Aktualijos

Donatas Paulauskas: Lyčių lygybės politika Lietuvoje stipriai vidutiniška

Pagal spalį paskelbtą Lyčių lygybės indeksą, Europos Sąjungos rikiuotėje Lietuva užima 20 vietą. Ir nors, pasak lyčių lygybės eksperto Donato Paulausko, situacija nėra tragiška, tačiau rimto požiūrio trūkumas lemia tai, kad pažanga šalyje itin lėta.

Donatas Paulauskas, Dariaus Janučio nuotr.


Per dešimt metų, Lietuvos indeksas pakilo vienu procentiniu punktu. Kodėl pasiekėme tik tiek?

Lyčių lygybė yra ilgas socialinis procesas, susijęs ne tik su situacija institucijose, kurią galima pakeisti iš tikrųjų stengiantis, bet ir su mūsų įsitikinimais, nuostatomis, stereotipais, o jie mumyse įsišaknija labai anksti. Kadangi lyčių nelygybė išplitusi į įvairias struktūras, sunku užčiuopti problemos esmę ir jai taikyti konkrečias priemones. Lyčių nelygybės problemų yra daug ir net šalys, kurios tikrai pažengusios, negali jų išspręsti per dešimtmetį.
Progresas, žinoma, priklauso ir nuo to, kokias pastangas deda valstybė. Lietuvoje yra tam tikrų sričių, kurių svarbą pripažįsta visi. Pavyzdžiui, kova su korupcija. Tačiau lyčių lygybė šiame problemų spektre visad atsiduria pastumdėlės vietoje, netgi socialinės apsaugos politikoje ji nefigūruoja kaip prioritetinė.

Prasčiausiai Lietuvai sekasi užtikrinti politinį ir ekonominį moterų įgalinimą. Kodėl labiausiai klumpame būtent šioje kategorijoje?

Toks rezultatas yra paradoksas Europos kontekste. Žvelgiant į būtent šį rodiklį, visose šalyse, išskyrus penkias – Čekiją, Slovakiją, Suomiją, Lietuvą ir Maltą – per dešimt metų nelygybės stipriai sumažėjo. Didžiausią progresą, gerokai nustebinusi ekspertus, pasiekė Italija, visos kitos valstybės taip pat dėjo konkrečias pastangas. Pavyzdžiui, Italija biržinių bendrovių valdybose įvedė kvotų sistemą. Vien tik investavę į šios problemos sprendimą, jie savo indeksą pakėlė ganėtinai aukštai. Kitose valstybėse, siekiant įgyvendinti lyčių balansą, taikomos parlamentinės kvotos. Tad šioje indekso kategorijoje, ES mastu, matome didžiausią pažangą, nors procentinė išraiška, lyginant su kitomis, vis dar mažiausia. Šiuo atveju, kvotos gali patikti, gali nepatikti, tačiau jos duoda rezultatą. Jau vien kai pradedama apie jas diskutuoti, moterų įtrauktis suintensyvėja – mes pripažįstame problemą ir pradedame ją spręsti.
Žmonėms dažnai atrodo, kad lyčių lygybė ateis savaime: stodami į ES priėmėme visas direktyvas, sukūrėme visai neblogus įstatymus – padarėme, ką galėjome, dabar atsisėskime ir palaukime, kol moterys užsinorės tos lygybės (žinoma, atsakomybę numetant joms). Bet tiesa ta, kad jei nedirbsime – neturėsime, kuo pasigirti. To pavyzdys ir yra Lietuva.

Dažnas argumentas, kalbant apie moterų dalį Lietuvos politikoje, būna toks: prezidentė – moteris, buvusios Seimo pirmininkės – moterys, turime ir ministrių. Kodėl tokios situacijos nepakanka?

Čia tik paviršius, plika akimi pastebimi dalykai. Mes matome, kad vis daugiau moterų gali užimti aukštus politinius postus mūsų valstybėje. Tai puiku, tačiau ar to pakanka? Vyriausybėje turime tik tris ministres, kurios dirba itin stereotipiškose srityse. Ar čia ir turėtume sustoti?
Nelygybė yra gili, struktūrinė problema, pamatyti visus jos niuansus yra sunku, ypač jeigu specialiai nesidomima. Tokių problemų aptiksime įvairiose srityse. Pavyzdžiui, darbo rinka. Tai, kad moterims mokamas mažesnis atlyginimas veda prie pensijų atotrūkio, o vėliau matome, kad senatvėje moterys skursta labiau nei vyrai. Dažnai žmonės lyčių lygybės problemose nemato sistemiškumo – viena visad veda prie kitos. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad jeigu moteris mūsų valstybėje gali būti prezidente, tai lyčių nelygybės nėra. Bet juk be Dalios Grybauskaitės yra ir daugiau moterų mūsų visuomenėje. Moters prezidentės faktas neužtikrina visų likusių moterų lygybės.

Lietuvoje apie lyčių lygybę kalbėti patogu tol, kol neliečiamos reprodukcinių moters teisių bei smurto artimoje aplinkoje temos. Ką tai pasako apie lyčių lygybės politiką Lietuvoje?

Man atrodo, kad lyčių lygybės politika Lietuvoje apskritai yra stipriai vidutiniška: nėra tragiškai blogai, bet nėra ir labai gerai. Vis mažiau politikų leidžia sau pasakyti, kad lyčių lygybės nereikia, tačiau daug jų nelabai ją suriša su abortų draudimo klausimu bei smurtu artimoje aplinkoje. Reprodukcinės teisės, t.y. moters apsisprendimo laisvė – taip pat lyčių lygybės dalis, nes atskleidžia, kuo šalyje laikoma moteris: ar žmogumi, kuris gali apsispręsti, ar individu, kurio kūnas priklauso nuo politikų sprendimų. Problematiškas ir pats indeksas, nes smurtas prieš moteris į indeksą nėra įskaičiuojamas. Duomenys yra, bus pateikiami atskirai, tačiau jie nesumuojami į bendrą valstybės lyčių lygybės rezultatą. Jei jį įtrauktume, tikiu, visų šalių pasiekimai kristų žemyn, pamatytumėme, kad nei Švedijoje, nei Suomijoje nėra taip gerai. Kadangi smurtas susijęs su privačia sritimi, iškyla dar viena problema. Ne šiaip sau laiko pasiskirstymo rodiklis indekse yra vienas žemiausių. Jis susijęs su privačiu gyvenimu – kiek laiko moterys prižiūri vaikus ar artimuosius su negalia, tvarkosi namuose, kiek jo skiria laisvalaikiui. Nieko nuostabaus, kad privačiame gyvenime įgyvendinti pokyčius Lietuvoje, o ir visoje Europoje, labai sunku. Visas kitas indekso kategorijas (darbo rinką, švietimą ir t.t.) paveikti, jei tik nori, sąlyginai lengva. Bet kaip pakeisti privatų gyvenimą ir padaryti, jog jame lyčių lygybės būtų daugiau? Juk neišleisi įstatymo, kad vyras per dieną privalo valandą lyginti drabužius. Ir, štai, atsiskleidžia pagrindinė lyčių lygybės užtikrinimo problema – progresas lėtas, nes sunku pasiekti privačią žmonių gyvenimo sferą, jų įsitikinimus, normas bei įpročius.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai