Šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ kvietė žiūrovus išjungti nuostatas ir apie spektaklius kalbėti tik juos pamačius, o ne spręsti iš nuogirdų. Kartu „Sirenos“ ragino liautis vertinti, koks turi būti teatras, ir priimti šiuolaikinių Europos menininkų kūrybą be makiažo. Nuogą, aktualią, nenormalią, nepatogią, nonkonformistišką, šokiruojančią. Atvirai kalbančią apie šiandienės visuomenės opas: tapatybę, lytiškumą, depresiją, priklausomybę, atskirtį.
Italų teatro MOTUS aktorės Silvios Calderoni spektaklis MDLSX, trinantis lytiškumo ir kūniškumo ribas, publikos buvo sutiktas labai šiltai ir sulaukė garsių aplodismentų. Lietuvių režisierės Kamilės GUDMONAITĖS naujasis darbas „Trans Trans Trance“, irgi nagrinėjantis lytinės tapatybės temą, šiltų ovacijų sulaukė ne mažiau. Vadinasi, vaduojamės iš aplinkos mums primetamų „normalumo“ stereotipų ir nebijome laužyti tabu.
„Bėda ta, kad kartais žiūrovai būna pernelyg konservatyvūs ir nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas, ne šiaip sau ieško nepatogių, žiaurių formų. Nes taip jie reflektuoja realybę, tokią jie mato šio laikotarpio koncepciją“, – kalba K. Gudmonaitė.
Savo naujajame darbe, spektaklyje „Trans Trans Trance“, ėmėtės nagrinėti „nepatogias“ temas – „nenorminio“ moteriškumo ir lytinės tapatybės klausimus. Kaip kilo mintis jums, moteriai režisierei, moteriškumą paanalizuoti ne tokį, koks jis įprastai suprantamas mūsų visuomenėje?
Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau kelti klausimą, kodėl egzistuoja tik vyras ir tik moteris ir kodėl moteris visada turi būti moteriška, o vyras – vyriškas. Pastebėjau, kad dėl lyčių binariškumo, kuris mūsų visuomenėje nekvestionuojamas, ir vyrai, ir moterys tampa stereotipų aukomis. Tokia norma netgi skatina smurtą, nes tie, kurie jos neatitinka, dažniausiai atsiduria socialinio gyvenimo paraštėse.
Stebėdavau, kaip kartais moterims sunku priimti savo kūną, nes jis nuolat yra seksualizuojamas, ir kaip tragiškai jaučiasi žmonės gyvendami ne savo kūne, kaip jie negali laisvai įsiterpti į visuomenę dėl to, kad neatitinka vyro ar moters standartų, nors iš tiesų yra tokie pat kaip visi.
Taip pat susidomėjau filosofės Judith Butler lyčių performatyvumo filosofija. Ji teigia, kad lytis yra ne tai, kas mes esame, o tai, ką veikiame, kuo tampame. Mus vyrais ar moterimis paverčia mūsų veiksmai – vadinasi, lytis yra kintanti. Domėdamasi šiomis temomis supratau, kad žmonių skirstymas tik į vyrus ir moteris gali būti naudojamas kaip politinė jėga, primetanti mums tik du konkrečius variantus. Taip lengviau valdyti žmones – užkirsti kelią laisvei, nenormalumui. Juk kuo daugiau žmonių neatitinka mums primetamų normų, tuo sunkiau juos kontroliuoti, tai kelia grėsmę politikai.
Iš viso to ir kilo idėja sukurti spektaklį ir paanalizuoti lytiškumo temą: kodėl kyla fobijos, prievarta moterų ir vyrų atžvilgiu, diskriminacija tų, kurie neatitinka standarto, atžvilgiu?
Jūsų asmeninė patirtis irgi buvo atspirtis imtis nagrinėti šių temų?
Žinoma, viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties, kai susidūriau su moterų stereotipizavimu. Nors aš save suvokiu ir priimu kaip moterį, vis tiek didžiąją savo gyvenimo dalį bandžiau atitikti visuomenės man primetamą standartą. Augau tokioje aplinkoje, kur moteris yra suprantama kaip moteris, vyras – kaip vyras, ir ne kitaip. Įstojusi į režisūrą vėl susidūriau su stereotipais – kad tai ne moteriška specialybė, kad jei vertinimai geri, vadinasi, tai vyriška, jei blogi – vadinasi, moteriška.
Ir štai visame šiame stereotipų gumule vieną dieną iškėliau klausimą: kodėl aš negaliu neatitikti moters standarto? Aš noriu jo neatitikti ir tam tikra prasme jo neatitinku. Tarkime, imkime vaikų temą – šiuo metu aš nenoriu turėti vaikų, nors aplinkos esu spaudžiama jų turėti. Aš nesuvokiu savo moteriškumo kaip giminės pratęsimo, nesuvokiu savęs kaip gimdyvės, kad ir kaip tai būtų nuostabu. Man mano vaikai šiuo metu yra muzika ir teatras.
Galima sakyti, kad spektaklis „Trans Trans Trance“ gimė kaip maištas prieš tokius stereotipus?
Savotiškai. Kilo noras pasipriešinti ir išsivaduoti iš šio binariškumo, kuris sukelia daugybę gilių stereotipų ir skatina smurtą.
Kalbate apie tai, kad lyčių binariškumo sistema skatina smurtą. Jūsų spektaklyje yra viena scena, kuri iš tiesų supurto tuo, kokia žiauri yra mūsų visuomenė: jūsų herojė moteris, kuri jaučiasi įkalinta savo kūne, yra žeminama dėl savo kitoniškumo. Ir scenos pabaigoje paaiškėja, kad šios scenos tekstas – mūsų didžiųjų žiniasklaidos portalų komentatorių nuomonė. Sakykite, kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte?
Kai „Sirenų“ festivalyje šį spektaklį rodėme su titrais užsieniečiams, buvo labai įdomu stebėti jų reakciją. Iš pradžių žiūrovai tai priėmė kaip meno formą, bet kai aktorė ištarė, jog tai yra mūsų portalų komentarai, jų reakcija buvo iškalbinga: užsienio žiūrovai susiėmė už galvų, jiems buvo sunku patikėti, kad Lietuvoje tokia stipri yra transfobija.
Pakalbėkime apie tai, kaip plėtojote moteriškumo ir lytiškumo temas. Kodėl būtent šias dvi temas pasirinkote?
Viskas prasidėjo nuo moteriškumo temos, nuo klausimo, kas yra moteris. Ir kai su aktorėmis aptarinėjome tai, suvokėme, kad neužtenka kalbėti vien apie moterį ir su ja susijusius stereotipus. Supratome, kad reikia išsipurtyti iš moteriškumo ir ištrinti lytį visiškai. Pajusti laisvę būti tuo, kas esi iš tikrųjų – juk moterims dėl to nuolat kyla kompleksų. Taigi aktorių įkūnijamos moterys spektaklio metu savotiškai dekonstruojamos iki belyčių kūnų.
Moteriškumas, tuomet išsipurtymas iš moteriškumo – tarsi pritrūksta trečio dėmens – vyriškumo. Kodėl neplėtojote šios temos?
Jeigu kalbėtume apie vyriškumą, reikėtų atskiro spektaklio. Kadangi „Trans Trans Trance“ yra autobiografinis spektaklis ir visos jo kūrėjos yra moterys, sąmoningai nelietėme vyriškumo temos, nes norėjome atskleisti asmeninę patirtį.
Iš tiesų būtų įdomu sukurti spektaklį apie vyriškumą, nes vyrai šia tema apskritai nekalba. Taip jau yra: jeigu kuria moterys, dažnai jų kūriniai kalba apie moteriškumą. O kodėl vyrai niekada nekuria apie vyriškumą? Jiems neįdomi ši tema? Jiems neaktualus lyties klausimas? Vyriškumas irgi yra apipintas stereotipais, ir vyrai dėl to kenčia, tarkime, jie bijo parodyti esantys jautrūs, prisipažinti, jog serga psichologinėmis ligomis, nes tai – nevyriška.
Kodėl savo spektaklyje nutarėte nesiremti dramaturgijos kūriniu? Kodėl tekstus kūrėte pačios?
Pastebėjau, kad su kiekvienu nauju spektakliu noriu paneigti tai, ką atradau ar sukūriau buvusiame. Pavyzdžiui, pirmas spektaklis buvo „Sapnas“, o kitas spektaklis „Dievas yra DJ“ buvo „Sapne“ sukurtos estetikos griovimas. „Trans Trans Trance“ griauna tai, ką stačiau „Timone“. Šiuo laikotarpiu norėjosi pabėgti nuo dramaturgijos, tęstinės istorijos ir jos pasakojimo.
Didžiajai daliai visuomenės reikia istorijų, kad žmonės galėtų tapatintis su herojais, bet aš nenorėjau kurti vientisų charakterių, reprezentuoti linijinės istorijos, šiame spektaklyje personažiai kuriami ir čia pat dekonstruojami, kad žiūrovai neturėtų jokių tapatinimosi mechanizmų. Su šiuo spektakliu intuityviai norėjau išlįsti iš tokio teatro, kokio buvau mokoma mokykloje.
Šiandien man įdomu tai, kas vyksta iš tikrųjų, man tiesiog pasidarė aktualus gyvenimas – toks, koks jis yra, o ne literatūra apie jį. Man įdomios tikros problemos, egzistuojančios čia pat, gatvėje, socialinės temos, kurios vis dar yra tabu. Jaučiu vidinį norą kalbėti apie dalykus, kurie yra visuomenės opa, ir juos visais aspektais išanalizuoti.
Daug šiuolaikinių kūrėjų mano: štai, pasiimsiu šiuolaikinę pjesę, šiuolaikiškai ją pastatysiu, ir tai bus dabartinio pasaulio atvaizdas. Bet taip neatsitinka. Į šiuolaikinius žiūrovus reikia kreiptis kitaip, ieškoti kitokių priemonių, kaip juos supurtyti. Nebegali retoriškai paklausti nuo scenos: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“
Todėl tekstus spektakliui kūrėme pačios, atrinkinėjome medžiagą, ką kiekvienai asmeniškai svarbu pasakyti šia tema. Man rūpėjo atspindėti kiekvienos asmeninę poziciją, ir tai yra ne vien mano, o mūsų visų spektaklis.
Tokiam provokuojančiam ir tabu laužančiam spektakliui reikėjo ypatingų aktorių. Kaip ir kodėl atsirinkote būtent šias, o ne kitas aktores?
Nebuvo jokios aktorių atrankos – tiesiog nusprendžiau pasikviesti vaidinti vieninteles merginas režisieriaus Gintaro Varno kurse, nes ir aš esu vienintelė mergina G. Varno režisierių kurse. Ir kai pradėjome visos kalbėtis, supratome, kad turime labai daug ką pasakyti. Aš neverčiau aktorių būti drąsioms, pati tema jas tokiomis pavertė. Šios moterys vaidindamos spektaklyje kaip aktorės atsiskleidė visai kitomis spalvomis.
Pakalbėkime apskritai apie teatrą, kuris pasitelkia provokuojančias, šokiruojančias temas, formas. Yra nuomonių, kad tokio teatro tikslas – pritraukti kuo daugiau žiūrovų, ir nieko daugiau. Ką jūs manote apie tai? Neišgirdote po savo spektaklio premjeros kritikos, kad toks teatras vien tam, kad tiesiog dažniau būtų linksniuojamas Kamilės Gudmonaitės vardas?
Ką tikrai girdėjau po spektaklio, tai „Kaip baisu, tiek daug keikiasi.“ (Juokiasi.)
Yra tokių kūrėjų, kurie šokiruojančiomis formomis vien bando pritraukti žiūrovus. Tačiau apie tokius neverta kalbėti. Bėda ta, kad kartais žiūrovai būna pernelyg konservatyvūs ir nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas, ne šiaip sau ieško nepatogių, žiaurių formų. Nes taip jie reflektuoja realybę, tokią jie mato šio laikotarpio koncepciją.
Atkreipiu dėmesį, kiek Lietuvoje daug žiaurumo – į galvą lenda istorijos, kai ne per seniausiai Vilniaus troleibuse vaikinai sumušė tėvą su mažamete dukra, kai jaunuoliai užmušė žmogų ir, teisme teisėjui paklausus, ar supranta, ką padarė, kikendami atsakė: „Taip, nužudėme žmogų.“
Tai baisi dabartinės kartos problema. Šie žmonės gimė laisvoje visuomenėje, kur viskas pasiekiama. Dėl galimybės rinktis ir turėti beveik viską mūsų karta praranda savo identitetą, nes nebežino, su kuo tapatintis, kas jie tokie. Jie gyvena virtualybėje, ir dėl to kyla žiaurumas, nes jis tikras, realus. Galbūt dėl to ir spektakliai ieško realumo, kad paveikiai perteiktų idėją šiuolaikiniams žiūrovams, o realybė – ne visada maloni.
Kaip moteris režisierė jaučiasi pasirinkusi, stereotipiškai mąstant, vyrišką profesiją? Nebesijaučiate įkalinta, kaip kad jūsų spektaklio herojės?
Kurį laiką jaučiausi įkalinta stereotipų ir buvau jų auka. Buvo laikas, kai maniau, kad režisierius turi būti vyriškas, logiškas, griežtas stanislavskiška prasme, vilkėti švarkus ir rimtai kalbėti rimtomis temomis. Tam tikru metu netgi maniau, kad esu į tokį režisierių panaši, tačiau ilgainiui supratau, kad tai savęs apgaudinėjimas, nes esu absoliučiai kitokios prigimties – moteriška, ir man patinka būti jautriai, iracionaliai. Apskritai iracionalumas man yra labai svarbus dėmuo, ir su aktoriais mėgstu dirbti iracionaliai.
Statydama šį spektaklį supratau, kad galiu būti kokia tik noriu. Procesas su aktorėmis mane įkvėpė, išlaisvino. Nustojau galvoti, kokia aš turiu būti, kaip turiu atrodyti ir elgtis, reprezentuoti save. Anksčiau manydavau, kad yra kažkokia esmė, ganėtinai idealistiškai vertinau pasaulį ir tikėjau autoritetais. Bet dabar suprantu, kad viskas gali būti kitaip, negu galvojai. Kuo toliau, tuo viskas atrodo reliatyviau. Pavyzdžiui, vienose kultūrose translytiškumas yra dievybės apraiška, o mūsų kultūroje – liga. Lyginant pasaulio kultūras, gentis ir tradicijas, skiriasi ir moters bei vyro samprata. Nebėra vienos tiesos, yra daugybė tiesų, ir visos jos – teisingos.
Kai susitikome, kalbėjote, kad nebevaikštote į teatrą, kad jis jūsų nebeįkvepia. Tuomet kas įkvepia?
Teatras dažnai manęs nebeveikia, nes, kaip sakoma, gydytojas nevaikšto į kitų gydytojų atliekamas operacijas ir nestebi jų. Šiuo metu mane labiau įkvepia filosofija, antropologija. Viena mano įkvėpėjų – minėta filosofė Judith Butler, iš lietuvių – filosofas Algis Mickūnas, mitologas Dainius Razauskas. O teatro sferoje man šiuo metu įdomus vokiečių kompozitorius Heineris Goebbelsas, savo kūryboje derinantis teatrą ir muziką. Jau mažiau norisi į teatrą vaikščioti, veikiau – būti gamtoje ar keliauti į Rytus.
Režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Transe Transe Trance“ artimiausiu metu bus rodomas lapkričio 21 ir 22 d. OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).
