Labai džiugu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai susilaukia vis didesnio Lietuvos visuomenės dėmesio. Tai ypač akivaizdu, kai šio teismo sprendimai būna susiję su pakankamai jautriais teisės klausimais, kurie turi stiprų tradicijų, paskirų visuomenės narių ar grupių moralės supratimų, ideologijų ar net filosofinių pažiūrų pagrindą. Viena iš tokių jautrių, ne tik teisinių aspektų persmelktų, teisės sričių yra šeimos teisė.
Per visą jos vystymosi laikotarpį šeimos teisei bene labiausiai buvo daroma įtaka visuomenės ar paskirų jos grupių moralės, tradicijų ir politinių ideologijų. Šeimos teisei tik po XX a. septintojo dešimtmečio daugiau ar mažiau pradėjo pavykti išsivaduoti iš ideologinių, paprastai dirbtinai sukurtų institucinių taisyklių ir normatyvų ir pereiti esminio šeimos gyvenimui dalyko – pagarbos pačių šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų susitarimui ir esminės reikšmės jam suteikimui. Kitaip tariant, pripažinta, kad svarbiau arba lygiai tiek pat svarbi yra dviejų žmonių sutartis gyventi kaip šeima, o ne tik kokios nors valdžios institucijos ar religinės bendruomenės aktas, patvirtinantis tokią sutartį. Kita vertus, jeigu žmonės renkasi jų šeimos gyvenimo susitarimui patvirtinimą, palaiminimą, tai lygiai taip pat iri gerbtina, kaip gerbtinas ir pats iš jų vidinės valios plaukiantis susitarimas kurti šeiminius santykius.
2016 m. birželio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Affaire Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją (Affaire Chapin et Charpentier v. France) nagrinėjo pareiškėjų – dviejų partnerių, gyvenančių šeimos gyvenimą – reikalavimus dėl to, kad Prancūzija, neleisdama tos pačios lyties asmenims įregistruoti santuokos, pažeidė jų teisę į santuokos sudarymą pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnį (straipsnis įtvirtina asmenims teisę į santuokos sudarymą) kartu su 14 straipsniu (draudžiančiu diskriminaciją, be kita ko – ir seksualinės orientacijos pagrindu) bei konvencijos 8 straipsnį, reglamentuojantį šeimos gyvenimo gerbimą kartu su minėtu 14 straipsniu.
2004 m., pareiškėjai norėjo įregistruoti civilinę santuoką atitinkamo Prancūzijos miesto civilinės metrikacijos įstaigoje. Ši įregistravo, atlikdama būdingą ceremoniją, tačiau prokuroras pareiškė ieškinį teismui dėl tokios registracijos nuginčijimo. Pažymėtina, kad 2004 m. Prancūzijoje jau senokai buvo reguliuojami šeimos teisiniai santykiai ir tarp tos pačios lyties asmenų, atsiradę partnerystės pagrindu, bet tos pačios lyties asmenims teisė sudaryti santuoką nebuvo numatyta (pastaroji galimybė Prancūzijoje atsirado nuo 2013 m. gegužės 7 d.). Teismas minėtame 2016 m. birželio 9 d. sprendime, priimtame nagrinėjant konkrečias faktines aplinkybes tarp konkrečių šalių, konstatavo, kad Prancūzija nepažeidė pareiškėjų – tos pačios lyties asmenų – teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, o taip pat ir teisės sudaryti santuoką, taip pat nekonstatavo diskriminacijos draudimo taisyklės pažeidimo.
Dalis visuomenės, matyt, šį sprendimą aiškintų taip, kad EŽTT pradėjo keisti savo praktiką teisės į tos pačios lyties asmenų šeimos gyvenimo pagarbą atžvilgiu. Tačiau šis sprendimas niekaip nekeičia ligšiolinės praktikos ir doktrinos minėtosios teisės apsaugos prasme. Ką gi teismas šiuo sprendimu pasakė?
Pirmiausiai, pabrėžtina, kad EŽTT konstatavo, kaip ir iki šiol, jog tiek skirtingos lyties asmenys, tiek tos pačios lyties asmenys turi teisę į šeimos gyvenimo apsaugą. Ir ši teisė yra žmogaus teisė, ginama Konvencijos 8 straipsnio pagrindu.
Antra, teismas dar kartą patvirtino, kad šeimos santykiai gali atsirasti ne tik sudarius santuoką, bet ir gyvenant faktinį šeimos gyvenimą, nesvarbu, ar įregistravus partnerystę, ar kaip nors kitaip išviešinus ją ar jos neišviešinus. Jei egzistuoja šeimos gyvenimas pagal žmonių susitarimą, valstybės turi pozityvią pareigą suteikti teisinę apsaugą gyvenantiems šeimos gyvenimą. Kitaip tariant, patvirtino buvusiųjų savo sprendimų šiuo klausimu pozicijas, įskaitant ir valstybių, Konvencijos dalyvių, pareigą sureguliuoti tos pačios lyties asmenų šeimos teisinius santykius (ne santuokinius teisinius santykius). Taigi, teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendimu pasakė, kad valstybės kol kas turi nuožiūros laisvę dėl teisės į santuokos sudarymą tos pačios lyties asmenims numatymo. Kitaip yra dėl tos pačios lyties asmenų šeimos teisinių santykių reguliavimo ne santuokos pagrindais (pvz., partnerystės). Pastaruoju atveju valstybės tokios nuožiūros laisvės neturi (po vėliau dar minėsimų 2013 m. ir 2015 m. sprendimų).
Trečia, teismas pabrėžė, kad Konvencijos 12 straipsnis, numatantis teisę į santuokos sudarymą, suprantamas tradicinės vyro ir moters santuokos prasme. Panašiai teismas buvo pasisakęs ir 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją. Tada EŽTT konstatavo, kad pagal Konvenciją valstybės-narės yra laisvos pasirinkti, ar išplėsti santuokos institutą tos pačios lyties poroms, t.y. valstybės turi tam tikrą diskrecijos laipsnį dėl tokių porų teisinio pripažinimo mechanizmo. Taigi, darydamas nuorodą į šią prieš šešerius metus nagrinėtą bylą, Teismas pasisakė, kad praėjo ne daug laiko nuo 2010 m., kad teismas kitaip aiškintų minėtos teisės į santuoką sampratą. Kita vertus, EŽTT pabrėžė, kad santuokos samprata kintanti (evoliucionuojanti) ir todėl, žinant teismo doktriną dėl Konvencijos kaip „gyvo“ teisės akto, taikomo konkrečiu laikotarpiu, nėra užkertamas kelias po tam tikro laiko ir šį Konvencijos straipsnį aiškinti plačiau.
Ketvirta, teismas nekonstatavo, kad Prancūzija pažeidė tos pačios lyties asmenų ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 str.) iš esmės dėl faktinių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prancūzijoje jau senokai (taip pat ir 2004 m., kai kilo ginčas) tos pačios lyties asmenų šeimos turi teisinę apsaugą pagal partnerystę reguliuojančius įstatymus. Taigi, nebuvo taip, kad teisinės apsaugos pareiškėjai apskritai nebūtų turėję. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu, kai priiminėjamas sprendimas, Prancūzijoje tos pačios lyties asmenys turi teisę sudaryti ir santuoką. Pareiškėjų teiginių, jog tuo metu, kai kilo ginčas, Prancūzijoje egzistavo skirtumai tarp partnerystės ir santuokos pagrindu atsirandančios teisinės apsaugos, teismas nevertino, nes laikė, kad tai valstybės kompetencija ir tai neturi bylai teisinės reikšmės.
Bet teismas, darydamas nuorodas į 2013 m. Vallianatos prieš Graikiją bylos bei 2015 m. Oliari ir kiti prieš Italiją bylų sprendimus, pasakė, jog šios bylos, kuriose buvo konstatuoti tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimai, iš esmės skyrėsi nuo 2016 m. birželio 9 d. bylos prieš Prancūziją. Tiek Graikijoje, tiek Italijoje tos pačios lyties asmenims teisinė šeimos gyvenimo apsauga apskritai nebuvo numatyta. Kitaip tariant, jeigu Prancūzija nebūtų numačiusi tos pačios lyties asmenims šeimos gyvenimo teisinės apsaugos, galima spėti, kad sprendimas būtų analogiškas minėtiems sprendimams prieš Graikiją ir Italiją.
Kaip atrodo teisinė situacija Lietuvoje? Lietuva yra viena iš keleto Europos Tarybos narių, kurioje tos pačios lyties asmenims teisė į jų šeimos gyvenimą, suteikiant teisinę apsaugą, nėra užtikrinama. Apskritai, politikai mėgina eiti pakankamai radikaliu keliu, siūlydami keisti Konstituciją taip, kad konstitucine prasme būtų teisiškai saugomi tik santuokos pagrindu atsirandantys šeimos santykiai, jau nekalbant apie kokią nors alternatyvią tos pačios lyties asmenų šeimos teisinių santykių reguliavimo galimybę.
Pagal minėtus siūlymus keisti Konstitucijos 38 straipsnį, kuris reiškia, kaip ir Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, jog Konstitucija saugo ne tik santuokos pagrindu atsirandančius šeimos santykius, net skirtingos lyties asmenų šeimos nepretenduotų į jų šeimos santykių teisinę apsaugą, nes išeitų taip, kad tai – ne šeima. Tai, kad Europos žmogaus teisių konvencija ir jos aiškinimo praktika yra vienas iš svarbių Konstitucijos aiškinimo šaltinių, politikams, matyt, nėra svarbu. Tik tuomet turi būti iš karto atsakoma į klausimą, kaip Lietuva vykdytų tarptautinę sutartį, kuri įpareigoja suteikti teisinę apsaugą ne tik santuokos pagrindu atsirandantiems šeimos santykiams, bet ir kitais pagrindais (pvz., partnerystės), ir taip pat ne tik skirtingos, bet ir tos pačios lyties asmenų.
Lietuva iš tikrųjų neturi pareigos tos pačios lyties asmenims suteikti teisę sudaryti santuoką – tai valstybės nuožiūros laisvė, bet dėl to Konstitucijos keisti nereikia, nes Konstitucijoje santuoka ir taip apibūdinama kaip vyro ir moters sudaryta santuoka. Tai atitinka dabartinę EŽTT poziciją. Problema yra dėl kitų, alternatyviu santuokai pagrindu atsirandančių šeimos santykių teisinės apsaugos neužtikrinimo.
Kodėl aš ginu tos pačios lyties asmenų šeimų teisę į jų šeimos gyvenimo, o taip pat skirtingos lyties asmenų šeimų ir nesantuokinio šeimos gyvenimo teisinę apsaugą? Atsakymas paprastas: todėl, kad to reikalauja teisinei demokratinei valstybei būdingas teisingumo principas. Šeima nėra teisinė kategorija. Teisinė kategorija yra šeimos teisiniai santykiai, kuriuos valstybė sureguliuoja teisės normomis. Net ir sureguliavus tik tam tikrus iš šeimos sukūrimo atsirandančius teisinius santykius, tai nereiškia, kad kitokių šeimos santykių, nereguliuojamų teisės normomis, nebus. Visuomenė ir toliau gyvens šeimos gyvenimą tokį, kokį pasirinks patys žmonės. Tik viena aišku, kad jeigu valstybė teisės normų pagrindu suteiks teisinę apsauga tik tam tikrą (pvz., tik santuokinį) šeimos gyvenimą gyvenantiems, tai kitokį šeimos gyvenimą gyvenantys liks teisiškai neapsaugoti. Taip visuomenės dalis jausis nesaugi, matyt, ir nepasitikinti savo valstybe, ypač, kai matoma, kad kitos valstybės labiau rūpinasi savo piliečiais. Pagaliau tai būtų neteisinga ir asmenų judėjimo Europos Sąjungoje, darbo jėgos migracijos atveju, kai Lietuva privalės suteikti teisinę apsaugą iš kitų valstybių atvykstančioms ir nesantuokinėms šeimoms, o savos valstybės piliečiams – ne.
Štai čia ir gali būti keliamas klausimas, ar teisinių santykių nesureguliavimas, teisinės apsaugos nesuteikimas visuomenėje faktinį šeimos gyvenimą gyvenantiems asmenims yra socialiai teisingas?
Šeimos teisei būdingas vadinamasis statuso principas, kuris sąlygoja šeimos nariams (šeimai) tam tikras teises, o kartu ir pareigas, kurios nebūdingos šeimos narių statuso neturintiems asmenims. Jeigu peržiūrėtume Lietuvoje galiojančią teisę, rastume apie 200 sričių, kuriose šeimos nariai turi tam tikras teises, garantijas, pareigas.
Galima pradėti vardinti elementariausiu humaniškumu bei oraus gyvenimo užtikrinimu grindžiamas šeimos nariams būdingas garantijas ir teises: tarkim, procesinės garantijos – supaprastintas atstovavimas kitam šeimos nariui teismo procesuose, negalėjimas priversti duoti parodymus prieš kitą šeimos narį, atleidimas nuo dalyvavimo baudžiamajame procese arba svarbių priežasčių traktavimas dėl šeimos narių ligos ar staigaus pavojaus jo gyvybei, procesinės garantijos dėl baudžiamojo prievartos priemonių taikymo, anonimiškumo taikymas, kai gresia realus pavojus liudytojui, nukentėjusiajam ar jo šeimos nariui, teisė dalyvauti kaip šeimos nariui bylose, kuriose nagrinėjamas kito šeimos nario ginčas ir t.t.
Valstybei taip pat turėtų rūpėti ir pareigos, kurias turi šeimos nariai pačiai valstybei arba tretiesiems asmenims. Galime irgi paminėti, kad šeimos nariai turi pareigas deklaruoti privačių ir viešųjų interesų konfliktus, užimant įvairias viešosios tarnybos pareigas, arba pareigas ir privačių juridinių asmenų valdymo organuose, nuostatas, susijusias su negalėjimu užimti atitinkamų pareigų dėl sąsajumo su šeimos nariais, taip pat mokestines turto ir pajamų deklaravimo prievoles šeimos nariams ir kt. Viso to nėra tol, kol nėra užtikrinamas tos pačios lyties asmenims šeimos narių statusas, o, jeigu būtų pakeista Konstitucija, kiltų teisinis chaosas ir dėl skirtingos lyties asmenų nesantuokinio šeimos nario statuso.
Be elementaraus teisingumo principo tos pačios lyties asmenų šeimoms teisinė apsauga turėtų būti numatyta ir dėl kitų dalykų. Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės kaip prigimtinės teisės. Tai reiškia, kad asmuo neprivalo reikalauti, kad valstybės institucijos jam suteiktų kokią nors teisę. Žmogaus teisės kaip prigimtinės teisės jau savaime yra. Valstybės pareiga yra užtikrinti tokių teisių tinkamą apsaugą ir įgyvendinimą, o jeigu to nedaro, bet kuris asmuo turi teisę to reikalauti. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra viena iš žmogaus teisių (Konstitucijos 22 str., Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str.). Ir ši teisė turi būti užtikrinama bet kuriam asmeniui, nediskriminuojant jokiais pagrindais. Žmogaus teisės nėra tik visuomenės daugumos teisės arba jų nuosavybė. Konstitucija yra skirta kiekvienam asmeniui ir ji turi būti vienodai teisinga kiekvienam: žmogaus teisės kaip prigimtinės teisės teisinėje demokratinėje valstybėje neskaidomos ir nerūšiuojamos nei pagal teises, nei pagal asmenis ir juolab ne pagal politinių partijų ar net ir ne visuomenės daugumos valią.
Matyt, kad ir visuomenė, ir valstybė įgytų daugiau naudos, jeigu kiek įmanoma vienodžiau gerbtų įvairias šeimos gyvenimo formas, tvirtai pasisakytų, kad nesvarbu, kokiu pagrindu susiformuoja šeimos gyvenimas, jeigu žmonės pasirenka gyventi kaip šeima.
Kai kuriant šeimos teisės politiką į pirmą vietą iškeliamos ideologijos, kurių pagrindu siekiama apsaugoti abstrakčius institutus, o ne kreipiamas dėmesys į konkrečių asmenų teises ir interesus, kyla pagrįstas pagrindas teigti, kad toks elgesys neatitinka teisinės valstybės teisingumo principo. Ypač turint omenyje tai, kad užtikrinant konstitucinę ir kitokią teisinę apsaugą visiems šeimos gyvenimą gyvenantiems dėl to nebus pakenkta nei santuokos institutui, nei santuokinį šeimos gyvenančių asmenų teisėms, nei iškreipta pati visuomenės sąranga, nes jos jungiamoji grandis – šeima – kaip tik bus tvari, užtikrinus jai teisinį saugumą ir nediskriminuojant asmenų pagal jų pasirinktą šeimos gyvenimo formą.
