Lytis ugdymo procese: situacija Lietuvoje ir sprendimai Suomijoje (I dalis)

Argi neįdomu, kad lytiškumo ugdymo programa gali kelti tiek daug aistrų, konfrontacijų ir diskusijų? Žvelgiant iš vienos pusės, žinoma. Svarbu temą išgryninti kuo profesionaliau tam, jog dokumentas pagaliau būtų efektyvus ir nekartotų praeities klaidų, kuomet lytiškumas ignoruojamas ir stumiamas į tabu plotmę.

Neretai dar pradinių klasių mokytojos(-ai) gėdijasi klasėje pasakyti lytinių organų pavadinimus. Pedagogai kviečiasi medicinos darbuotojus ir taip išsigelbėja nuo nepatogumo dėstant pamoką apie žmogaus anatomiją, išsisuka nuo tokių žodžių kaip vulva, makštis, sėklidės, varpa ar krūtys tarimo.

Ir literatūroje, ir gyvuose pasakojimuose girdime, kaip anksčiau mergaitės apie menstruacijas sužinodavo tik joms prasidėjus. Kiek streso tai sukeldavo. Vis dėlto akivaizdu, kad šių dienų mokykloje dar turime šio konservatizmo tradicijų. Apie tai, kokia įvairiapusė lytis ir jos raiška, nekalbama greičiausiai viliantis, kad moksleiviai gyvena ir vystosi dėstomų mokyklos dalykų burbule. Užmirštama, jog asmens lytiškumas ir seksualumas, nepriklausomai nuo to, apie jį diskutuojama, ar ne, vis tiek reiškiasi. Tad kyla retorinis klausimas: kodėl nepalengvinti moksleivių gyvenimo ir nepadėti šiems geriau suprasti save, aplinkinius, visuomenės reikalavimus, eskaluojamus stereotipus, istorinį lyties kontekstą ir, be abejo, iš to kylančias grėsmes?

Žvilgterėkime į kitą pusę. Sekant Lietuvos lytiškumo ugdymo programos sudarymo peripetijas, panašu, kad diskusijos verda ne dėl kuo didesnio efektyvumo ir kiekvienai amžiaus kategorijai tinkamo moksliškumo. Jos kaista dėl daugelio politikų ir Bažnyčios siekio daryti poveikį ir lytiškumo ugdymą organizuoti vadovaujantis krikščioniška tradicija. (1) Ką tai reiškia šiam dėstomajam dalykui? Štai kelios, bet ne vienintelės, prielaidos: berniukų ir mergaičių lytiškumas suvokiamas stereotipizuotai, palaikant patriarchalinės šeimos ir jos funkcijų idėją. Santuoka suvokiama kaip vienintelė dviejų žmonių sąjungos galimybė, kadangi jai alternatyvų nėra, tuomet ir viengungystė (susiklosčiusi ar pasirinkta) irgi nepriimtina. Lytiniai santykiai iki santuokos netoleruojami, todėl apsisaugojimo, kontracepcijos būdai neaptariami, aborto atvejai smerkiami, sąmoningas vaikų neturėjimas taip pat nepriimtinas. Homoseksualumas, interseksualumas, translytiškumas traktuojami kaip ligos, neretai teigiama, kad jas galima/reikia gydyti, koreguoti.

Akivaizdu, jog realybė apkarpoma ir tokios kategorijos, kaip nesusituokusios, išsiskyrusios, bevaikės, tos pačios lyties asmenų šeimos, viengungiai, lytiniai santykiai iki vedybų, kontracepcija, abortas, lytinės tapatybės procesai, stereotipiškų lyties funkcijų atsisakymas ir iš esmės sąmoningas savęs suvokimas bei pažinimas tampa ne asmens pasirinkimo, o ideologijos padiktuotu reikalu. Turėdami galvoje, kad Lietuva neturi valstybinės religijos, o ir ugdymo tikrovė, ir visuomeninis gyvenimas yra gerokai įvairesni nei lytis, orientacija ar šeimos samprata (yra dar kultūra, rasė, pilietybė), greičiausiai pritarsime, jog Katalikų bažnyčios lytiškumo ugdymo organizavimas nėra sąžiningas, šiuolaikiškas ir kiekvieno individo poreikius išpildantis sprendimas.

Naujai priimta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa yra kompromisinis Bažnyčios ir šiuolaikinės visuomenės poreikių variantas. Ši idėja apie kompromisiškumą skamba paradoksaliai. Smalsu, kaip randamas kompromisas, kai, pavyzdžiui, viena pusė homoseksualumą traktuoja kaip ligą, o kita – kaip elementarią žmogaus prigimtį. Dėl šios priežasties programoje daug slidžių formuluočių, kurios gali būti interpretuojamos pagal tai, kas ir kokios mąstysenos jas skaito. Turint omenyje, jog naujoji programa yra pažangesnė nei ankstesnė (su vis dar tebegaliojančia metodine priemone), galėtume džiaugtis nors tuo. Tačiau suskubti neverta, nes naujosios Vyriausybės programoje lytiškumo ugdymui skiriamas išskirtinis dėmesys. Siekiama grįžti prie krikščioniško mokymo ir krikščioniškų vertybių puoselėjimo. (2) O tai sudaro sąlygas grįžti prie patriarchalinę, stereotipinę šeimos sampratą puoselėjančios, homofobiškos ir transfobiškos ugdymo tikrovės.

Svarstydama apie išeitį, atsigręžiau į pavyzdine laikomą Suomijos švietimo sistemą ir išanalizavau dar šį rudenį pasirodžiusias gaires mokytojams apie lyčių lygybės ugdymą. Jos suteikia informacijos apie stereotipus, socialiai konstruojamą lytiškumo sampratą, kuri nėra ir negali būti nei apibrėžta, nei pastovi, o, atvirkščiai, kinta ir visuomenės, ir individo raidoje. Dokumente taip pat pateikiama šalies situacijos analizė, argumentuojamas lygybės ugdymo reikalingumas. (3)

Suomijos mokytojams pateikiamoje metodikoje kalbama apie tai, kad faktinė lygybės padėtis šeimoje, giminėje ir visuomenėje įvairiais būdais formuoja ir asmens patirtį mokykloje. Nuo pat gimimo auga vaiko suvokimas apie lytį bei lyčių galių struktūrą, hierarchiją ir galimybes. Vaikas perima matomus lyčių vaidmenis. Todėl auginančiųjų ir mokytojų užduotis – suteikti žinių ir ugdyti supratimą bei gebėjimus apie tai, kaip sąmoningai kurti lygybę. Jauni homoseksualūs, biseksualūs ir translyčiai asmenys vis dar nepastebimi, nematomi. Dėl to įsitvirtina negatyvios nuostatos, diskriminacija ar netgi smurtas.

Pedagoginėse Suomijos diskusijose kyla panašūs klausimai kaip ir Lietuvoje. Ar mergaitės labiau skatinamos siekti gerų rezultatų? Kodėl netgi geresni jų rezultatai nesuteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir nepadrąsina imtis lyderystės? Kodėl mergaitės mažiau savimi pasitiki matematikoje, nors jų ir berniukų pasiekimai tokio pat lygio? Ar mokykloje suvokiami skirtingi berniukų ir mergaičių raidos ypatumai ir ar ugdymo procesas organizuojamas į tai atsižvelgiant? Ar berniukai, neraginami susidurti su sunkumais, vienokiu ar kitokiu būdu to neįsisavinę, socializuojasi taip, kad tampa „nemokančiaisiais“, „keleiviais be bilieto“? Kaip jie gali būti priimti į berniukų gretas ir tuo pačiu būti sėkmingi mokiniai? Ar asmeniui mokykloje galima atvirai būti transseksualiu arba teigti, jog nesijaučia esantis nei berniukas, nei mergaitė? Ar priekabiavimo baimė iš dalies paaiškina studijų ir darbo krypčių segregaciją?

Esminė idėja ta, kad kiekvienas privalo turėti teisę nuspręsti, kokia mergaitė, moteris ar koks berniukas, vyras ji(s) yra, o galbūt yra translytis, už/tarp moteriškumo ir vyriškumo ribų. Lyties suvokimas gali keistis įvairiuose gyvenimo laikotarpiuose, lytinė tapatybė yra įvairių savybių visuma. Kiti turi gerbti asmens patirtį ir įsisąmoninti, kad kiekvienas asmuo yra tas žmogus, kuris geriausiai save supranta. Tad lyčių aspektu apsišvietęs mokytojas geba paremti mokinį įvairiais lyties suvokimo etapais. Priėmimas to, kokia įvairiapusė yra lyties kategorija, padeda praplėsti įsivaizdavimą, kokiais žmonėmis, mergaitėmis ir berniukais, vyrais ir moterimis ar translyčiais asmenimis galime būti. Siauras ir normatyvus supratimas kelia tokias problemas kaip patyčios, atskirtis, vienišumas, mokyklos metimas, diskriminacija, savižala ar netgi savižudybė.

Vienų vaikų patirtis apie savo lytiškumą netelpa į binarinę (dvipusę) lyčių struktūrą. Neretai vaikai išgyvena periodus, kai jie mano esantys skirtingos lyties, kitaip tariant, jas išbando. Paprastai tokie vaikai suprantami kaip berniukiškos mergaitės ar mergaitiški berniukai. Kitų vaikų nesijautimas pagal aplinkinių matomą/biologinę lytį yra stipresnis ir pastovesnis. Ne visi neįprastai lytį suvokiantys vaikai užaugę jaučia priešpriešą. Ne visi transseksualūs asmenys vaikystėje patiria lyties prieštaravimų. Tad, kai mokinio lyties išraiška neatitinka standartų, svarbu, kad jo savijauta būtų vertinama, palaikoma, o galimų patyčių išvengiama.

Gairėse išskiriami du priekabiavimo būdai: priekabiavimas dėl lyties ir seksualinis priekabiavimas. Pavyzdžiui, menkinančios kalbos apie kitą lytį, vyriškumo ar moteriškumo normų neatitikimo priskyrimas homoseksualiai orientacijai, kito asmens niekinimas ir žeminimas dėl lyties. Seksualinio priekabiavimui priskiriami užuominas laidantys gestai ir išraiškos, įžūlios kalbos, pravardžiavimai ar dviprasmiai juokeliai, su kūnu, apranga, asmeniniu gyvenimu susiję pastebėjimai ar klausimai, pornografinės medžiagos pateikimas, seksualinį atspalvį turinti komunikacija ar veikla socialinėse medijose, fizinis lytėjimas (priekabiavimas), seksualinio turinio pasiūlymai ar reikalavimai, seksualinė prievarta.

Pabrėžiama, kad dažnai, vertinant priekabiavimą, diskusija sukasi apie priekabiavimo taikinį. Šis kaltinamas provokavimu, netinkama apranga, gerumu, neapsigynimu arba tuo, kad gynėsi. Dažnai jis patiria kaltę ir gėdą. Vis tik svarbu prisiminti, kad priekabiavimas niekada nėra taikiniu tapusiojo kaltė.

Logiška, kad tam, jog mokinys būtų sąmoningas šiuo klausimu, pirmiausia sąmoningu turi būti mokytojas. Suomių mokytojams siūlomose gairėse kalbama apie lyčių aspektu nuovokų mokytoją, kuris supranta būtinybę perprasti stereotipus bei jų daromą poveikį aplinkai, individui, elgesiui. Kai apie lytį ir jos konstruktą mokykloje nekalbama arba laikomasi neutralumo pozicijos, susidaro palanki terpė nelygybei. Tad mokytojas ir pats ugdymas siekia atpažinti ir dekonstruoti su lytimi, lytiškumu susijusius visuomeninius ir kultūrinius konstruktus, taip pat nuosekliai kuria lyčių lygybę. Gairėse teigiama, jog sąmoningumas lyčių aspektu yra viena profesionalaus mokytojo savybių.

Akvilė Giniotaitė yra Vilniaus universiteto edukologijos magistrantė

(1) Gabrieliūtė V. 2016. Kodėl taip bijome lytiškumo ugdymo? Žiūrėta [2016.12.22] Prieiga per internetą: https://manoteises.lt/straipsnis/kodel-taip-bijome-lytiskumo-ugdymo/.

(2) SEPTYNIOLIKTOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMA 2016. Žiūrėta [2016.12.22] Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/3ed26560babd11e6a3e9de0fc8d85cd8.

(3) TASA-ARVOTYÖ ON TAITOLAJI. Opas sukupuolten tasa-arvon edistämiseen perusopetuksessa 2016.  Žiūrėta [2016.12.17] Prieiga per internetą: http://www.oph.fi/download/173318_tasa_arvotyo_on_taitolaji.pdf.