Visuomenė

Jonas Ruškus: Ne neįgalieji, bet požiūris į juos yra primityvus

Viešojoje erdvėje dažnai diskutuojame apie įvairių stereotipų žalą. Tradiciniai lyčių vaidmenys stabdo ekonominį progresą, rasistinės nuostatos trukdo įvairių etninių grupių integracijai, siauras tapatybės suvokimas kenkia LGBT* bendruomenės lygiateisiškumui. Tačiau bene labiausiai nuo sustabarėjusio ir diskriminacinio požiūrio kenčia proto negalią turintys žmonės, kurių nuomonės, formuojant valstybės politiką, apskritai niekas nesusimąsto paklausti.

Prof. Jonas Ruškus, asmeninio archyvo nuotr.

Festivalio „Nepatogus kinas“ metu po filmų sales keliaujanti juosta „Suaugėliai“ (rež. Maite Alberdi), atskleidžia, į kokią neviltį kartais įstumia globėjiškas ir visažinis padėti norinčiųjų tonas. Po šio filmo seanso Šiauliuose diskusiją vesiantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus įsitikinęs, kad tik proto negalią turintys žmonės gali nuspręsti, koks gyvenimas jiems labiausiai tinka, o valstybės uždavinys – sudaryti jiems sąlygas lygiateisiškai veikti visuomenėje drauge su visais.

Kokie yra didžiausi žmonių su proto negalią integracijos trukdžiai Lietuvoje?

Stereotipai arba giliai individualiose ir visuomeninėje sąmonėję įsišakniję įsitikinimai, kad proto negalią turintys asmenys daug ko negali, nemoka ir nenori. Iš to kyla nuostata, kad tokie žmonės turi būti atskirti nuo visų, uždaryti įstaigose. Tapo norma, kad jie gyvena, mokosi, dirba (jei dirba) specialiose mokyklose, pensionatuose, globos institucijose, neįgaliesiems skirtose dirbtuvėse, o neretai – pakankamai uždarame savo šeimos (tėvų) pasaulyje. Blogiausia, jog ir toliau netikima, kad proto negalią turintys žmonės gali mokytis ir daug ko išmokti, jie pajėgūs sėkmingai dirbti, kurti santykius, vyrai ir moterys gali mylėti, pykti, džiaugtis – lygiai taip, kaip ir visi mes. Tačiau jiems būtina padėti, gal net labiau, nei kitiems žmonėms, nes neigiami stereotipai, nuvertinimas tikrai apsunkina jų gyvenimą. Normali turi būti ne atskirtis, bet proto negalią turinčiųjų įtraukimas į visuomenę.

Žmonių su negalia teisių aktyvistai jau seniai kartoja: investuokime ne į pastatus, bet į kokybiškas socialines paslaugas. Tačiau, atrodo, jų balsas iki sprendimų vykdytojų nenueina.

Investicijos į pastatus, kurios dažnai būna labai įspūdingos, reiškia, kad tokius sprendimus priimantys asmenys ir institucijos vėl patvirtina ir toliau tvirtina savo neigiamus stereotipus proto negalią turinčių žmonių atžvilgiu. Taip legitimiai pareiškiama, jog socialinė atskirtis yra siekiamybė ir gėris. Tokie diskriminaciniai sprendimai parodo priėmėjų neišmanymą, nes resursai nukreipiami į institucijų stiprinimą, o ne žmogaus teisių įgyvendinimą. Tai prieštarauja tarptautiniams valstybės įsipareigojimams. Beje, pastebėjau, kad dažnas argumentas prieš socialinę įtrauktį – įsivaizduojamai nepakeliami kaštai šalies biudžetui. Tačiau žinome, kad segreguotos paslaugos kainuoja daug daugiau. Štai specialiojo ugdymo, t.y. atskirtos nuo bendrojo lavinimo paslaugos, krepšelis jau dabar gali būti keturis kartus didesnis nei bendrojo ugdymo mokinio krepšelis.

Globos institucijų egzistavimas motyvuojamas neįgaliųjų apsauga ir interesais, nors tai labiau primena siekį ne apsaugoti, bet apsisaugoti. Kodėl visuomenė taip bijo laisvų ir savarankiškų žmonių su proto negalia?

Jie bijo kitoniškumo ir įvairovės. Stereotipai būtent ir rodo ikisąmoninį norą viską supaprastinti, suklasifikuoti, paaiškinti, nors ir neteisingai ir pažeidžiant kitų žmonių interesus bei jų teisę būti visuomenės dalimi. Kiekvienas turi pats spręsti, kur, kaip ir su kuo jis nori gyventi, mokytis, dirbti. Ši nuostata numato kelis svarbius dalykus: asmens savarankiškumą, lygiateisį buvimą bendruomenėje ir pagalbą tai įgyvendinant. Lietuviai tuo tiesiog netiki. Bijo, nes negalią turinčių žmonių elgesys gali būti netipinis, nestandartinis. Tikra socialinė įtrauktis bus įgyvendinta tik tuomet, kai visuomenė, tai yra, asmenys, institucijos ir politikai atpažins savitą neįgaliųjų indėlį į visuomenės kūrimą, sugebės peržengti susikurtų stereotipų ribas ir priimti žmonių įvairovę.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvos atstovai dalyvavo Europos savarankiško gyvenimo tinklo organizuotose žmonių su negalia eitynėse Briuselyje. Kodėl reikalingi tokie renginiai?

Tokie renginiai yra neįgaliųjų atskirties ir desperacijos pasekmė. Net paskelbus ir ratifikavus JT neįgaliųjų teisių konvenciją, sutarus dėl tikslų ir priemonių šių teisių įgyvendinimui, progresas nevyksta. Ir toliau sėkmingai tebeveikia diskriminacinės, žmogaus teisių normas pažeidžiančios praktikos, institucijos, įstatymai.

Konvencija pažadino negalią turinčių asmenų suvokimą apie savo teises ir valstybių įsipareigojimus. Faktas, kad po jos paskelbimo ir ratifikavimo daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, nematoma pažanga, kelia nusivylimą ir net pyktį: kiek galima mus diskriminuoti, laikyti netinkamais, neprileisti prie viešųjų gėrybių, tokių kaip bendrasis lavinimas, darbas ir gyvenimas bendruomenėje? Taigi negalią turintiesiems neretai belieka tik protesto akcijos.

Dar Ban Ki-moonas, buvęs JT generalinis sekretorius, sakė, kad jei valdžia negirdės žmonių, tuomet pamatys juos protestuojančius aikštėse ir gatvėse. Tačiau yra geresnis kelias – į sprendimų priėmimą visapusiškai įtraukti pilietinę visuomenę, neįgaliųjų organizacijas.

Žmonės su proto negalia Lietuvoje įkaltinti ne tik sienų, bet apie juos sukuriamo įvaizdžio: jų veikla apribojama atviručių gamyba ir vytelių pynimu, jiems skirti renginiai ir užsiėmimai labiau primena lopšelį nei pilnamečių pasibuvimą. Kodėl proto negalią turintys asmenys vis dar nėra priimami kaip suaugę?

Kaip ir minėjau, žmones nuvertinantys stereotipai, elementarus neišmanymas sukuria užburtą ratą – sustabarėjusios nuostatos lemia neįgaliųjų galimybių atsiskleisti ribojimą. Neįgaliesiems pasiūlydamas primityvius darbus, institucijų personalas ir kiti pademonstruoja primityvų savo supratimą. Ypač piktina globėjiškas, gailesčiu grįstas požiūris, kai bandoma daryti kažką tiesiog imituojant darbą – taip sudaroma darbinio užimtumo regimybė, kuri niekur neveda. Ne kartą teko matyti beprasmį užimtumą, nekuriantį jokios pridėtinės vertės. Bet koks darbas turi prisidėti prie asmens orumo, visaverčio socialinio dalyvavimo. Kaip teigė filosofas Avishai Margalitas, padoria visuomene gali vadintis tik tokia visuomenė, kurioje galią turinčios institucijos nežemina žmogaus ir kur žmonės nežemina vieni kitų.

Yra puikių pavyzdžių, kuomet suteikus tinkamą pagalbą ir sąlygas, pagarbiai žvelgiant į asmenį su negalia, jis pademonstruoja pačius geriausius savo gebėjimus. Tokia pridėtinė vertė gali būti labai įvairi – savitos meninės raiškos formos, geros nuotaikos kūrimas, kruopštus užduočių atlikimas. Antai, lankydamasis JAV užsukau papietauti į sriubos restoraną, kuriame maistą nešiojo iš dalies paralyžiuotas, intelekto negalią turintis vaikinas. Jo buvimas ir darbas visame restorane kūrė puikią nuoširdaus bendravimo nuotaiką.  Ne vienerius metus gyvenau ir dirbau su proto negalią turinčiais žmonėmis, žinau, kiek daug, sudarius reikiamas sąlygas, jie gali.

Diskutuojant apie žmones su proto negalia, kai kurios temos ir poreikiai, šiaip jau įprasti kalbant apie „sveikus“ asmenis, tiesiog eliminuojami. Pavyzdžiui, seksualumas, romantinė meilė, šeimos kūrimas, politinės pažiūros – vardyti galima ilgai. Kodėl pasirenkama šių dalykų nematyti?

Nematyti – lengvesnis kelias nei sudaryti tinkamas sąlygas. Nematyti yra ne kas kita, kaip vengimas pripažinti diskriminacinę praktiką, nesugebėjimą jos išspręsti. Nematyti – tai reiškia neigti žmogaus prigimtį. Kraštutinė, vis dar realiai veikianti, to forma yra neveiksnumas. Nors ir įsipareigota jo atsisakyti, jis vis dar veikia paminant esminį žmogaus teisių – lygybės prieš įstatymą – principą. Šimtams žmonių atimamas teisinis veiksnumas taip ne tik paneigiant moralinę teisę gyventi kaip žmogui, tačiau ir eliminuojant proto ir psichikos negalią turinčiuosius iš visuomenės. Būtina peržengti savo suvokimo ribas ir priimti kito asmens kitoniškumą ir tuo pačiu jį suvokti kaip asmenį – ne kaip nuskriaustąjį ar superherojų, bet tiesiog kaip žmogų.

Spalio 26 d. 19:00 val. Chaimo Frenkelio viloje prof. J. Ruškus modernuos diskusiją „(Ne)specialūs žmonių su proto negalia poreikiai ir jų įgyvendinimas Šiauliuose“.

Interviu parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės.

europos-sjungos-vliava-z1_1374585814__800x750

Komentarai (0)
Susiję straipsniai