomenei sužinojus, jog jų miestelyje bus įkurta šeimyna, kilo didelis nepasitenkinimas, nes vaikai „eis per daržus“, vogs ir kitaip kenks. Tuomet steigėjai nusprendė suorganizuoti atvirų durų dienas bei parodyti vietos bendruomenei, kaip šie vaikai gyvens. Taip buvo išsklaidytos vietos gyventojų baimės, jog šie vaikai eis į  lysves ir raus vietos gyventojų auginamus pomidorus. Į pagalbą taip pat pasitelkti bendruomenės lyderiai. Buvo sutarta su ekologiškų ūkių savininkais, kad vaikai padės ūkininkams kalti ir iškelti inkilus, tam, jog paukščiai lestų ir išgaudytų kirminus. Stengiamasi, jog  vaikai būtų įtraukti į bendruomeninį gyvenimą, patys jaustųsi jo dalimi.

Rezultatas džiugina. Siesikų gimnazijoje, kurioje 83% vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų arba globos namų, tarp baigusiųjų mokyklą nebuvo nei vieno vaiko su neigiamu pažymiu.

Vaikas tampa piktas, kai yra išstumiamas iš bendruomenes. Jeigu mes jam neištiesiame rankos, kodėl tikimės, kad jis ateis su ištiesta ranka, o ne su akmeniu? Visuomenės švietimas labai svarbus. Dažnai bendrauju su kaimiškų bendruomenių nariais. Susitikimų metu žmonės piktinasi, kad vaikai yra paimami iš tėvų, ypač didelės kritikos sulaukiama, kai, paėmus vaikus, tenka uždaryti mažas mokyklas. Tačiau, bendruomenėse atsiradus šeimoms, kurios sutiktų globoti vaikus, iš savo bendruomenių jie neišvyktų.

Tik kalbėdami su žmonėmis galime tikėtis, kad vaikai negalės augti kitoje šeimoje tik kraštutinias atvejais, pavyzdžiui, dėl stiprių traumų ir iš jų kylančių poreikių, kurių jokia šeima nepajėgi atliepti.

Reikia reformuoti ir pačią sistemą. Privalu nukirpti tą virkštelę, dėl kurios vaikai vis patenka į didelius globos namus.

Ar socialinių pedagogų, darbuotojų kvalifikacija šiandien yra pakankama, jog susitvarkytų su kylančiais iššūkiais?

Kaip ir kiekvienoje sistemoje, yra visokių žmonių. Reikia suprasti, kad tų žmonių, kurie dirba su rizikos šeimomis, atlyginimas mažai skiriasi nuo pašalpos dydžio. Rajono Dienos centruose žmonės dirba už 200 Eur. Uždarant globos įstaigas, žinoma, reikia stipriai dirbti su jų personalu. Pavyzdžiui, Lenkijoje uždarant didelę globos įstaigą, organizuojami mokymai, jų metu darbuotojai stebimi, vertinama jų motyvacija, kompetencijos. Mokymų pabaigoje tolimesniam darbui atrenkami apie 20-30 proc. Tai nereiškia, jog  kiti darbuotojai automatiškai tampa nereikalingi. Galbūt tie žmonės turi kompetencijų dirbti su pagyvenusiais žmonėmis ar kokioje kitoje srityje,  tereikia juos perorientuoti.

Dirbti mažose šeimynose turėtų tik motyvuoti žmonės. Darbo specifika šeimynose labai skiriasi nuo globos namų specifikos, kuriuose, tarkim, 50 vaikų dirba 80 darbuotojų.

Šeimynoje bendravimas vyksta akis į akį ir darbuotojas atsakingas už konkretų vaiką. Kai teko lankytis Lenkijos šeiminiuose globos nameliuose, atkreipėme dėmesį į tai, jog darbuotojai juose neturi savo atskiros erdvės ar kambario. Paklausus, ką  jų darbuotojai veikia naktį, kai vaikai miega, mums atsakė, jog jie tuo metu gali pildyti planus. Juk tai jo darbo valandos, tad jis turi dirbti, o ne miegoti.

Ar, kaimyninių valstybių atžvilgiu, mūsų situacija vaikų globos sistemoje kaip nors išsiskiria?  

Mūsų globos sistema panaši į visas kitas egzistuojančias Rytų Europos valstybėse. Deja, bet reikia pripažinti, jog ir šiame kontekste Lietuva su reformomis bei pokyčiais juda vėžlio žingsniu ir atsilieka nuo kaimynų. Ta pati  Latvija daugiau pažengusi  globos įstaigų mažinime, globos šeimoje, įvaikinimo skatinime. 21 ES valstybė yra aiškiai pasakiusi, jog fizines bausmės yra draudžiamos, mes, besipykdami Seime, to padaryti lyg šiol negalime.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai