Be psichologinės perspektyvos Holokausto suvokimas nėra visavertis – tokiu požiūriu vadovaujasi Mykolo Romerio universiteto doktorantė Ruth Reches, analizuojanti žydų genocidą išgyvenusiųjų patirtis. Dauguma tokio pobūdžio tyrimų akcentuoja neigiamas šios istorinės traumos pasekmes, tačiau ji ieško teigiamų veiksnių, leidusių žmonėms gyventi toliau.
Holokaustas – ne individuali trauma
Lietuvoje psichologai nagrinėja istorinių traumų, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, pasekmes, tačiau R. Reches yra viena pirmųjų, prisilietusi prie Holokausto išgyvenimų. Mokslininkė kalbino tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje gyvenančius žydus, kuriems pavyko išlikti. Ilgalaikių traumų analizė leidžia įvertinti pamatines katastrofos pasekmes, be to, R. Reches atlikti interviu kai kuriems tyrimo dalyviams veikė kaip terapija – apie savo vaikystę karo metu jie apskritai pasakojo pirmą kartą.
Į savo gyvenimo pasakojimą įjungti trauminę patirtį nėra lengva – tam reikia ne tik asmeninių, bet ir visuomenės pastangų. Pastaroji turi sutarti dėl istorinės tiesos atstatymo. Jei socialinė aplinka neigia trauminį įvykį, apie jį nekalba arba naudoja kitus gynybinius mechanizmus, aukos taip pat neatsivers ir užgniauš prisiminimus.
R. Reches pabrėžia, kad Holokaustą išgyvenusiųjų trauminės patirties integravimas priklausė nuo gyvenamosios vietos, kurią jie pasirinko po karo. Didelė dalis žydų po karo negrįžo į Lietuvą, o emigravo į Izraelį, kuriame jie turėjo susikurti naują tapatumą.
1949 m. Izraelyje gyveno apie 350 tūkst. nuo genocido nukentėjusių žydų – jie sudarė trečdalį šalies piliečių. Besikuriant naujai valstybei, šie žmonės buvo priimti ne itin palankiai. Tuo metu vyravo nuomonė, jog Europoje žydai nesipriešino savo tautos naikinimui. Formavosi naujas „žydo – kovotojo, naujos valstybės statytojo“ identitetas, tad „neherojiški“ elementai nebuvo pageidaujami – išgyvenusiųjų patirtys neatitiko bendros Izraelio vizijos.
„Po katastrofos visuomenė bando atsistatyti stengdamasi pamiršti trauminius įvykius – naikinami materialūs įrodymai (paminklai, kalėjimai), ignoruojamos liudininkų istorijos“, – aiškina doktorantė pridurdama, kad kai kurie savo praeitį užšaldė, įsiliejo į naują visuomenę neatsakinėdami į klausimus apie savo kilmę arba sakydami netiesą. Neįsisąmoninti Holokausto vaizdiniai iškildavo tik sapnuose arba psichologo/psichiatro kabinetuose. Negalėjimas įvardinti, išsakyti bei integruoti savo kančią ir skausmą buvo rimtas rizikos faktorius žmogaus psichikos sveikatai.
Holokaustą, kaip neatsiejamą tautos istoriją, Izraelis priėmė tik po gero dešimtmečio.
Integruoti trauminį patyrimą sunkiai sekėsi ir likusiems Lietuvoje. Žydai, iki karo gyvenę mažuose miesteliuose, po koncentracijos stovyklų grįždavo namo, nors iškankinti, bet su viltimi pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau jie pamatydavo, kad jų turtas išgraibstytas, o namai užimti svetimų. R. Reches šią situaciją iliustruoja savo senelės pavyzdžiu: „Jos šeima turėjo malūną Šiauliuose. Kai ji su motina ir seserimi parvyko namo išgyvenusios Štuthofo koncentracijos stovyklą, juose jau gyveno tėvo pagalbinis darbininkas. Pastarasis buvusių šeimininkų net neįleido į namus – išnešė dubenį vandens apsiprausimui, įkurdino mažame pastatėlyje be lovų ir kitų patogumų. Senelės tėvas po išsilaisvinimo iš Dachau koncentracijos stovyklos nesugebėjo susitaikyti su tokia neteisybe, pasiėmė šeimą ir išvažiavo į Vilnių.“
Į Lietuvą grįžę žydai susidūrė su visuomenės tyla – ji nebuvo pasiruošusi kalbėti apie Holokaustą. Išgyvenusiųjų klausta ne „Kaip jūs išgyvenote?“, bet „Kodėl jūs išgyvenote?“. Tokios bendruomenės nuostatos privertė ilgam užslopinti savo patirtį ir jausmus.
Gyvenimas tęsėsi
R. Reches tiki, kad jos tyrinėjimai padėjo išsaugoti istorijas, kurios kitaip galbūt nebūtų išlikusios. Jos ne tik liko, bet leido pažvelgti į ilgalaikes trauminių išgyvenimų pasekmes, išskirti jų įveikimo strategijas bei suprasti, kokie dideli asmenybės augimo resursai glūdi žmonėse.
„Labai svarbu tirti, kaip, ištvėrę tokį nužmoginimą, artimųjų praradimą, žmonės sugeba toliau visavertiškai gyventi – kelti tikslus, ieškoti būties prasmės, kontroliuoti gyvenimo įvykius, pokyčius priimti kaip naujus iššūkius, skatinančius asmenybės tobulėjimą, sukurti šeimas, dirbti, save realizuoti. Jie sugebėjo įprasminti Holokaustą ir iš jo pasisemti stiprybės“, – sako mokslininkė.
Savo rengiamoje disertacijoje ji išskiria išorinius ir vidinius apsauginius veiksnius, padedančius įveikti traumą, apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių ir priimti trauminį įvykį kaip iššūkį ir galimybę augti. Prie išorinių faktorių priskiriami pozityvūs tėvų ir vaikų ryšiai, šeimos ir aplinkinių parama, palaikanti visuomenė. Vidinius veiksnius apima tokios asmens savybės kaip socialumas ir komunikabilumas, pozityvus temperamentas, intelektas, saviveiksmingumas, optimizmas, savigarba, ištvermė.
Visi jos tiriamieji savo išgyvenimą vertina kaip stebuklą, suteikia jam mistišką, net sakralią prasmę. Vieni tai laikė Dievo darbu, kiti apraiška ar kokia nors kita nepaaiškinama atsitiktinumo jėga. „Vienas žmogus, kalėjęs koncentracijos stovykloje, stipriai sirgo. Staiga naktį visus pažadino ir išvarė iš barako. Jam tarsi pasigirdo mamos balsas, liepęs pasislėpti. Jis taip ir padarė. Vėliau paaiškėjo, kad visus išvežė sušaudyti ir išgyveno tik jis vienas“, – respondento patirtimi dalijasi R. Reches. Tiesa, daugumą išgyvenusiųjų, kurie buvo religingi, Holokaustas privertė pakeisti požiūrį į Dievą – jie negalėjo suprasti, kodėl jis leido tokį nusikaltimą. Suabejoję Dievo buvimu, žmonės ėmė labiau kliautis savimi ir kitais žmonėmis.
Dauguma R. Reches kalbintų žydų teigė išgyvenę tik savo tėvų dėka. Meilė gelbėjo žmones sunkiausiomis aplinkybėmis. „Mano senelė pasakojo, kad rūbus kaliniams dalydavo kaip papuola – nekreipiant dėmesio nei į metų laiką, nei į drabužio dydį. Žiemą jai kliuvo chalato plonumo paltas. Senelė teigė išgyvenusi tik todėl, kad mama atidavė savąjį, kuris buvo šiltesnis“, – pasakoja doktorantė.
Išlikti baisiomis sąlygomis padėjo ne tik artimieji, bet ir visai svetimi žmonės, rizikavę savo gyvybe. Anot R.Reches, karo metu, esant kritinėms sąlygoms, žmonės buvo privesti prisiimti priešo arba gelbėtojo poziciją. Ir tiems, kurie pasirinko gelbėti kitus, gyvieji dėkoja iki pat šios dienos.
Dar vienu svarbiu aspektu tapo net ir nelaimėje išlaikytas žmoniškumas. R. Reches prosenelis savo vaikams, kurie slapstėsi miško duobėje, giedojo arijas iš operų. Getuose, kur žmonės kentė badą ir nuolatinę grėsmę gyvybei, veikė mokyklos, bibliotekos ir teatrai. „Respondentė, kalėjusi Vilniaus gete, dalijosi istorija apie savo mokytoją. Mokytojai buvo pagyvenę žmonės, tad prasimanyti maisto jiems buvo nelengva. Mokiniai nutarė jiems padėti surinkdami produktų – kas bulvę, kas žirnelių. Viena mokytoja liko gyva ir paklausta, kas jai suteikė stiprybės, ji atsakė, jog prisiminimas apie tai, kaip mokiniai ja pasirūpino“, – pasakojo R. Reches.
Šis interviu, pasak mokslininkės, yra tik nedidelė apžvalga to, kas žmonėms padėjo išgyventi Holokaustą. Ji įsitikinusi, kad visapusė šios tragedijos pasekmių analizė, pirmiausia, svarbi bendrasocialine prasme – pažinę ir plačiai aptarę jos aspektus, galėsime užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.
