Lietuvoje rasizmas rūpi tik jį patiriantiesiems

Rasizmas Lietuvoje neegzistuoja – apie jį nekalbama ataskaitose, jo atvejų nėra policijos registruose. Galima sakyti, nėra niekur, išskyrus gatves, darbovietes, švietimo įstaigas, viešąjį transportą ir, be abejo, internetą.

Sintija Vilniuje gyvena trejus metus. Ieškodama darbo, angliškai puikiai kalbanti mergina ne kartą kreipėsi į galimus darbdavius. Pokalbiai telefonu paprastai teikia daug vilčių, ją mielai pakviečia susitikti. O tuomet įvyksta tai, prie ko Sintija niekada negalės priprasti – darbdaviams neįtinka tamsi jos odos spalva.

Mergina į mūsų šalį atvyko iš Kamerūno. Yra buvusi ir kitose Europos šalyse, bet, pasak jos, niekur negirdėjo tiek krizenimo už nugaros ir pašaipių žodžių, kiek Lietuvoje. Kol jaunimas laido komentarus, vyresni lietuviai bando apsimesti, kad ji išvis neegzistuoja, arba juodaodės merginos šalinasi. Kai Sintija autobuse atsisėda į laisvą vietą šalia vyresnių žmonių, šie pašoka lyg įgelti – geriau ilgą kelią stovės perpildytame viešajame transporte, nei sėdės greta. Lenar ir Veinas antrina savo tautietei – nors su lietuvių agresija, laimei, neteko susidurti, įtarūs žvilgsniai, patyčios, nenoras priimti į darbą – jų kasdienybė mūsų šalyje.

Ginasi, nors niekas nepuola

Lietuvoje maždaug kas trečias gyventojas nenorėtų, kad kaimynystėje gyventų juodaodis. Lietuviai labiau toleruoja ekstremistinių grupuočių narius, pavyzdžiui, neonacius, negu kitaip nei jie atrodančius asmenis. „Dėl tam tikrų istorinių priežasčių lietuviai geriau priima pavojingų pažiūrų žmones nei kitaip atrodančius, – pabrėžia Danguolė Kleinaitytė, Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios organizacijos „Dalit Solidarity Network UK“, kovojančios su kastine diskriminacija, specialistė. – Tyrimai rodo, kad buvusių sovietinių šalių patriotizmas yra tiesiogiai susijęs su etnine kilme. Tai matoma ir Lietuvoje, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro Kaukazo baltieji ir tautybė prilyginama rasei. Dėl šios priežasties kitokios etninės kilmės ar odos spalvos žmogų lietuviams sunku įsivaizduoti kaip savo tautietį.“

D. Kleinaitytės manymu, lietuvių požiūrį į kitaip atrodančius užsieniečius lemia istorinė šalies patirtis. Lietuviai save mato kaip nekaltas aukas, kurias šimtmečius kokie nors svetimšaliai vis puolė, engė, skriaudė. Dėl to pašaliniais, kitaip atrodančiais ar kito tikėjimo atvykėliais nepasitikima, manoma, kad jie negali prisidėti prie šalies, visuomenės gerovės. Toks atsargumas, nepasitikėjimas netgi laikomas patriotizmo išraiška, šalies identiteto saugojimu. Be to, kaip ir kitose Europos šalyse, dešiniosios pakraipos grupuotės skatina neigiamą požiūrį į imigraciją, imigrantus laiko grėsme kultūrai ir ekonominei gerovei.

„Vakarietiškas“ požiūris

Nors Lietuvoje nevyko prekyba juodaodžiais vergais, mes jų neišnaudojome, požiūrį į kitos rasės žmones perėmėme iš tų šalių, kuriose vergovė buvo ilgametė liūdna realybė. Lietuvos žmogaus teisių centro specialistės Jūratės Juškaitės teigimu, jei paskaitysime straipsnių ir socialiniuose tinkluose esančius komentarus, pamatysime, kad atkartojame tas pačias rasistines klišes, paplitusias vergovę patyrusiose šalyse.

„Dalies mūsų visuomenės teiginiai yra tokie patys kaip, pavyzdžiui, baltaodžių viršenybės šalininkų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Akivaizdu, kad tokie reiškiniai kaip globalizacija, vakarietiškos kultūros dominavimas mūsų televizorių ekranuose ir socialinėje erdvėje lėmė ir neigiamas nuostatas dėl juodaodžių. Prisiminkite, kada pastarąjį kartą žiūrėjote filmą, kuriame juodaodžiai aktoriai nebūtų antraplaniai? Tokį, kuriame jie būtų įdomūs, pozityvūs veikėjai? Tai – vienas aspektas, kitas – nors Sovietų Sąjunga deklaravo tautų draugystę, lygybę ir panašius idealus, joje vyravo gana komplikuotas požiūris į nebaltaodžius žmones. Nors nemažai mano tėvų kartos atstovų nėra matę žmonių, kurių odos spalva yra kitokia, ir bendravę su jais, daugelio jų nuostatos – neigiamos“, – konstatuoja pašnekovė.

Netrukdo, kol nesusitinka

Patys lietuviai save laiko itin tolerantiškais. Vis prisimename, kaip Vytautas kvietė atvykti gyventi totorius, Gediminas – europiečius, o sostinėje ilgus metus taikiai sugyveno lenkai, žydai, rusai ir lietuviai. Žodžiu, mūsų šalyje rasizmo iš esmės ir būti negali.

Gatvėje sutikti praeiviai tikino, kad jie ir jų draugai toleruoja „juodukus ir visokius rytiečius“, šių nė nepastebi, „juodukai ir babajai“ jiems netrukdo. J. Juškaitės tvirtinimu, tokios frazės – atviro rasizmo apraiška. „Kokia, paprastai pasakius, yra rasizmo esmė? Tai, kad žmones vertiname pagal odos spalvą, pagal ją priskiriame neigiamus asmenybės bruožus – vertintojo nuomone, tie bruožai yra būdingi visiems, priklausantiems tai grupei. Tokie žodžiai kaip „babajai“, „juodukai“ nėra neutralūs, jie turi ryškų žeminantį atspalvį. Tie, kurie juos vartoja, nelaiko nebaltaodžių žmonių lygiaverčiais sau, bando pasakyti, kad tie žmonės kaip grupė yra menkesni, kvailesni, tiesiog pamirštama, kad mes visi esame žmonės“, – komentuoja J. Juškaitė.

Tiesa ta, kad dauguma lietuvių savo gyvenime kitos rasės atstovų nesutinka, nes mūsų šalyje jų gyvena nedaug. O jei sutiktume akis į akį kasdien, jei juodaodis taptų mūsų kolega, mokytų mūsų vaikus, gydytų mus, ar tikrai netaptume priešiškesni? D. Kleinaitytės teigimu, rasizmo protrūkių greičiausiai būtų gerokai daugiau. „Ši problema kur kas labiau pastebima tada, kai su ja susiduriama kasdieniame gyvenime. Apie rasizmą net nepagalvodavau, kol su juo nesusidurdavau“, – tvirtina žmogaus teisių gynėja.

Padėtis blogėja

D. Kleinaitytė rasizmo Lietuvoje problemą prieš kelerius metus gvildeno savo magistro darbe, pristatytame Londono universitete. 2012 m. organizacija „European Network Against Racism“ parengė pirmąją ataskaitą apie žmonių, kilusių iš Afrikos šalių, diskriminaciją. Lietuva į ją nebuvo įtraukta. 2014–2015 m. ataskaitoje jau figūravo duomenys, gauti ir iš mūsų šalies nevyriausybinių organizacijų. Šioje ataskaitoje buvo išryškinta diskriminacija ir nelygybė, patiriama afrikiečių kilmės žmonių 20-yje Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje.

„Naujoji ataskaita atskleidė, kad diskriminacija, nukreipta prieš žmones, kilusius iš Afrikos šalių, įskaitant tuos, kurie gimė Europoje, nuo 2012-ųjų ne sumažėjo, o tam tikrais atvejais net padidėjo. Šie žmonės patiria diskriminaciją daugybėje sričių: darbo, švietimo ir sveikatos priežiūros, politinės ir bendruomenės reprezentacijos, teisėsaugos, taip pat įsigydami būstą“, – sunkumus vardija pašnekovė.

Žodžių nerenka, motyvų neįžvelgia

D. Kleinaitytės magistro darbas atskleidė, kad Lietuvoje afrofobija yra labai išplitusi. Pavyzdžiui, aukšto rango valstybės pareigūnai rasistiškai prabyla net kalbėdami oficialiai. Per rinkimų kampanijas galima išgirsti ne vieną rasistinę nuomonę, šūksnių, nukreiptų prieš emigrantus, kitų religijų atstovus ar kitaip atrodančius asmenis. „Vienas politikas viešai dėstė nuomonę, kad kitokios odos spalvos sportininkai neturėtų žaisti Lietuvos krepšinio klubuose, o Seimo salėje iš politikės lūpų nuskambėjo toks žodis kaip „negras“. Neįtikėtina, bet 2010 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad šis rasistiniu visame pasaulyje pripažintas žodis nėra rasistinis, kai vartojamas kalbant tiesiog apie juodaodį“, – stebisi pašnekovė.

Lietuvos teismai beveik niekada neįžvelgia rasistinių nusikaltėlių motyvų. Štai Klaipėdos administracinis teismas svastikos naudojimo nesiejo su rasistiniais motyvais, nuspręsta, kad tai – „tradicinis Lietuvos simbolis“. Kitas teismas neįžvelgė, kad šūksniai „Lietuva lietuviams“ eitynių metu gali būti rasistiniai. Teisėsauga nerado jokio ryšio tarp nusikaltimo ir rasizmo net tada, kai 2009 m., viešai prabilęs apie rasizmą Lietuvoje, Kaune buvo sumuštas studentas iš Somalio.

„Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad gyventojai yra itin neigiamos nuomonės apie žmones, kilusius iš Afrikos šalių. 2014 m. tyrimo duomenimis, net 53 proc. apklaustųjų labiausiai nemėgsta juodaodžių, sirų, afganų ir Libijos gyventojų. Lyginant 2010 ir 2013 m. apklausas matyti, kad žmonių nuomonė apie iš Afrikos šalių kilusius žmones pablogėjo, apie 40 proc. respondentų nenorėtų nuomoti juodaodžiams būsto. Tai, be abejo, rodo stiprėjantį rasistinį požiūrį“, – tyrimų duomenis pristato D. Kleinaitytė.

Bėga nuo priešiškumo

Pašnekovės teigimu, afrofobija Lietuvoje – ne tik gaji, bet ir paslėpta. „Statistika nerodo, kad tai yra opi problema, valstybės tarnautojai nemato priežasties ką nors daryti, teisėsaugininkai teigia, jog atvykėliai perdeda, o gyventojai, ranką prie širdies pridėję, tikina esantys tolerantiški. Taigi kur problema? O problema – labai reali: į Lietuvą atvykę afrikiečių kilmės asmenys tvirtina, jog su rasizmu susiduria kasdien, ir neiškentę išvyksta iš šalies. Apie problemą prabyla tik tie, kurie patys patiria rasinę diskriminaciją, plačiajai visuomenei tai neaktualu“, – pabrėžia žmogaus teisių gynėja.

D. Kleinaitytės duomenimis, grupelė iš Afrikos kilusių žmonių Lietuvoje buvo įkūrę nedidelę nevyriausybinę organizaciją, bet, neištvėrę kasdienės diskriminacijos, išvyko.

Netiksli statistika

Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitose šalyse į rasizmo atvejus žiūrima griežtai, net mažiausios nepagarbos apraiška gali baigtis policijos nuovadoje ar kitomis sankcijomis. Pavyzdžiui, rasistiškai nusiteikę vaikai gali būti pašalinti iš mokyklų, studentai – iš universitetų.

Pasak D. Kleinaitytės, apie 90 proc. rasistinių atakų Lietuvoje vyksta interneto erdvėje – rašant straipsnių komentarus, tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose. Šie nusikaltimai lieka neištirti, o už juos atsakingi asmenys – nenubausti. Pašnekovė įsitikinusi, jog į visus rasistinius nusikaltimus – tiek interneto erdvėje, tiek gatvėje – turi būti reaguojama, už juos baudžiama, tačiau realybė – kitokia. Rasistinių nusikaltimų Lietuvoje fiksuojama labai nedaug. Ar tai reiškia, kad mūsų pareigūnai nenori matyti ar nemoka įžvelgti tikrųjų priežasčių? Jungtinių Tautų atstovas profesorius Giunas Kutas pabrėžia, kad maži neapykantos nusikaltimų skaičiai nereiškia, jog šių nusikaltimų beveik nėra, jie veikiau parodo tai, kad ne visi šie nusikaltimai yra registruojami ir tiriami.

„Neapykantos nusikaltimai dažnai lieka neužregistruoti, o teisėsaugos pareigūnai neįžvelgia neapykantos motyvo. Nors, remiantis Lietuvos įstatymais, neapykantos etninėms, religinėms ar seksualinėms mažumoms motyvas yra sunkinanti aplinkybė ir dėl to turėtų būti skirta griežtesnė bausmė, taip nutinka labai retai. Dažnai teismai atmeta šią sunkinančią aplinkybę traktuodami, kad „neįtikėtina, jog žmogus būtų ėmęsis veiksmų“, nors tai neturėtų trukdyti nuteisti rasinės neapykantos propaguotoją. Teisėsaugininkai rasistinius nusikaltimus paprastai prilygina vandalizmui ar chuliganizmui, neįvardija jų kaip diskriminacijos, t. y. žmogaus teisių pažeidimo“, – atkreipia dėmesį D. Kleinaitytė.

Nusikaltimų nemažėja

J. Juškaitė taip pat pabrėžia, kad Lietuvoje rasinės diskriminacijos nusikaltimai vangiai tiriami. Štai vasarą Vilniuje buvo užpultas ekvadorietis Fabianas Sančesas, sostinėje gyvenantis ne vienus metus. Nusikaltėliai vaikiną puolė šaukdami „Lietuva lietuviams“, tačiau policija šį nusikaltimą, kaip motyvuotą neapykantos, pradėjo tirti tik po visuomenininkų ir nevyriausybinių organizacijų kritikos bangos.

„Toks negebėjimas kvalifikuoti nusikaltimų ir tinkamai jų tirti dažnai lemia, kad žmonės tiesiog nesikreipia į policiją, nepasitiki institucija, kuri turėtų saugoti, ginti ir padėti. Tai rodo ir statistika: remiantis Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, nuo 2012 m. Lietuvoje neapykantos kurstymo atvejų per penkerius metus sumažėjo 1 564 proc. (!), arba beveik 16 kartų. Nors privačiai kalbantis su žmonėmis, kurie atvyko gyventi į Lietuvą, bene kiekvienas gali papasakoti situaciją, kai prie jų buvo kabinėjamasi, reikėjo bėgti ar net buvo panaudotas fizinis smurtas dėl jų odos spalvos“, – statistikos ir realybės neatitiktis komentuoja J. Juškaitė.

Tokia situacija, pasak pašnekovės, yra pavojinga ne tik žmonėms, prieš kuriuos smurtaujama verbaliai ar fiziškai, bet ir visai visuomenei. Mat taip nusikalstantys asmenys – nenubaudžiami, o nebaudžiamumas skatina ir kitų nusikaltimų plitimą.