Ar yra vietos profesionaliam lytiškumo ugdymui Lietuvos mokyklose?

Trumpa istorija iš gyvenimo. Pamatė moteris parduotuvėje simpatišką vaiką ir gerų ketinimų vedina nutarė jį pagirti. „Koks gražus berniukas!” – pasakė ji. Vaiko mama patikslino: „Čia ne berniukas, čia mergaitė“. Pagyrusioji pyktelėjo: „Tai ko mergaitę rengiate kaip berniuką ir žmones klaidinate!?”. Tai – dažnai pasitaikanti situacija, rodanti, kad lytiškumas yra tema apie kiekvieną žmogų – save ir aplinkinį. Apie tai, kaip mes nežinodami, ką ir kaip kalbėti apie lytis, galime įžeisti, įskaudinti kitą, patys pasijusti nesmagiai dėl savo nežinojimo. Ir, svarbiausia, apie tai, kaip susidurdami su lyties tema absoliučiai visur ir visada, mes vis dar apie ją mažai težinome. Teigiu, kad mažai žino ir dauguma dirbančiųjų švietimo sistemoje, todėl mūsų gautas brandos atestatas negarantuoja nei emocinės, nei socialinės brandos, ypatingai lytiškumo klausimais.

Idealiu atveju tinkamas lytiškumo ugdymas turėtų vykti šeimoje. Bet gyvename visuomenėje, kur vaikas gauna gerokai per mažai pozityvaus tėvų dėmesio, todėl lytiškumo ugdymas, nori nenori, yra pasidalinamas su mokykla.

Tad pakalbėkime apie lytiškumo ugdymą ir švietimo sistemą. Kas gi vyksta, kai mes (vis dar!) nesudarome galimybių vaikams saugioje aplinkoje mokytis kurti adekvatų santykį su savo lytimi ir lytiškumo tema apskritai? Ir kodėl, nepaisant technologinio šuolio, ekonominio progreso, mes vis dar laikome lytiškumo klausimus uždarytus tamsiuose psichikos užkaboriuose, kuriuose jie maitinasi mūsų protėvių mitais, prietarais ir tik, neretai, per mūsų pačių nenorą, gėdą bei nejaukumą pasiekia mūsų jaunąsias kartas? Ir kaip čia atsitinka, kad oficiali Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai (SLURŠ) programa vis dar yra vertybinių nuostatų mūšio lauku, kuriame mokslu grįsto švietimo šalininkai, panašu, kol kas pralaimi..?

Pradėti noriu nuo svarbaus klausimo – kas gi formaliai atsakingas už sėkmingą lytiškumo ugdymą mokyklose? Atsakymą LR Švietimo ir mokslo ministerija transliuoja gana nuosekliai ir daugmaž tą patį – lytiškumo ugdymas yra asmeninė mokytojo ar mokyklos bendruomenės atsakomybė: „Sėkmė labai priklauso nuo pačių mokytojų ir kokį turinį į tą ugdymo programos įgyvendinimą įdeda patys mokytojai. <…> Mokyklos atsakomybė, mokytojo, kaip profesionalo, atsakomybė atsirinkti, kokį turinį pateikti“ (LR švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Pertrauskienės interviu 15min.lt, 2018-07-03).

Nors iš šono žvelgiant ministrės pasisakymas rodo didelį pasitikėjimą mokytojų bendruomene, vis dėlto toks požiūris iš tiesų gali liudyti apie ministerijos atsakomybės kratymąsi. Valstybiniu lygiu nenubrėžus aiškių lytinio ugdymo gairių, už visas klaidas atsakingos tampa mokyklų administracijos ar mokytojai, o ministerija atlieka ne itin įsitraukusio stebėtojo vaidmenį.

Nors LR Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldus Ugdymo plėtotės centras rengia rekomendacinio pobūdžio medžiagą, ją sistemina, kartais – organizuoja mokymus ar konsultacijas, tačiau verta pastebėti ir tai, kad mokslu grįstos ir mokytojui patogios medžiagos SLURŠ tema nėra pakankamai: mokymai nėra nuoseklūs ir išsamūs, informacijos ir mokymų pasirinkimas (arba nepasirinkimas), kartoju, yra asmeninė mokyklos mokytojo ar komandos, atsakingo už lytiškumo ugdymą, atsakomybė, o Ugdymo plėtotės centras nėra įpareigotas ir neturi galimybių stebėti konkrečioje mokykloje vykstančios SLURŠ programos įgyvendinimo.

Jokiu būdu, nekvestionuoju mokytojų išsilavinimo ar kompetencijos mokyti. Kvestionuoju jų pasirengimą dirbti būtent lytiškumo temomis. Esu atlikusi nedidelę skirtingų mokyklų mokytojų apklausą apie tai, kokius mokymus apie lyties aspekto integravimą į ugdymą jie yra gavę. Du trečdaliai respondentų nėra gavę jokių, likę – universitetuose rinkosi pasirenkamą dalyką ar kėlė kvalifikaciją jau baigę aukštąjį mokslą. Projekto Pedagogas.lt vadovė, edukologė Akvilė Girdzijauskaitė 2018 m. pavasarį magistro darbui atliko 338 Lietuvos mokytojų apklausą apie tai, kaip vyksta SLURŠ programos įgyvendinimas jų mokyklose. Vertindami vieną iš teiginių – „Ne visiems/-oms moytojams/-oms pakanka kompetencijos mokyti programoje numatytus dalykus.” – daugiau nei 80 proc. respondentų jam arba visiškai pritarė arba pritarė. Vis dėlto LR Švietimo ir mokslo ministerijos ir jai pavaldžių institucijų atstovai ir toliau įvairiose darbo grupėse teigia, kad pagrindo abejoti mokytojų pasirengimu nėra. Atsakingieji už švietimo kokybę taip tvirtina net ir po to, kai mokytojai ir mokyklų administracijų atstovai spaudoje ne kartą teigė priešingai ir atvirai kalbėjo apie tai, kad stokoja žinių ir įgūdžių.

Trūkstant lyderystės iš valdžios ir aiškų orientyrų, SLURŠ programą įgyvendinantys švietėjai atsiduria spąstuose: viena vertus, jie privalo tinkamai ir kokybiškai įgyvendinti programą, kita vertus, mokyklose dirbantys pedagogai, socialiniai darbuotojai ar psichologai neturi tinkamų kompetencijų tai atlikti, nes trūksta tinkamų įrankių, o tinkamų kompetencijų įgyti nėra kaip, nes teikiamų mokymų kokybė nėra kontroliuojama.

Ar egzistuoja formalūs reikalavimai dalyko mokytojui būti kompetentingu dirbti lytiškumo temomis? Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai apraše nėra nurodyta, jog mokytojai turi turėti kompetenciją dirbti su lytiškumo temomis. Apraše nurodytos privalomos pedagogikos ir psichologijos žinios, toli gražu, nebūtinai apima specifinę lytiškumo sritį. Esu psichologė, žinau, kad tai atskirų įgūdžių reikalaujanti tema. Kai kalbame apie matematiką, reikalaujama, kad dėstytų tik matematikos mokytojo kvalifikaciją turintys asmenys, o lietuvių kalbą ir literatūrą – lietuvių kalbos mokytojai su formaliu išsilavinimu. Tačiau pakeitus „matematiką“ ar „lietuvių kalbą“ „lytiškumo ugdymu“ kompetencijų staiga ima nereikėti, nes, reikia suprasti, jos bendražmogiškos ir savaime suprantamos? Primenu, Mokytojo profesijos kompetencijos apraše nei prie bendrųjų, nei prie dalykinių, nei prie didaktinių mokytojui privalomų kompetencijų nei lytiškumas, nei rengimas šeimai nėra išskirtos. Vadinasi, neprivaloma žinoti, bet dirbti privaloma?

Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai kompetencijos nėra savaime suprantamos. Ir nėra tik bendražmogiškos. Lytiškumo ugdymas, jei atliekamas profesionaliai, yra sritis, kuriai reikia žinių ir įgūdžių. Neužtenka būti išgirdusiam ar turėti aiškias vertybines orientacijas – reikia žinoti. Žinoti, kas yra naudinga mokiniui ir kas žalinga, kokie metodai veiksmingi, o kokie – žalingi, kas padeda kurti gerą santykį su savo ir kitų seksualumu, o kas trukdo. Kad žinių nepakanka rodo ir aukščiausiu – įstatymų leidžiamosios valdžios lygiu – skleidžiamos mokslinių rekomendacijų neatitinkančios nuomonės apie tai, kad reikia džiaugtis vyrų ir moterų prigimties skirtumais, o ne bandyti susiniveliuoti. Kad kova su lyčių stereotipais kelia grėsmę šeimų ir net tautos išlikimui, kad diskriminacijos bei buitinio ir institucinio seksizmo naikinimas atims iš mūsų… žmogiškumą. Šios baimės, kartais, atrodo, yra neatsiejama mūsų kultūros dalis, tačiau kultūra dinamiška, lanksti ir atvira – iš kur tas noras laikytis užsidarius savo baimių ir neigiamų išankstinių nuostatų kalėjimuose?

Taigi koks bendras įspūdis apie lytiškumo ugdymą švietimo sistemoje? Ogi toks: kai kalbam apie geografijos mokslą, mes vadovaujamės mokslo atradimais, o ne nuomonėmis apie tai, kad žemė plokščia ar kad jai šeši tūkstančiai metų. Kai kalbam apie astronomijos mokslą, mes kalbam apie visatą, žemę, besisukančią apie saulę, o ne apie žemę kaip visatos centrą. Kai kalbam apie lytiškumo mokslą… mes nekalbam apie mokslą. Mes tenkinamės nuomonėmis ir tai vyksta švietimo ir MOKSLO institucijose visais lygiais.

Peržvelkim duomenis. Kas iki šiandien padaryta, kad SLURŠ programa būtų sėkmingai įgyvendinta? Birželį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto surengtame posėdyje LR Švietimo ir mokslo viceminstras G. Kazakevičius teigė, kad buvo surengtos viešosios konsultacijos ir mokymai, kuriuose sudalyvavo apie 1000 Lietuvos mokytojų (primenu – jokia SLURŠ programos oficiali metodika ar visapusiškos gairės neegzistuoja), buvo parengti algoritmai, kaip mokyklose įgyvendinti programą mokyklose, bendradarbiaujama su visuomenės sveikatos biurais dėl pagalbos teikimo mokykloms. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema yra decentralizuota, akredituotas mokytojų kvalifikacijos kėlimo programas gali vykdyti 76 akredituotos įstaigos (2017-11-20 Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros duomenys). Anot viceministro, galima rasti 45 kvalifikacijos tobulinimo programas, kurios vienu ar kitu aspektu liečia SLURŠ klausimą: sveikatos, lytiškumo, šeimos planavimo.. 9 programos trumpesnės trukmės, kurios suteikia pirmines žinias dirbant su vaikais.

Deja, nėra paprasta keliais mygtuko paspaudimais eiliniam besidominčiam švietėjui tą gausybę programų surasti, todėl tenka gilintis į akredituotų įstaigų, siūlančių mokymus apie SLURŠ, pasiūlymus bei guglintis įvairius renginius SLURŠ tema (ne visada aišku, ar akredituotus).

Pasiguglinau, atsirinkau 2017-2018 mokslo metais siūlytus renginius SLURŠ tema švietimo įstaigų darbuotojams. Peržvelgus keliolika rastų renginių, aiškėja keli svarbūs dalykai. Pirma, kai siūlomas renginys, ne visada pridedama bazinė informacija apie renginio turinį, tikslus, lektorius ir/ar akreditavimą, o šios informacijos praktiškai neįmanoma rasti viešai. Kartais būna pateiktas tik renginio pavadinimas, vieta, data ir/ar akreditacijos numeris. Antra, absoliučios daugumos švietimo renginių lektoriai yra tiesiogiai susiję su religija: arba turi teologinį išsilavinimą (tikybos mokytojai, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto studentė), arba Lietuvos katalikų bažnyčios įstaigų atstovai, arba yra religinėmis vertybėmis paremtų leidinių autoriai. Trečia, iš tos skurdžios informacijos, kurią galima viešai susirasti, susidaro įspūdis apie mokymo turinio hmm… „įvairovę“ – tiek pagal vedėjų kvalifikaciją, tiek pagal išimtinais atvejais randamą mokymo programos aprašymą.

SLURŠ mokymuose švietėjai gali tikėtis pasiūlymo dalintis su kitų mokyklų kolegomis gerąja darbo su SLURŠ programa patirtimi, kai tos patirties… nėra (atnaujinta programa mokyklose privaloma nuo 2017 rugsėjo 1 d. Anksčiau galiojusi programa buvo rekomenduojama, ne privaloma). Taip pat dalyviai gali pasiklausyti vedų tiesų apie vaikų auklėjimą (vienų mokymų lektorius – žinomas vedų žinovas). Įdomi pasirodė vienuose mokymuose siūloma tema apie „skaistumo psichologiją“. Žinau nemažai apie psichologiją. Pirmiausia ir svarbiausia, kad psichologija yra mokslas. Mokslas ir apie skaistumą? Čia jau, nori nenori, imi galvoti, kad yra riba tarp „reikia pasitikėti mokyklomis ir mokymų rengėjais“ ir „švietime gali vykti bet kas“.

Prieš naujus mokslo metus nuskambėjusi istorija apie tai, kad akredituotus mokymus teikianti švietimo įstaiga VšĮ „Švietimo tinklas“ siūlė mokytojams SLURŠ mokymus, kuriuose buvo skleidžiama homofobiška, mokslo duomenų neatitinkanti bei tikrovę iškraipanti informacija, panašu, tėra simptomas daug gilesnės problemos – kai nėra adekvačios mokymų kokybės kontrolės, už biudžetinius pinigus mokyklos (neretai pačios to nežinodamos) perka klaidinančias nuomones, kurios formaliai yra įvertintos kaip kokybiškos ir atitinkančios ŠMM gaires bei mokinių interesą. Nors taip, toli gražu, nebūtinai yra.

Akivaizdu, kad dabartinė situacija neužtikrina nei tinkamo mokytojų parengimo, nei tinkamo lytiškumo ugdymo mokyklose. SLURŠ programos įgyvendinimą labai palengvintų LR Švietimo ir mokslo ministerijos pagaliau pasirinkta aiški lytiškumo ugdymo idėjinė ir vertybinė kryptis, užuot toleravus radikaliai priešingas nuostatas. Skatinti „draugiškai“ sugyventi po vienu švietimo sistemos stogu tiek mokslu grįstas idėjas, tiek abejotinos vertės nuomones – tai, mano manymu, ne pozicija, tai pozicijos nebuvimas.

Ko dar aš, švietimo praktikė, tikėčiausi iš valdžios atstovų vardan sėkmingesnio SLURŠ programos įgyvendinimo? Didesnio dėmesio ir resursų profesionalių ir patogių mokytojams gairių parengimui bei mokymams dirbti su jomis. Užtikrintos ekspertinės konsultacinės pagalbos SLURŠ programą įgyvendinantiems specialistams. Realios SLURŠ programos stebėsenos (nuo mokytojų, mokinių poreikių įvertinimo iki programos efektyvumo vertinimo). Svarbiausia, tikėčiausi, kad visi veiksmai būtų atliekami ne formaliai, ne dėl „varnelės“, ne dėl rodiklių, o realiai, dėl realių mokinių ir mokytojų gerovės.

Neabejoju, kad lytiškumo ugdymas mokyklose privalo būti profesionalus. Žinios apie lytį, lytiškumą turi būti grįstos mokslu ir patikrinta informacija, jei norime mažinti diskriminaciją, seksizmą, homofobiją, prievartą. Profesionali pagalba mokytojams, kaip dirbti su lytiškumo temomis, palengvintų jų pačių darbą, ir, svarbiausia, sudarytų saugesnes bendravimo bei ugdymo(si) sąlygas mokiniams. Jei ugdymo(si) centre – mokinys ir jo gerovė, atsakingas dirbančiųjų švietime pasirinkimas būtų investuoti į saugios ir priimančios aplinkos mokiniams kūrimą. Jau šiandien.