Šaipytis iš romų bei žydų – atgyvenusi Užgavėnių tradicija

Ne vienas vaikystėje per Užgavėnes nesigilindami kartodavom „Mes žydukai Lietuvos“ ar spalvingai išsidažę persirengdavom romais. Šių personažų netrūksta ir viešuose žiemos varymo iš kiemo renginiuose. Tačiau, vargu, ar susimąstoma, kad šie įvaizdžiai ne tik žeidžia kitų tautybių žmones, bet ir senokai nebeatitinka tikrojo tų kaukių turinio.

Būta patyčių

Praėjusią savaitę Valstybinis Vilniaus Gaono muziejus surengė diskusiją ,,Kitataučių įvaizdis lietuviškose Užgavėnių tradicijose“. Muziejaus Tolerancijos centre susirinkę etnologai aiškinosi, kaip kito tradiciniai personažai bei jų funkcijos.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Libertas Klimka pastebėjo, kad įvairių tautybių žmonės folklore įsišaknijo kaip „kiti“, „ne tokie, kaip mes“. Jis mano, jog Stepono Batoro laikais į Lietuvą atkeliavę vengrai Užgavėnių tradicijose įsitvirtino anksčiausiai. Pirmiausia būta vengro-kario, vėliau atsiranda ir vengro-gydytojo personažas.

Vytauto Didžiojo universiteto docentė, etnologė dr. Laima Anglickienė atkreipė dėmesį į tai, jog folkloras žmonių gyvenime atlieka ne vieną funkciją. Jis gali pradžiuginti, nuraminti, pralinksminti, pamokyti, pašiepti ar net paniekinti. Pasak jos, žydai ir romai tautosakoje (ne tik lietuvių) įsitvirtina būtent todėl, kad šios dvi etninės grupės buvo plačiai paplitusios Europoje. Tad folkloras buvo skirtas supažindinti bei pasidyvinti iš kitaip atrodančio ar besielgiančio. Romų gyvenimo būdas lietuviams atrodė keistas, o žydai, nors ir gyveno šalia, ne visada suprasti dėl savo religinių papročių.

Pasakyti, kada žydai ir romai persikelia į Lietuvos folklorą, ganėtinai sudėtinga, kadangi beveik nėra rašytinių šaltinių. Prof. L. Klimka tai sieja su štetlų atsiradimu ir sustiprėjimu. „Kiekvienas kaimo žmogus matė savo kaimynus, bet nesuprato jų kalbos, jie valgė kitą maistą – ir čia tas kitoniškumas atsiranda“, – sakė jis. Profesorius pridūrė, jog semantiškai žydai ir romai turi ryšį su atėjūnų iš kito pasaulio įvaizdžiu, o šiais Užgavėnių personažais nebūtinai siekta įžeisti ar pažeminti.

Doc. L. Anglickienė pasakojo, kad žydų kaukės per Užgavėnes būdavo ne tik neigiamos, tačiau istoriniuose šaltiniuose nurodyta, jog šios bendruomenės atstovai vengdavo tiesioginio susidūrimo. „Savo knygoje esu įdėjusi mūsų rašytojos Žemaitės citatą, kurioje užfiksuota, kaip elgdavosi žydai Žemaitijoje vaikštinėjant persirengėliams. Tą dieną jie stengdavosi neiti į miestelius, nes bijodavo. Persirengėliai elgdavosi ne visai etiškai. Jei būdavo žiema, juos išmurgdydavo sniege, iš tikrųjų išsityčiodavo“, – kalbėjo knygą apie kitataučių įvaizdžius tautosakoje išleidusi doc. L. Anglickienė.

Pasenęs scenarijus

Mokslininkė teigė, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Užgavėnės tapo švietimo ir kultūros institucijų išpopuliarinta švente, veikiančia pagal siaurą ir realybės nebeatitinkantį siužetą. „Po 90-ųjų sukūrėme scenarijų su persirengėlių kaukėmis. Iš jų išsirinkome lengviausiai pavaizduojamas. Netgi tose pačiose pradinėse mokyklose, kai vaikams liepiama persirengti, kuo greičiausiai apsirengiama?“ – šiandienos realijas apibūdino ji, pabrėždama, kad stereotipinį romo, ypač romės, kostiumą suskurti itin paprasta. Anot jos, iš tikrųjų Užgavėnių perėmėm tik karnavalinę pasilinksminimo funkciją, kuri tiesiog atkartoja kažkada susikurtą, nedetalų ir nelabai tikslų scenarijų.

Prof. L. Klimka siūlo nepamiršti, jog politiniai ir istoriniai įvykiai veikia žmonių sąmones ir tradicijas. Socialinis Užgavėnių aspektas labai svarbus ir to nereikėtų pamiršti. Žydų ir romų „kitoniškumas“ – XIX a. aktualija, kuri tiesiog atkartojama nesigilinant į jos turinį. „Pašiepdami žmonių ydas, persirengėliai stengdavosi jas iš visuomenės šalinti“, – pasakojo profesorius. Jis siūlo būti kūrybiškesniais ir žaismingesniais. Anot prof. L. Klimkos, vaikams tinkamesnės gyvūnai ar kitos mitologinės būtybės. Pasidaryti tokią kaukę reikia daugiau vaizduotės ir išmonės. Profesorius prisipažino, kad pats šiandien mieliau pašieptų šių dienų veikėjus, kurių elgesys visuomenėje ne visai tinkamas.

Mitologas, religijotininkas ir rašytojas dr. Dainius Razauskas diskusijoje nupasakojo hipotetinę situaciją, kaip atrodo tradicijos, atkartojamos be jokio susimąstymo. „Jeigu aš užsidėjęs žydo kaukę staipyčiausi gatvėje ir ateitų žmogus, šiuo atveju, pirmiausia žydas, kuris sakytų: „Kodėl tu mane niekini? Ar tu manęs nekenti?“ Šioje vietoje juokai baigiasi. Čia nėra jokios pretenzijos. Bent jau aš tą kaukę nusiimčiau, nes nebejuokinga toliau šį žaidimą žaisti“, – kalbėjo jis. Dr. D. Razauskas abejoja, ar šaržuotas žydo personažas Užgavėnėse toks jau svarbus, kad be jo nebūtų galima apsieiti.