Komentaras

Ne tokia ir maža rožinė dėmė

Gyvenu ir studijuoju Singapūre jau dvejus metus. Per paskaitas ir bendraudamas su bendrakursiais vis geriau susipažįstu su vietine politine sistema ir aktualijomis. Ir nors Singapūras nuo Lietuvos skiriasi savo geografine padėtimi, kultūra, demokratinėmis ir pilietinėmis tradicijomis, tačiau šios šalys yra panašios savo LGBT bendruomenių padėtimi: žmonių, smerkiančių LGBT, skaičiai beveik vienodi, o labiausiai girdima opozicija lygybei sklinda iš krikščioniškosios dešinės. Stebėdamas viešas diskusijas apie LGBT asmenis Lietuvoje, nusprendžiau sudalyvauti Singapūro LGBT bendruomenės mitinge ir pamatyti, kuo skiriasi ir kuo panašus aktyvizmas bei reakcionizmas čia ir Lietuvoje.

Simonas Bartulis, asmeninio archyvo nuotr.

Singapūriečiai dažnai savo šalį vadina maža, raudona dėme („Little Red Dot“) – joje gyvena apie 6 milijonai žmonių, o visos valstybės teritorija yra tik dvigubai didesnė negu Vilniaus miesto. Būtent iš šio pasakymo bei nacionalinių spalvų – raudonos ir baltos – mišinio kilo Singapūro LGBT mitingo pavadinimas „Pink Dot“ (liet. „Rožinė dėmė“). „Pink Dot“ pirmą kartą surengtas 2009 m. ir per septynerius gyvavimo metus susilaukė milžiniško populiarumo – 2015 m. renginyje dalyvavo beveik 30.000 žmonių.

Singapūras dažnai vadinamas pusiau demokratine valstybe ir ne be reikalo: žodžio, susirinkimų laisvės yra suvaržytos, o „Žmonių veiksmo partija“ (angl. „People‘s Action Party“) valdo šalį nuo pat jos įkūrimo. Prieš kiekvienus rinkimus valdžia bando manipuliuoti  rinkėjais, perbraižydama rinkimų apygardų ribas taip, kaip jai naudingiau. Formaliai arba neformaliai valdančiajam elitui priklauso dauguma žiniasklaidos priemonių, dėl to „Žmonių veiksmo partijai“ pritraukti rinkėjus – daug paprasčiau nei opozicijai.

Iš kitos pusės verta pripažinti, kad nurašyti Singapūrą kaip nedemokratinę diktatūrą nėra taip paprasta: rinkimuose piliečiai turi teisę balsuoti už bet kokią partiją, kritika taip pat leidžiama, aišku, tik su tam tikromis išlygomis, kurios neva išdėstytos ypač neapibrėžtame šmeižto įstatyme.

Kaip ir Singapūro politika, taip ir LGBT teisių situacija šioje valstybėje – itin komplikuota. Kolonijinis Baudžiamojo kodekso straipsnis lytinius santykius tarp vyrų laiko nusikaltimu. De jure homoseksualumas šalyje nelegalus, tačiau de fakto teisėsaugos institucijos praktikoje šio straipsnio netaiko. Tai pripažino ir Singapūro premjeras, sakydamas, jog įstatymo palikimas yra kompromisas tarp LGBT ir konservatyvios, religinės Singapūro bendruomenės. Šis kompromisas leidžia diskriminaciją darbovietėse, „terapijas“, kurių tikslas – „keisti“ seksualinę orientaciją. LGBT asmenys nėra apsaugoti įstatymiškai, ką jau bekalbėti apie santuoką, partnerystę ar įsivaikinimą.

Singapūro protesto įstatymai kelia nemažai keblumų aktyvistams – bet koks didelis žmonių susirinkimas turi būti registruojamas iš anksto, o renginiai visada privalo būti organizuojami vienoje ir toje pačioje vietoje – Hong Lim parke.

Mitingo dieną, pakeliui į Hong Lim parką metro stotyje, matėsi neįprastai didelis žmonių skaičių, dėvinčių rožinius drabužius – tai renginio spalva. Atvykęs į mitingą iškart pastebėjau du dalykus: žmonių gausą ir faktą, kad nėra jokios policijos. Žinoma, ironija ta, jog prie Hong Lim parko yra įsirengusi policijos būstinė, bet uniformuotų pareigūnų pačiame renginyje beveik nebuvo. Galbūt todėl, kad Lietuvos „Baltic Pride“ renginiuose visada daug policijos, man pasidarė keista: kas gi užtikrins saugumą? Homofobijos situacija Singapūre ganėtinai panaši į Lietuvos – maždaug 78% visuomenės mano, jog homoseksualūs santykiai yra moraliai neteisingi ir 73% nepalaiko teisės į santuoką. Nepaisant to, vaizdas „Pink Dot“ buvo visiškai kitoks nei eitynėse Lietuvoje: nesimatė agresyviai nusiteikusių nacionalistų bei homofobų ir tikrai nebuvo nei vieno parlamentaro, pasirengusio šokti į minią. Renginys nebuvo eitynės per se: organizatoriai tai norėjo padaryti mitingu, kuriame galima gerai praleisti laiką, bet kartu bandyti keisti visuomenę bei įstatymus. „Pink Dot“ metu vyko LGBT bendruomenę palaikančių muzikantų koncertai, pasisakė įvairūs žymus heteroseksualūs ir homoseksualūs singapūriečiai. Pats renginys buvo nemokamas, bet akivaizdžiai brangus – jį rėmė rekordinis kiekis kompanijų, tarp kurių „Apple“, „Google“, „Twitter“ bei „Goldman Sachs“. Dalyviai galėjo atsinešti patiesalus ir darytis piknikus, nemažai žmonių atėjo šeimomis, su mažamečiais vaikais.

"Pink Dot" akimirka, Simono Bartulio nuotr.

“Pink Dot” akimirka, Simono Bartulio nuotr.

Iš dalies konfrontacijos su konservatyvia visuomenės dalimi nebuvimas nešokiravo: Singapūras nuosekliai įvardijamas vienu saugiausiu pasaulio miestų. Teisėsauga į nusikaltimus žiūri labai rimtai ir singapūriečiai per kurį laiką išsiugdė taikumo mentalitetą. Būtent todėl LGBT situacija šalyje ir yra labai įdomi. Nors, priešingai nei Lietuvoje, antidiskriminacinių įstatymų nėra ir už santykius (de jure) gali tekti kalėti dvejus metus, vėlgi, priešingai nei Lietuvoje, LGBT asmenys gali jaustis sąlyginai fiziškai saugūs, vaikščiodami gatvėse vieni ar poromis.

Ir nors „Pink Dot“ tiesioginės opozicijos neturi, netiesiogiai jiems tenka kovoti su konservatyvia visuomenės dalimi. 2014 metais viena musulmonų bendruomenė pradėjo kampaniją „Dėvėkime balta“ (angl. „Wear White“). Jos metu žmonės buvo raginami ignoruoti „Pink Dot“ ir rinktis kitoje vietoje apsirengus baltai bei taip neva ginti tradicinę šeimą. Atsitraukus musulmonų bendruomenei, vėliau šį judėjimą perėmė krikščioniškos grupės. Jų iniciatyva taip pat ilgai neišgyveno – nors šiemet buvo bandymų raginti žmones rengtis baltai, atskiro protesto suorganizuoti nepavyko.

"Pink Dot" akimirka, Simono Bartulio nuotr.

“Pink Dot” akimirka, Simono Bartulio nuotr.

Iš dalies galima dėkoti tai pačiai lengvo autoritarizmo atmosferai Singapūre: protestuoti sunku visiems, nepriklausomai nuo to, ar asmuo palaiko LGBT teises, ar ne. Taip pat Singapūro Religinės harmonijos įstatymas neleidžia religiniams lyderiams (imamams ar kunigams) vykdyti politinės veiklos. Galiausiai, Singapūro religinė bendruomenė yra žymiai įvairesnė nei Lietuvos – nesutarimai tarp nuosaikių ir radikalių tikinčiųjų yra ryškūs. Singapūro Nacionalinė Bažnyčių Taryba (angl. „National Council of Churches“) nusprendė netrukdyti „Pink Dot“. Ji taip pat ragino atskiras kongregacijas nesmerkti žmonių, kurie yra kitokios orientacijos ar lyties tapatybės. Tokių bažnyčios pareiškimų norėtųsi daugiau ir Lietuvoje.

Singapūro LGBT teisių situaciją duoda daug peno apmąstymams: viena vertus, teisinė situacija yra labai prasta lyginant su Lietuva. Kita vertus, į „Pink Dot“ renkasi vis daugiau žmonių. Jeigu Singapūras kada nors panaikins homoseksualius santykius kriminalizuojančius įstatymus, būtų galima tikėtis, jog LGBT asmenys jausis saugesni viešumoje nei Lietuvoje, šalyje, kuri jau daugiau nei dešimt metų yra Europos Sąjungos narė.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai