Skaitinys

Judith Butler: apie lytį ir trans- patirtis

Judith Butler (g. 1956) – žymi feminizmo, kreivumo (queer) ir lyčių studijų teoretikė, rašanti apie socialinę lytį; jos pasiūlyta lyties performatyvumo samprata yra itin svarbi tiek šiuolaikiniam feminizmui, tiek lyčių studijoms. Svarbiausios knygos: Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės apvertimas (Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity, 1990), Kūnai, turintys reikšmę: apie diskursyvines „biologinės lyties“ ribas (Bodies That Matter: On the Discursive Limits of “Sex”, 1993), Ardyti lytį (Undoing Gender, 2004), Trapus gyvenimas: gedėjimo ir smurto galios (Precarious Life: The Powers of Mourning and Violence, 2004) ir kt. Vargas dėl lyties šiuo metu verčiama į liet. k. (bus išleista 2016 m.).

Cristan Williams, trans- istorikė ir žurnalistė, interneto portalui „TransAdvocate“ pakalbino Butler apie [socialinę] lytį, lyties performatyvumą ir trans- patirtis, konkrečiai nurodydama į TERF[i] pažiūras ir veiklą, TERF aktyvisčių Sheilos Jeffreys, Janice Raymond ir kt. tekstus.

Judith Butler (Flicrk.com CC license, nuotr. autorius: Nils Bremer- Judith Butler / Adorno-Preis-Verleihung)

CW: Apie chirurginę intervenciją, kurią renkasi daug trans- žmonių, esate kalbėjusi kaip apie labai narsią transformaciją. Ar galėtumėte apie tai plačiau pasisakyti?

JB: Visuomet yra narsu nenusileisti ir ryžtis transformacijoms, kurias jaučiama esant reikalingas ir teisingas, net kai tam šitiek kliuvinių – įskaitant žmones ir institucijas, siekiančias patologizuoti ar kriminalizuoti šitokius svarbius savęs apibrėžimo aktus. Žinau, kad yra kas jaučiasi ne tokios narsios kaip turėtų, – bet mes visos ir visi privalome ginti šiuos poreikius, leidžiančius gyventi ir kvėpuoti būtent taip, kaip mums norisi. Chirurginė intervencija gali būti būtent tai, ko trans- asmeniui reikia, – tačiau ji ir ne visada būna tai, ko trans- asmeniui reikia. Bet kuriuo atveju reikia, kad kiekviena|s būtų laisva|s nulemti savojo lyties apibrėžto (gendered) gyvenimo kelią.

CW: Manau, kad galima drąsiai sakyti, jog dauguma lyčių teoretikių ir teoretikų kuriuo nors požiūriu yra kontroversiškos ir kontroversiški. Buvo tokių, kas Jūsų darbus suplakė draugėn su tokiais tekstais kaip Sheilos Jeffreys, kuri rašo:

“[Lyties keitimo operacijas] galima palyginti su Sovietų Sąjungos politine psichiatrija. Manau, kad į transseksualizmą geriausia žvelgti būtent šiame kontekste – kaip į grynai politinį, medicininį žmogaus teisių pažeidimą. Sveikų kūnų išdarkymas ir šių kūnų pajungimas nuolatinėms pavojingoms, gyvybei grėsmę keliančioms procedūroms pažeidžia tų žmonių teisę oriai gyventi kūne, su kuriuo jie gimė (Janice Raymond jį apibrėžia kaip nuosavą vietinį kūną). Tai į kūną nukreipta ataka, vykdoma siekiant pataisyti politinę padėtį – vyrų viršenybe grįstos visuomenės, kurią palaiko klaidinga ir politiškai sukonstruota lyčių skirtumo (gender difference) samprata, nepasitenkinimą „[socialine] lytimi“… Naujesniuose tekstuose, kur analizuojamas transseksualumas lesbiečių bendruomenėje, išvestos transseksualumo sąsajos su sadomazochistinėmis praktikomis.”

(Sheila Jeffreys, „Transgender Activism: A Lesbian Feminist Perspective“, The Journal of Lesbian Studies 1(3–4), 1997, p. 55–74)

Gal galėtumėte išplėsti – kuo kitokios yra Jūsų pažiūros?

JB: Niekada nesutikdavau nei su Sheila Jeffreys, nei su Janice Raymond, ir jau daugelį metų diskusijose apie feminizmą užimdavau gan priešingą pusę. Ji sau prisiskiria teisėjos vaidmenį ir siūlo tokį tarsi feministinį trans- gyvenimų ir trans- pasirinkimų reguliavimą. Esu prieš šitokį preskriptyvizmą – man atrodo, kad jis baudžiasi tapti tam tikra feministine tironija.

Jei, norėdama savo pažiūras pagrįsti teoriškai, ji naudojasi socialiniu konstruktyvizmu, tai labai nekaip supranta jo nuostatas. Jos požiūriu, trans- asmenį „sukonstruoja“ medicininis diskursas ir dėl to ta|s asmuo yra socialinio konstravimo auka. Bet pagal tokią socialinių konstruktų sampratą nėra pripažįstama, kad visos ir visi mes, kaip kūnai, turime galimybę aktyviai aiškintis, kaip su tokiais konstruktais, arba normomis, kurios prisideda mus formuojant, gyventi – arba kaip prieš jas atsilaikyti. Formuojame save pagal žodynus, kurių nepasirinkome, ir kartais tuos žodynus tenka atmesti arba aktyviai susikurti naujus. Pavyzdžiui, [socialinės] lyties priskyrimas (gender assignment) yra „konstravimas“, tačiau dauguma trans- ir kreivo lytiškumo (genderqueer) asmenų tą priskyrimą visai arba iš dalies atmeta. Šis atmetimas atveria vartus radikalesnei savęs apibrėžimo formai – tokiai, kuri atsiranda vienijantis su kitomis ir kitais, kovojančiais tą pačią kovą.

Toks požiūris į socialinį konstravimą problemiškas, mat juo vadovaujantis galima suprasti, jog tai, kokia, trans- asmenų nuomone, yra ir kokia turėtų būti jų [socialinė] lytis, jau savaime yra „sukonstruota“ ir todėl netikra. O tuomet prisistato feministinė policija, išaiškina, kad viskas sukonstruota, ir suabejoja trans- asmens gebėjimu suprasti tikrovę, kurioje gyvena. Esu visiškai prieš tokį naudojimąsi socialiniu konstruktyvizmu; laikausi nuomonės, jog tai klaidingas, klaidinantis ir despotiškas teorijos naudojimas.

CW: Neseniai Gloria Steinem parašė:

“Taigi dabar noriu, kad mano žodžiai būtų nedviprasmiški: tikiu, kad translyčiai (transgender) žmonės, įskaitant tuos, kurie pakeitė lytį (transitioned), gyvena tikrą, autentišką gyvenimą. Dėl to gyvenimo reikia džiūgauti, o ne jį kvestionuoti. Sprendimus dėl sveikatos priežiūros turėtų priimti jie, ir tik jie. Ir mano parašymai prieš keletą dešimtmečių[ii] neatspindi to, ką žinome šiandien, kai imame tolti nuo grynai dvinarių vyriškumo ir moteriškumo dėžučių ir pradedame gyventi žmogiškųjų tapatybių ir raiškos pilnatvėje.”

(Gloria Steinem, „Op-ed: On Working Together Over Time“, The Advocate, 2013-10-02. http://www.advocate.com/commentary/2013/10/02/op-ed-working-together-over-time)

Gal pakomentuotumėte Steinem pasisakymą?

JB: Visiškai sutinku, kad translyčiams žmonėms nėra nieko svarbiau kaip turėti galimybę gauti aukšto lygio sveikatos priežiūrą trans- palankioje aplinkoje, turėti teisinę ir institucinę laisvę gyventi savo pačių gyvenimą taip, kaip to norisi, ir kad jų laisvę ir troškimus palaikytų likusi pasaulio dalis. Taip bus tik tuomet, kai tiek individualaus požiūrio ir nusistatymų, tiek didesnių institutų – švietimo, teisės, sveikatos apsaugos ir giminystės – lygmeniu bus įveikta transfobija.

CW: Kaip Jums atrodo, ką žmonės dažniausiai klaidingai sako apie Jūsų teoriją ir kodėl?

JB: Nelabai daug tų tekstų skaitau, tai negaliu pasakyti. Tikrai žinau, kad yra manančių, jog [socialinę] lytį aš suvokiu kaip „pasirinkimą“, o ne kaip esminį ir nepajudinamą savęs supratimą. Bet iš tiesų mano požiūris ne toks. Nesvarbu, ar manoma, kad socialinės ir biologinės lyties apibrėžta (gendered and sexed) nuosava tikrovė yra visai nepajudinama, ar ne visai, kiekvienas asmuo turėtų turėti teisę nusistatyti teisines ir kalbines savo kūniškojo gyvenimo sąlygas. Taigi tai, ar norima turėti laisvę gyventi pagal „priveržtą“ biologinės lyties sampratą, ar pagal paslankesnę socialinės lyties sampratą, yra ne taip svarbu kaip teisė į laisvę šitaip gyventi – be diskriminacijos, priekabių, skriaudos, patologizavimo ar kriminalizavimo ir su visišku instituciniu ir bendruomeniniu palaikymu. Mano požiūriu, šitai svarbiausia.

CW: Ar manote, kad kūno turėjimą žmonės patiria vidujai ir subjektyviai? Jei taip – ar į tą patirtį įeina ir kūno su pirminiais lytiniais požymiais turėjimas?

JB: Dauguma to, kas apie tuos dalykus kalbama, gan spekuliatyvu. Žinau, kad būna subjektyvių biologinės lyties patirčių, kurios yra labai tvirtos ir fundamentalios, netgi nekintamos. Jos gali būti iki tiek tvirtos ir nekintamos, kad pavadiname jas „vidinėmis“. Bet kadangi apie tokį savęs supratimą kalbame socialiniame pasaulyje, kur, norėdamos išreikšti, kaip jaučiamės, mėginame naudotis kalba, nėra aišku, kokia kalba tą geriausiai daryti. Suprantu, kad „vidinis“ – tai žodis, perteikiantis kažką suvaržyto ir konstitutyvaus. Manau, kad turbūt būčiau linkusi pagalvoti, kokie kiti žodynai šitą funkciją atliktų lygiai taip pat gerai. Niekada nepatiko tvirtinimai apie „vidinę“, natūralią, žemesnę moterų ar juodaodžių padėtį, ir kai žmonės šitaip kalbėdavo, suprasdavau, jog socialinę tikrovę jie bando „ištaisyti“ į prigimtinę būtinybę. Ir visgi kartais mums prisireikia kalbos, nusakančios pamatinę, fundamentalią, tvarią ir būtiną dimensiją to, kas esame, ir būtent tuo gali būti biologinę lytį turinčio kūniškumo (sexed embodiment) samprata.

CW: Būna, kas (pvz., Miltonas Diamondas)[iii] tvirtina, jog, panašu, esti genetinė sąlyga, kuri gali nulemti transseksualumą. Ką manote apie tokius tvirtinimus?

JB: Tuose Miltono Diamondo tekstuose, kuriuos skaičiau, prisiėjo suabejoti tuo, kaip jis supranta genetiką ir priežastingumą. Net jei genetinę struktūrą įmanoma atrasti, tai ji tiesiog parodytų galimą raidą, bet jokiu būdu nelemtų tos raidos kaip jos priežastis. Genetika galbūt yra tik dar vienas būdas pereiti prie to supratimo, kad žmogus yra „priveržta|s“ prie konkrečios biologinės ar socialinės lyties. Ta prasme, tam, kad suvoktume, jog visos ir visi esame etiškai įpareigoti pripažinti kito asmens deklaruojamą arba praktikuojamą biologinės ir / ar socialinės lyties sampratą, gali ir neprireikti vidujybės ar genetikos kalbos. Mums nereikia sutarti dėl to, iš kur „kyla“ tas savęs supratimas, kad sutartume, jog pripažinti bei palaikyti biologinės ir socialinės lyties apibrėžtus buvimo būdus, kurie yra gyvybiškai svarbūs asmens gerovei, – tai etinė privalomybė.

CW: Kaip manote: jei į socialinę lytį įeina tai, kaip mes subjektyviai patiriame, kontekstualizuojame ir komunikuojame savo biologinę sandarą, – ar įmanoma pasaulyje gyventi be socialinės lyties?

JB: Kartais gyvenime būna kaip sumažinti socialinės lyties svarbą arba tiek sumaišyti jos kategorijas, kad šios nebeturėtų deskriptyvinės galios. Bet būna, kada socialinė lytis gali būti labai svarbi; kai kuriems žmonėms juk išties patinka toji lytis, kurią jie ir jos sau pasiskyrė. Jei sunaikinsime socialinę lytį, tai sunaikinsime ir daugeliui žmonių svarbią malonumo teritoriją. O būna tokių, kieno savęs supratimas stipriai susaistytas su jų socialine lytimi, taigi atsikratyti šios kategorijos reikštų sutrupinti jų savastį į šipulius. Manau, kad mums reikia pripažinti didelę nuomonių apie socialinę lytį įvairovę. Bus tokių, kas norės nuo socialinės lyties išsilaisvinti, bet būna kaip tik norinčių išsilaisvinti, kad taptų tąja lytimi, kuri gyvybiškai svarbi tam, kas jos ir jie yra.

CW: Teko matyti, ypač internete, kaip žmonės, save apibrėžiantys ir apibrėžiančios kaip [socialinę] lytį kritikuojančios feministės (TERF), tvirtina, jog transmoteris tėra sudarkytas vyras. Ką manote apie tai, kaip, teigiant tokius dalykus, naudojamasi [socialinę] lytį kritikuojančiu feminizmu?

JB: Šito termino aš nežinau, bet visiškai prieštarauju tam, kad transmoteris būtų apibrėžiama kaip sudarkytas vyras. Pirma, pagal tą formuluotę numanoma, jog vyrai, kuriems gimusiems buvo priskirta vyro biologinė lytis, nėra sudarkyti. Antra, šitaip ir vėl feministė arba feministas pastatoma|s į trans- asmenų persekiotojo|s vietą. Jei čia kas nors ką nors ir darko, tai tik feministinės policijos pajėgos, atmetančios realų transmoterų kūniškumą. Jau pats toks kaltinimas yra „darkymo“ forma, kaip ir visi panašūs transfobiniai diskursai. Yra milžiniškas etinis skirtumas tarp to, kai renkamasi operaciją, ir to, kai susiduriama su transfobiniu pasmerkimu ir diagnozėmis. Sakyčiau, kad didžiausia sudarkymo rizika, kurią patiria trans- asmenys, ateina būtent iš transfobijos.

CW: Daugelis trans- asmenų tvirtina, kad moterys (women/females) gali turėti penį, o vyrai (men/males) – vaginą. Ką Jūs apie tai manote?

JB: Nematau jokios problemos, jeigu moterys turi penį, o vyrai – vaginą. Žmonės gali turėti visokiausius pirminius lytinius požymius (įgimtus ar įgytus), ir tai nebūtinai leidžia suprasti, kokios socialinės lyties jie yra arba nori būti. Kai kas sako, kad pirminiai lytiniai požymiai gana tiesiogiai nurodo socialinę lytį.

CW:

“Sąveikinis požiūris (intersecionality) visai gali skambėti kaip kažkokia nelaiminga virškinimo problema, dėl kurios reikia nuolat naudotis stomos rinktuvu, – ir čia išties labai nemažai ekskrementų. Pasak apibrėžimo Vikipedijoje, tai sankirtų tarp įvairių grupių arba mažumų grupių, iš kurių atimtos pilietinės teisės, studijavimas; ypač – despotizmo arba diskriminacijos sistemų sąveikos studijavimas – skamba visai brandžiai ir oriai. Realiai tai ši teorija siekia iš pačių bjauriausių Naujokės[iv] gabaliukų sukurpti manifestą, kur feministės ir feministai, ypač nebaltieji, būtų skatinami ne imtis akivaizdžios užduoties įveikti patriarchato galią, o mieliau pizdielinti apie baltųjų moterų tariamą privilegiją (perceived privilege) dėl plaukų struktūros ir kūno formų.”

(Julie Burchill, „Don’t you dare tell me to check my privilege“, The Spectator, 2014-02-22. http://www.spectator.co.uk/features/9141292/dont-you-dare-tell-me-to-check-my-privilege/)

O Jūs turite kokių nors minčių apie sąveikinį požiūrį?

JB: Jei turite omenyje svarbias juodaodžių feminizmo atneštas naujoves, tai minčių turiu daug. Ši teorija svariai paveikė socialinę ir politinę analizę ir pakvietė visas mus pagalvoti apie tai, kokios prielaidos, susijusios su rase ir klase, veikia mūsų galvoje, kai kalbame apie „moteris“, arba kokios prielaidos, susijusios su [socialine] lytimi ir rase, veikia, kai kalbame apie „klasę“. Ji leidžia tas kategorijas išskleisti ir pamatyti įvairiausius socialinių formacijų ir galios santykių tipus, kurie jas sudaro.

CW: Yra buvę tvirtinimų, kad jei kontroliuojama tai, su kuo tapatinamasi ir kaip elgiamasi, tai galima pakeisti nuosavo kūno patyrimą. Pavyzdžiui:

„Jam [Pastoriui – vert. past.] buvo aišku, kad mane tas dalykas buvo apsėdęs, kaip tiktai dabar suprantu, jis buvo demoniškas. Klūpėjau ant studijos grindų, ašarojau, springau, jėgos man sakė to nedaryti, išeiti; manęs laukė laisvė būti moterim, galiausia, juk buvau padaręs tokį progresą. Aš priešinausi, aš rėkiau visu balsu, aš atgailavau, aš smerkiau tai, kas buvo įvykę mano gyvenime… Visa tai buvo prieš aštuoniolika mėnesių… Atidaviau jiems pilnus lagaminus suknelių, drabužėlių, makiažo priemonių ir t. t. Nuo jų man darėsi bloga, ir man labai daug reiškė juos atiduoti. Turėjau atsikratyti visko, kas mane anksčiau valdė. Jie tą mantą išmetė. Nustojau darytis manikiūrą, kirpau trumpai nagus, užsiauginau trumpą barzdelę. Išmečiau visas [hormonines] tabletes ir nusigręžiau nuo visko, kas siejosi su mano geismais. Paprašiau Pastoriaus kokių nors eilučių, kurias galėčiau kasdien pasižiūrėti, kad džiaugčiausi savo nauja laisve kaip vyras, tėvas, sutuoktinis. Šalia lovos pasidėjau lapelį su padrąsinančiomis eilėmis, kurias skaitydavau kas rytą, vos nubudęs. Supratau, kad moteris mano viduje mirė. Ją, ir visa tai, ką ji reiškė, sunaikino Kristaus jėga. Po aštuoniolikos mėnesių velnias vis dar mėgina mane palenkti, bet jis žino, kad neriedėsiu žemyn nuodėmės taku, nes mano šeimai pasekmės būtų didelės. Esu atsakingas keletui žmonių – ir džiaugiuosi, būdamas vyru. (Semo istorija)“

Šiame pavyzdyje žmogus kasdien rituališkai praktikuodavo neigimą ir represiją, tikėdamas, kad šitaip pakeis tai, kaip patiria savo kūną. Janice Raymond, vadovaudamasi kažkiek panašia prieiga, rašė:

“Šiame tekste [jos pačios ataskaitoje – vert. past.] teigiama, kad transseksualumo problema yra etinė, turinti be galo didelių socialinių ir moralinių pasekmių. Transseksualumas pats savaime yra giliai moralinis klausimas, o ne medicininis techninis atsakymas. Kaip išvadą išvardysiu keletą galimų pokyčių siūlymų, labiau susijusių su socialiniais ir moraliniais teiginiais, mano iškeltais šiuose puslapiuose.

Nors esama daugelio žmonių, jaučiančių, kad į įstatymus reikia įrašyti moralę, aš tikiu, kad eliminuoti transseksualumą geriausia ne potvarkiais, draudžiančiais transseksualų gydymą ir operacijas, bet veikiau potvarkiais, kurie tai riboja, bei kitais potvarkiais, kurie mažina biologinės lyties vaidmenų stereotipizavimo palaikymą, nuo ko iš pat pradžių ši problema ir prasidėjo…

Tada kiltų tokie klausimai: ar individualų nepasitenkinimą [socialine] lytimi (gender suffering) verta malšinti prisitaikymo prie [lyčių] vaidmenų kaina bei socialiniu lygmeniu įamžinant [lyčių] vaidmenų stereotipus? Jei keičiama biologinė lytis – ar transseksualas|ė propaguoja seksistinę visuomenę, kurios tolesnė egzistencija ir priklauso nuo šių vaidmenų ir stereotipų įamžinimo? Šiuo metu, gydant transseksualumą, tokie ir panašūs klausimai retai kada keliami.”

(Janice Raymond, Technology on the Social and Ethical Aspects of Transsexual Surgery, 1980. http://bugbrennan.com/2012/04/01/technology-on-the-social-and-ethical-aspects-of-transsexual-surgery-by-janice-g-raymond/).

Pagal tai, kaip Jūs suvokiate socialinę lytį, ar tikite, kad kuri nors iš šių prieigų – kurios abi dėmesį sutelkia į elgesio kontroliavimą (vadovaujantis dievu ir religija arba potvarkiais ir stereotipais) – galėtų eliminuoti trans- žmones?

JB: Manau, kad mums visoms privalu tokių prieigų atsikratyti – jos yra skausmingos, nereikalingos ir destruktyvios. Raymond užsimoja skelbti nuosprendžius, kas yra ir kas nėra transseksualumas, ir kai skaitome jos tekstus, mes jau esame tokiame tarsi moralės kalėjime. Kas yra nepalyginti daugiau nei visos šitos biheivioristinės ar „moralinės“ prieigos – tai visos istorijos, eilėraščiai ir liudijimai, teoriniai ir politiniai tekstai, kurie dokumentuoja individų ir grupių kovą siekiant kūniškojo savęs apibrėžimo. Ko mums reikia – tai eilėraščių, kurie užklausia prielinksnių pasaulį, atveria kalbos ir gyvenimo galimybes; politikos formų, kurios palaiko ir skatina savęs pripažinimą. Ir tai, ko mums reikia, – tai politinė ir džiuginanti alternatyva tam biheivoristiniam diskursui, krikščioniškajam blogio ar nuodėmės diskursui, ir tam, kaip abu šie diskursai susilieja socialinės lyties reguliavimo formose – tokiose tironiškose ir destruktyviose.

CW: Ar manote, kad biologinė lytis yra socialinis konstruktas?

JB: Manau, kad yra įvairių būdų suprasti, kas yra socialinis konstruktas, ir kad su tokiais terminais reikia turėti kantrybės. Reikia rasti būdą suprasti, kaip iš abiejų biologinės lyties kategorijų yra „priskiriama“ viena ir kaip tada kitoks biologinės lyties supratimas gali paskatinti priešintis tam lyties priskyrimui bei jį atmesti. Koks tas antrasis biologinės lyties supratimas? Jis ne toks pat kaip pirmasis – tai nėra priskyrimas, kuris mums primetamas kitų. Bet gal tai priskyrimas, kurį sau primetame pačios? O jeigu taip – tai nejau mums nereikia pasaulio, pilno kitų, pilno kalbos praktikų, socialinių institucijų ir politinių įsivaizduojamybių, kad judėtume priekin – reikštume pretenzijas į būtent tas kategorijas, kurios mums reikalingos, ir atsisakytume tų, kurios veikia prieš mus?

CW: Ką norite, kad Jūsų tekstuose atrastų trans- asmenys, – jei norite?

JB: Knyga Vargas dėl lyties parašyta maždaug prieš 24 metus, ir tuo metu dar nebuvau gerai apmąsčiusi trans- klausimų. Buvo trans- žmonių, kurios ir kurie pamanė, jog, teigdama, kad [socialinė] lytis yra performatyvi, aš sakau, jog viskas čia pramanas ir jog dėl to asmens turimas [socialinės] lyties supratimas yra „netikras“. To aš niekada nenorėjau. Siekiau išplėsti supratimą apie tai, kokios galėtų būti socialinės lyties tikrovės. Bet, manau, reikėjo kreipti daugiau dėmesio į tai, ką žmonės jaučia, kokias pirmines kūno patirtis fiksuoja, ir į neatidėliotiną bei legitimų reikalavimą, kad šie biologinės lyties aspektai būtų pripažinti ir palaikomi. Nenorėjau teigti, kad socialinė lytis yra taki ir kad ją galima pakeisti (aš savo tai tikrai negaliu). Norėjau tik pasakyti, kad visos ir visi turėtume turėti daugiau laisvės apibrėžti savo gyvenimą ir jį gyventi be patologizavimo, derealizavimo, priekabiavimo, smurto grėsmės, smurto, kriminalizavimo. Aš jungiuosi prie kovos, kad šitoks pasaulis taptų tikrove.

Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė, publikuojama su Cristan Williams sutikimu.

[i] Trans- eliminuojantis radikalusis feminizmas (angl. Trans-Exclusionary Radical Feminism). Radikaliojo feminizmo atšaka, kurios atstovės ir atstovai laikosi biologiniu determinizmu grįstos nuostatos, jog žmonės „iš tikrųjų“ yra tos biologinės lyties, kuri jiems ir joms buvo priskirta gimus (taigi, pvz., transmoterys nėra „tikros“ moterys), o trans- asmenys palaiko nusistovėjusius lyčių vaidmenis, stereotipus ir patriarchalinę visuomenės struktūrą, todėl translytiškumas iš esmės kenkia feminizmo tikslams (šiuo argumentu naudojamasi ir interviu cituojamame Janice Raymond tekste). Iki TERF pradininke laikomos Mary Daly tekstų, parašytų 8-uoju XX a. dešimtmečiu, radikalusis feminizmas nebuvo linkęs atsiriboti nuo trans- asmenų. TERF siejamas su transfobijos apskritai sklaida, priešiškumu trečiajai feminizmo bangai. Aktyviausiai veikia JAV, žymesnės atstovės: Sheila Jeffreys, Janice Raymond, Cathy Brennan, Germaine Greer, Julie Bindel, Bev Von Dohre (BevJo), Mary Daly. (čia ir toliau – vert. past.)

[ii] Gloria Steinem (g. 1934) – JAV žurnalistė, antrosios feminizmo bangos aktyvistė, feministinio žurnalo Ms. steigėja (1972). Čia turimi omenyje jos 8–9-ojo XX a. dešimtmečių tekstai, kur ji itin kritiškai atsiliepė apie transseksualumą (transsexuality) ir translytiškumą (transgenderism), teigė, kad lyties keitimas ne tik yra „nenatūralus“, bet ir palaiko lyčių stereotipus visuomenėje, aktyviai propagavo transfobiškas Janice Raymond pažiūras ir vieną savo tekstų baigė provokatyviu klausimu: „Jei netinka batas, negi keisime koją?“. 2013 m., reaguodama į viešą žymių radikaliojo feminizmo aktyvisčių laišką, kuriame abejojama lyčių studijų nauda feminizmui, kviečiama „išsilaisvinti nuo socialinės lyties“ ir atsiribojama nuo transmoterų, ji paskelbė atsiprašymą už ankstesnes savo pažiūras. Šio teksto fragmentą ir cituoja Cristan Williams. Jame Steinem aiškina, jog ankstesniuose rašiniuose siekė ne pasmerkti trans- asmenis, o kritikuoti homofobišką visuomenę, kurioje negalintys išgyventi homoseksualūs asmenys renkasi verčiau pakeisti lytį. Steinem pripažįsta, kad sunkumai, kuriuos patiria visa LGBT* bendruomenė, iš principo nesiskiria nuo marginalizuotos moterų padėties, dėl kurios pagerinimo kovojo ir vis dar kovoja feminizmas. Tekstą ji baigia žodžiais: „Kartu mes mokomės svarbiausio dalyko. Šeima – tai ne forma, o turinys. Žmonės nėra reitinguojami; mes esam susiję“.

[iii] Prof. Miltonas Diamondas (g. 1934) – JAV anatomijos bei reprodukcinės biologijos tyrėjas, seksologas, Ramiojo vandenyno Sekso ir visuomenės studijų centro įkūrėjas. Domisi seksualinės tapatybės (sexual identity) formavimusi. Visuomenei žinomas iš Davido Reimerio istorijos, apie kurią knygoje Ardyti lytį rašo ir Butler. Pasisako prieš lyties priskyrimo operacijas, atliekamas interseksualiems kūdikiams). Transseksualumą sieja su [biologinės] lyties galvoje (brain-sex) samprata, remdamasis nuostata, kad tam tikra seksualinės tapatybės dalis egzistuoja smegenyse, priklauso nuo nervų sistemos, kurioje jau iki gimimo būna užkoduojama biologinė ir socialinė lytis, augant pasireiškianti tam tikrais pomėgiais, polinkiais, identifikavimusi su konkrečiomis žmonių grupėmis. T. y. transseksualūs asmenys iš esmės yra interseksualūs – vienos biologinės lyties požymius turi smegenyse (nervų sistemoje), o kitos – genitalijose. Cristan Williams nurodo į 2014 m. paviešintą tyrimą apie identiškus dvynius, kurie buvo atskirti vos gimę ir apie vienas kito egzistavimą nežinojo iki 15 m., tačiau apie 8-uosius metus abu pradėjo jausti stiprų nepasitenkinimą savo biologine lytimi.

[iv] Naujokė (Mean Girls, rež. Mark Walters, 2004) – kultinė amerikiečių komedija pagal Tinos Fey scenarijų su Lindsay Lohan, Rachel McAdams, Lizzy Caplan ir kt. Joje pasakojama šešiolikmetės Keidės istorija: perėjusi į naują mokyklą, ji mėgina pakliūti į mokyklos elito – populiariausių, gražiausių, turtingiausių ir pan. merginų („Plastikinių“) – grupelę ir susidraugauti su jų vade Regina. Filme palyginti kritiškai, ypač kaip populiariosios kultūros tekstui, eksplikuojami su išvaizda ir kūno standartais, moterų tarpusavio santykiais susiję stereotipai, patyčių mokykloje, diskriminacijos ir įvairaus tipo socialinių privilegijų klausimai. Kaip populiarus ir geras, nors ir kontroversiškas, socialinių konvencijų pavyzdys, filmas tapo daugelio recenzijų feministiniu aspektu medžiaga arba pavyzdžiu.

2014 m. gegužės 1 d.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai