Aktualijos

Kaip nerimtas juokelis darbe gali tapti nepakeliama našta (Kokia tavo istorija? )

Spalio mėnesį vyksiantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovams pristatys specialią dokumentinio kino programą „Kokia tavo istorija?“ skirtą diskriminacijos temai. Siekdami atskleisti įvairias diskriminacijos formas, kviečiame skaitytojus dalintis savo istorijomis ir padėti kitiems peržengti tylos ribą. Šiandien siūlome susipažinti su Justės patirtimi iš tolimos kelionės.

Programa „Kokia tavo istorija?“, nepatoguskinas.lt nuotr.

„Dirbau meksikietiško maisto užkandinės virtuvėje hipsterių rajone Toronte (Kanada). Buvau pirma mergina dirbanti prie griliaus, gan vyriškas kolektyvas mane greitai priėmė kaip savą. Darbas – varginantis, tempas – greitas ir, kaip įprasta virtuvėje, juokeliai – aštrūs.

Čia dirbo įvairiausių tautybių žmonės – meksikiečiai, japonas, korėjiete, airių kilmės kanadietis, vokiečių kilmės kinas ir vaikinas iš Nigerijos. Visi skirtingų odos ir plaukų spalvų, sudėjimų, akcentų. Todėl lengviausiai juokeliai gimdavo pagal išorinius bruožus. Mane, vienintelę iš Rytų Europos, nuo pat pirmos dienos ėmė vadinti rusų šnipe, nes tokią šalį kaip Lietuva mažai kas buvo girdėjęs, o Sovietų Sąjungos atgarsiai dar iki šių dienų gan baugūs. Priėmiau šią pravardę kaip juoką, tikėdamasi ilgainiui per tą juoką kolegas nušviesti ir savo tautybe juos sudominti.

Laikas bėgo, juokeliai virto įžeidinėjimais, o mano pasakojimai apie Lietuvą ir šalies išskirtinumą dėmesį atitraukdavo tik akimirkai ir tik pokalbiuose akis į akį. Vis tiek likau „Eastern European“ su visais įmanomais neigiamais stereotipais. „O pas jus ten, KGB mokykloj, tik tokius aukštus kaip tu priima?“, „Ko liūdi, šnipe, apie savus galvoji?“, ir t. t. Atrodė, kad kietesnis tas, kuris drėbteli aštresnę pašaipą. Ėmiau nebekreipti dėmesio. Juk, kai nebereaguoji, tai ir tave engiančiam darosi nebeįdomu.

Užgauliojimai darbe mane gniuždė. Nors buvau darbšti, užbaigdavau užduotis, nesimuliuodavau – laikui bėgant pastebėjau, kad darbų man apkraunama daugiau, o mano indėlis nepastebimas. Nekenčiau kiekvienos darbo darbo dienos, norėjau dingti, bet neturėjau kur.

Po trijų mėnesių, likus paskutinėms darbo dienoms, labai nedrąsiai papasakojau šią istoriją gerai draugei, kuri man atmerkė akis. Giliai viduje užrakinta mano istorija, kurios gėdijausi, stipriai mane slopino ir vargino iki kol ištariau ją garsiai.

Paskutinę darbo dieną rėžiau tiesą, girdint visiems kolegoms. Stojusią ilgą tylą lydėjo nuleisti žvilgsniai ir tylūs atsiprašymai. Visi grįžo į savo darbo vietas, siūlėsi mane pakeisti. Pajutau palengvėjimą, kad pagaliau apgyniau save.

Justė Zavišaitė

Atsiųskite savo istoriją adresu: manoistorija@nepatoguskinas.lt Jei manote, kad susidūrėte su diskriminacija, siūlome kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Skundą galima pateikti užpildant skundo formą internete, išsiuntus ją įprastu ar el. paštu, faksu ar tiesiog atnešus į Tarnybos būstinę. Daugiau informacijos: http://www.lygybe.lt/lt/skundai

Komentarai (0)
Susiję straipsniai