Komentaras

Vaiko teisių gynimo politika švietimo sistemoje: problemos ir galimybės

Šiandien birželio 1 d. – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Labai apsidžiaugiau Ukmergės rajono, Antakalnio kaimo pradinėje klasėje radusi viešai, didelėmis raidėmis šalia mokinio pareigų iškabintas ir mokinio teises: teisę mylėti ir būti mylimam, teisę būti globojamam ir saugomam, teisę lankyti mokyklą ir mokytis pagal gebėjimus, teisę klysti ir pasitaisyti, teisę poilsiauti ir linksmintis, teisę būti išklausytam, teisę nepasakoti to, ko nenori.

Agnė Grušauskaitė, Ingridos Pociūtės nuotr.

„Nuo pat vaikystės augame jausdami, kad didesnis – svarbesnis už mažesnį. Aš jau didelis, ‒ džiaugiasi ant stalo pastatytas vaikas. Aš aukštesnis už tave, ‒ tvirtina didžiuodamasis, pasimatavęs su bendraamžiu. Pagarbą ir nuostabą kelia didelis, tas, kas užima daug vietos. Mažas – paprastas, neįdomus. Maži žmonės, maži poreikiai, džiaugsmai ir liūdesiai. Vaikas mažas, jo nėra daug. Mums reikia prie jo prisilenkti, sumažėti“, – dar prieš 80 metų įvardino J.Korzczak, vaikų gydytojas ir pedagogas, vaikų teisių gynėjas. „Ir vėl tos vaikų teisės! O kur jų pareigos!“ – kaip dažnai šiandien mokyklos psichologui tenka atremti nepatenkintų, pavargusių suaugusių emocijas ir įsitikinimus.

Vaikų rašytojas G. Morkūnas, viename iš savo apsakymų rašo: „Mergaitė žiūrėdavo į akis ir žmonėms. Tačiau ji buvo maža, todėl norėdama pamatyti suaugusiojo akis, turėdavo pasistiebti. Suaugusieji pasistiebusių ir į akis žiūrinčių vaikų kažkodėl nemėgsta, tad mergaitę bardavo ir liepdavo eiti šalin.“

Gebėjimas suvokti vaiko emocinius poreikius ir į juos atsižvelgti reikalauja psichologinės, asmenybinės suaugusiojo brandos, teigė psichoterapeutas dr. E. Laurinaitis švietimo konferencijoje LearnED: „Elementariausias patarimas mokytojui: reikia mokinius traktuoti kaip sau lygiaverčius partnerius šioje kelionėje“. Lygybė nėra visų suvienodijimas. Tai reiškia, kad žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, galimybių ir kitų asmeninių skirtumų turi lygias teises į orumą ir pagarbą.

Per šešerius darbo Lietuvos švietimo sistemoje metus teko lankytis ir dirbti ne vienoje mokykloje, bendrauti su esamais ir būsimais pedagogais, mokiniais ir mokinių tėvais. Švietimo sistemos politika Lietuvoje deklaruoja, kad svarbiausia yra vaiko interesai, geriausi vaiko interesai. Ar vaikų teisių gynimo politika tikrai yra įgyvendinama Lietuvos mokyklose? Jei vaiko, tai kieno ir kokio vaiko interesai yra svarbesni? Ar tikrai to, kuris labiausiai pažeidžiamas? Ar aiškiai suvokiama, kas yra vaikų teisės ir kodėl reikia jas ginti ?

Teko ir tenka susidurti su tikrai širdingais mokytojais, švietimo įstaigų vadovais, vaiko teisių apsaugos skyrių specialistais, kuriems rūpi vaikas, kuris pastebi ir atsižvelgia į vaiko savijautą, užmezga asmeninį santykį su vaiku, atpažįsta smurto prieš vaiką atvejus ir ryžtingai reaguoja, ieško resursų pokyčiams. Subtiliai, korektiškai ir privačiai nukreipia pas psichologą. Pagarba ir dėkingumas tokiems mokytojams ir specialistams.

Tačiau tenka sutikti skirtingų lygmenų švietimo sistemos darbuotojus, kuriems vaikas yra tarsi daiktas, kuris, nesuteikdamas reikiamos naudos, turi būti „pataisytas“, o jei „nesitaiso“, pašalintas iš sistemos, kurioje „trukdo“ didesnę galią turintiems arba, geriausiu atveju, ignoruojamas. Liūdna dėl vangumo ir atsakomybės neprisiėmimo, kuomet reikia principingai ir kuo anksčiau, reaguoti į vaiko nepriežiūros problemas. „Nėra žmogaus, nėra problemos“, „iš akių ir iš širdies“, „ne mano atsakomybė“, „kas kaltas?“. Deja, tokie principai problemų sprendimo algoritmuose tikrai vis dar galioja ir švietimo sistemoje.

„Nedirba, trukdo, atsikalbinėja, guli ant stalo, reikalauja dėmesio,“ – skundžiasi mokytojai ir labai tikisi, kad psichologas ar psichiatras vaiką „pataisys“. Todėl tikrai neretai tenka nuvilti mokytojus bei vaiko teisių skyriaus specialistus, kurie sako, jog vaikas lankėsi pas psichologą, bet elgesys mokykloje nepasikeitė, priešingai, gal net dar pablogėjo. „Taip, vaikams mokyklose psichologo labai reikia, bet gero psichologo“, ‒ tada tikriausiai svarstoma susirinkimuose. Gero, t.y. tokio, kurios „pakeis“ vaiką ir „padarys“ patogų. Pripažinsiu, tokiais atvejais tikrai ne vaiko interesas yra svarbus. Žmogaus, vaiko problema nėra techninio pobūdžio problema, ir vaikas mokykloje yra ne dėl mokytojo, ar kieno kito intereso. Vaiko problemos tik psichologo kabinete nesisprendžia.

O kur dar nepastabimieji, „patogūs“ vaikai? Ar pasirūpinama jų gyvenimo sunkumais? Tikrai ne visada gebama tinkamai identifikuoti vaiko poreikius ir tinkamai reaguoti. Ne visi ir ne visose situacijose esame vienodai brandūs.

Vaiko problemos dažniausiai yra sisteminės santykių problemos. Ir „taisyti“ reikia ne atskirus vaikus, o santykių sistemas: šeimoje, mokykloje. O pradėti pirmiausia reiktų nuo suaugusiųjų, jų požiūrio, elgesio modelių. Bet suaugę labiau linkę „stengtis“, kad „taisytųsi“ vaikas. Labai gaila, kad net esant labai sudėtingoms kompleksinėms problemoms, pagal sudaromus pagalbos vaikui planus, dažniausiai yra numatoma psichologinė pagalba vaikui, mažai skiriama dėmesio kitoms santykių sistemoms analizuoti, keisti ir reformuoti.

LR vaiko minimalios ir vidutines priežiūros įstatymo aiškinamajame rašte sakoma: „Esant probleminėms situacijoms, dėl poveikio priemonių taikymo dažniausiai nustatomi tik įpareigojimai vaikui, todėl praktiškai nevertinami vaiko atstovų pagal įstatymą poreikiai. Dažnai šeimoms, ne tik socialinės rizikos, trūksta socialinių įgūdžių, pozityvios tėvystės ir kitų įgūdžių, jos susiduria su tokiomis problemomis kaip smurtas, priklausomybės, skurdas, nedarbas, vaikų nepriežiūra ir kt. Tyrėjai mano, kad sprendžiant kompleksines vaiko problemas, būtina dirbti ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais“. Aš pridėčiau, ir su mokyklos santykių sistema. Tame pačiame rašte sakoma: „Teisės aktai apibrėžia gana plačias savivaldybių administracijos, mokyklų vaiko gerovės komisijų funkcijas ne tik sprendžiant kritines situacijas (kuomet taikomos vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros paslaugos), bet ir koordinuojant įvairių prevencijos programų įgyvendinimą, institucijų tarpusavio bendradarbiavimą, metodinės pagalbos mokykloms teikimą, kaupiant informaciją ir vykdant analizę ir kt. Švietimo valdymo informacinės sistemos pateikia duomenis, kad pagrindinė savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų vykdoma funkcija yra klausimų, susijusių su ypač probleminių atvejų sprendimu (minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių taikymu), o kitos nustatytos funkcijos vykdomos ne visa apimtimi arba išviso nevykdomos. 2015 m. tyrimas parodė, kad savivaldybių vaiko gerovės komisijų posėdžiai, skirti prevencinės veiklos koordinavimo, metodinės, konsultacinės pagalbos teikimo ir kitų funkcijų vykdymui, vyksta retai arba visai nevyksta. Kokybiniai duomenys patvirtino, kad savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų narių ar kitų savivaldybės administracijos atstovų tikslingas darbas su vaiko atstovais pagal įstatymą, vaiko ugdymo įstaiga, vietos bendruomene nevyksta.“

Vaiko teisių apsaugos principus švietimo sistemoje reglamentuoja labai aiškiai surašyti teisiniai dokumentai, už vaiko gerovę mokykloje yra atsakingi įvairūs specialistai, vaiko gerovės komisijos, klasės auklėtojai ir kt. Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Europos struktūrinių fondų finansuojamo projekto „Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tobulinimas“ ir siekdama paskatinti savivaldybes gerinti vaikams ir jų tėvams teikiamų švietimo pagalbos, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros paslaugų koordinavimą ir šių paslaugų prieinamumą, konkurso būdu skyrė lėšų tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus etatams savivaldybėse steigti. Praeitais metais įsigaliojo trijų ministrų įsakymas dėl koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros tvarkos, įdiegtas atvejo vadybos modelis švietimo sistemoje, papildyta vaiko gerovės komisijų darbo tvarka. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu yra paskiriama grupė specialistų sudėtingoms, kompleksinėms vaikų problemoms spręsti, specializuotoms poveikio priemonėms taikyti.

Teisinė bazė, gairės švietimo specialistams yra aiškiai išdėstytos, vyksta įvairūs skirtingo lygio specialistų ir vadovų mokymai, tačiau yra didelė neatitiktis tarp to, kaip turėtų būti ir to, kaip yra. Dėl vykstančių vaiko gerovės problemų sprendimų, dažnai jaučiuosi taip, jog gyvenu ne toje valstybėje, kurios įstatymus ir ministrų rekomendacijas skaitau. Kodėl? Tam nėra skiriama pakankamai piniginių lėšų. Tai tikrai aišku. Bet ar pakanka vadovų, specialistų, mokytojų, tėvų ir kt. atsakingų už vaikų gerovę sąmoningumo, bendro susitelkimo, pastangų ir noro puoselėti bei ginti vaikų teises?

Šiais mokslo metais vieno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu esu paskirta teikti psichologinę pagalbą vaikui, kurio problemos yra gilios, įsisenėjusios, kompleksinės, reikalingos skirtingų institucijų specialistų įsitraukimo. Vaiko problemoms spręsti yra priskirtas atvejo vadybininkas, atvejį koordinuoja tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Tačiau, aš, kaip specialistė psichologė, kuriai buvo priskirta nemenka darbinė atsakomybė bendrame darbo su vaiku plane, nedalyvavau jokiuose atvejo vadybos žingsniuose, susitikimuose dėl atvejo tarpinsituciniame lygmenyje. Taip buvo organizuoti atvejo vadybos bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo procesai. Savo pastabas ir pasiūlymus ne vieną kartą raštu teikiau ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui. Užklausus, kaip buvo atsižvelgta į mano pateikiamas rekomendacijas dėl pagalbos vaikui, iš tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus susilaukiau atsakymo: „Į visas rekomendacijas buvo atsižvelgta. Šioje situacijoje mūsų rajono teikiama tarpinstitucinė atsakingų už teikiamas paslaugas įstaigų pagalba šeimai ir vaikui nėra veiksminga ir/ar nepriimama. Šiuo metu pateiktas prašymas teismui dėl vidutinės priežiūros priemonės skyrimo (t. y. vaikų socializacijos centras). Tikiuosi, Jūs tai žinote tai iš mokyklos.“

Lietuvoje vaiko siuntimas į socializacijos centrus dažniausiai skiriamas už tai, kad vaikas nesimokė ir nelankė mokyklos. Švietimo ir teisės specialistai pripažino, kad tai sudaro sąlygas daugeliui vaikų nepagrįstai patekti į vaikų socializacijos centrus. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra išreiškęs kritiką dėl bet kokio vaiko laisvės apribojimo formos, kai vaikas nėra padaręs nusikaltimo, bet buvo apleistas tėvų, patyrė smurtą, tėvai nesuvaldė elgesio. Tarptautiniuose teisės aktuose raginama taikyti kuo įvairesnes priemones probleminio elgesio vaikams, atsižvelgiant į vaiko individualius poreikius, interesus ir bendruomenės įtraukimą. Tačiau Lietuvos švietimo sistemoje net dėl labai sudėtingų vaikų problemų, retai kada pasitelkiami kitų nei mokyklos, aukštesnės kvalifikacijos specialistų, bendruomenės pagalba.

Nieko nenoriu kaltinti, gal tikrai minėtoje sudėtingoje situacijoje, kuomet problemos turi jau labai ilgą istoriją, nieko nebuvo galima pakeisti. Net ir labai norėdami, turime pripažinti savo pagalbos ribotumą. Tačiau vis tiek kyla įtarimas, kad pasukta tuo senuoju, paprastuoju būdu, uždarant galimybę sisteminiams pokyčiams. „Nėra žmogaus, nėra problemos“, „Iš akių ir iš širdies“, – kaip liaudyje sakoma. O psichologai, kurie, problemas įvardija, yra priskiriami probleminių žmonių grupei. „Patys turi problemų, todėl ir renkasi psichologiją,“ ‒ taip pasakytų, tie, kurie į gyvenimą ir problemų sprendimą žiūri paprasčiau. „Visuomet norisi paprastumo“, ‒ sako filosofas L. Degėsys. „Gal net paprastų ir nekomplikuotų žmonių“. Tačiau nesupaprastinkime gerumo, kurio reikia vaikams sampratos. Tegu realiame gyvenime rečiau atsitinka taip, kaip vaikų rašytojo G. Morkūno apsakyme, kuomet nuo didelės visų meilės ir rūpesčio nelaiminga mergaitė iš mokyklos tiesiog dingo. „Visi sužinojo, kad mergaitės tėvai naktį, siaučiant audrai iš jų miestelio paslapčiomis išsikėlė. Kur – nesakė niekam,“ – rašo rašytojas apie sutelktų ir įsakymais patvirtintų meilės ir rūpesčio priemonių pasekmes nelaimingam vaikui.

Pagarba, atvirumu, bendradarbiavimu, mokymusi siekime sisteminių pokyčių vaikų teisių gynimo praktikoje. Pradėkime nuo savęs. Būkime nepakantūs vaikų nepriežiūrai ir apleistumui, vaikų menkinimui ir nuvertinimui, mąstykime apie gyvenimą, tada drąsiai veikime ir būtinai skaitykime knygas, ypač skirtas vaikams.

Šaltiniai:

L. Degėsys. Apatiniai gyvenimo drabužiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. ISBN 978-9986-39-998-8

J. Gilligan. Smurto prevencija. Eugrimas, 2002 m. ISBN 9955-501-36-7

J. Korzczak. Vaiko teisė į pagarbą. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga,2016 m. ISBN – 978-609-95856-1-1

E. Laurinaitis. Mokytojo darbas lyg medžio auginimas. Prieiga per internetą: http://goo.gl/wPgXUj

LR vaiko minimalios ir vidutines priežiūros įstatymo NR. X. – 1238 pakeitimo įstatymo projekto, LR Švietimo įstatymo Nr. I -1489 straipsnių aiškinamasis raštas.

G. Morkūnas. Blusyno pasakojimai. Vilnius, 2014. ISBN 978-609-441-257-8

Valstybinio audito ataskaita. Ar vaiko minimalios priežiūros priemonės užtikrina pagalbą vaikui. 2015 m. kovo 20 d. Nr. VA-P-50-4-5

Komentarai (0)
Susiję straipsniai