Lietuvos policija pernai fiksavo apie 11 tūkst. smurto artimoje aplinkoje atvejų, tai sudarė 18 proc. registruotų nusikalstamų veikų. 82 proc. smurto aukų yra moterys, 91 proc. smurtautojų ‒ vyrai. Tačiau kovai su moterų patiriamu smurtu skirta Europos Tarybos konvencija, kurią jau įgyvendina dauguma ES valstybių, iš Lietuvos politinės darbotvarkės išbraukta.
Sutrumpintai Stambulo konvencija vadinamas dokumentas deklaruoja, kad nuo smurto neproporcingai dažnai kenčiančios moterys ir mergaitės privalo būti apsaugotos valstybės, ir įpareigoja su problema kovoti keliais lygmenimis – nuo prevencijos iki visapusiškos pagalbos aukoms bei atsakingai taikomo baudžiamojo proceso smurtautojams.
Jau kovojame?
Lietuva išreiškė pasiryžimą jungtis prie konvencijos ‒ ją pasirašė dar 2013 m. birželio 7 d., tačiau iki šiol neratifikavo. Šį pavasarį 76 Seimo nariai pasipriešino tarptautinės sutarties ratifikavimui argumentuodami tuo, jog šalies teisinė sistema jau dabar yra pasiekusi pirminį konvencijos tikslą, o jos priėmimas esą sukeltų „pavojų nuosekliai šeimos politikai, kuri orientuojasi į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka“.
Aktyvaus Stambulo deklaracijos priešininko, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos nario Mindaugo Puidoko teigimu, absoliuti dauguma teisinių nuostatų, kurios Stambulo konvencijoje kalba apie smurtą prieš moteris, šiuo metu yra perkeltos į nacionalinį teisyną.
Tačiau ekspertai laikosi kitokios nuomonės – iki konvencijos numatomos kompleksiškai veikiančios prevencijos ir apsaugos sistemos Lietuvai dar toli. Nors smurtas, įskaitant grasinimus, persekiojimą bei seksualinę prievartą, yra kriminalizuotas, teisininkai ir ekspertai pripažįsta, kad aukų apsaugos sistema vis dar menkai išplėtota, institucijų veikla nesuderinta, o prevencija praktiškai neegzistuoja.
„Jei pasiliksime prie šiuo metu dominuojančios persekiojimo ir baudimo sistemos, tai dar daug metų turėsime investuoti į policijos darbą, nes žmonės toliau bus žalojami – nereikia tikėtis, kad vaikams augant aplinkoje, kurioje smurtaujama, viskas savaime pasikeis. Taip nebus“, – teigė Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.
Užburtas ratas
Lietuvoje šiuo metu įgyvendinamas vienintelis konvencijos tikslas – smurtautojams taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tuo metu irgi sulaukęs nemažai konservatyvių, šeimos privatumą ir autonomiją gynusių grupių kritikos, leido reaguoti į smurtą už uždarų durų. Pasak Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininko Mindaugo Akelaičio, nuo tada kasmet pranešama apie vis daugiau smurto atvejų: „Tos veikos išėjo iš šešėlio, žmonės apie jas praneša – vadinasi, smurto aukos tiki, kad jų problemos gali būti sprendžiamos.“
Tačiau ar išsprendžiamos? Dominuojanti pradėto tyrimo baigtis – nutraukimas (61 proc. atvejų), dažnai įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius (45 proc.). Kitaip tariant, po užfiksuoto jėgos panaudojimo atvejo dauguma šeimų gyvena kaip gyvenusios.
M. Akelaičio nuomone, didelę įtaką tam turi smurto paliestų asmenų gyvenimo sąlygos: „Pateiksiu paprastą buitinį atvejį. Pradedamas ikiteisminis tyrimas, smurtautojas įpareigojamas gyventi atskirai, tačiau po kurio laiko pati moteris tą vyrą parsiveda atgal, nes jai paprasčiausiai reikia pagalbos namų ūkyje.“ Nors ir gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, moterys vis tiek lieka priklausomos nuo smurtautojo, o pamatinės smurto kilmės priežastys nejudinamos.
„Nerimą kelia tai, kad tokie atvejai kartojasi, ypač kaime, kur registruojama apie 60 proc. šių nusikalstamų veikų – galbūt nesuveikia sistema arba ji neveikia taip tobulai, kaip galėtų ar turėtų veikti“, – pripažino pareigūnas.
Dabartinė sistema policijai užkrauna Sizifo darbą – nors smurto artimoje aplinkoje atvejai sudaro kone penktadalį visų tyrimų, padėtis nesikeičia.
Kuo padėtų Stambulo konvencija
Konvencijoje numatoma visapusiška pagalba smurto aukoms. Valstybės įpareigojamos steigti pensionus ir pagalbos centrus, kuriuose smurtą patyrusios moterys galėtų prisiglausti, gautų medikų, teisininkų ir psichologų paslaugas bei finansinę paramą, kol taps savarankiškos.
„Nepamirškime, kad smurtas gali būti mirtinas – moterys kartais yra nužudomos savo vyrų ir partnerių. Todėl labai svarbu, kad sprendimą priėmusi moteris gautų visokeriopą profesionalų pagalbą ir ištrūktų iš pavojingos aplinkos“, – pabrėžė Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universitete ekspertė Ulla Albért.
Šiuo metu Lietuvoje teisinę ir psichologinę pagalbą smurto aukoms teikia specializuoti centrai. Visgi jie daugiausia teikia teisines konsultacijas. Tai svarbu, bet nesaugioje aplinkoje gyvenančioms moterims nėra prioritetas. Tuo tarpu apgyvendinimo paslaugas teikiančių pensionų – tik vienas.
Kaip pažymi B. Sabatauskaitė, dažnai nuo smurto kenčiančiose šeimose pagalbos reikia ir moterims, ir vaikams. Konvencija įpareigotų derinti įvairių institucijų veiklą. „Dabar Lietuvoje lyg ir yra nusiteikimas kažką daryti, bet turime maždaug šešiasdešimt skirtingų sistemų – tiek, kiek savivaldybių“, – teigė teisininkė. Ratifikavus konvenciją, atsivertų galimybės įtraukti iki šiol nuošalėje buvusias grandis, pavyzdžiui, gydytojus. Jie gali pirmieji pastebėti, kad moteris kenčia nuo smurto, tačiau šiuo metu reaguojama tik tada, kai kreipiamasi į teisėsaugą.
Specialistai mano, kad konvencija taip pat leistų daugiau dėmesio skirti kovai su seksualiniu smurtu. Seksualinės prievartos pagrindu smurtautojams itin retai pateikiami kaltinimai signalizuoja, kad galbūt į tokią prievartą santuokoje žiūrime pro pirštus, o gal ir neatpažįstame. Neteikiama nė specializuota pagalba seksualinę prievartą patyrusiems asmenims.
Viskas dėl lyties?
Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė Dalia Leinartė teigė, kad institucinis smurto aukų ignoravimas susijęs su vengimu įvardyti tikrąsias nukentėjusiąsias – moteris. „Šis fenomenas ‒ apie problemą kalbėti lyties požiūriu neutraliai, kurį atspindi ir mūsų įstatymas, sukelia tokias pasekmes“, – kalbėjo pašnekovė. Konvencija priverstų tiek apsaugos, tiek prevencijos sistemą orientuoti būtent į moteris.
Tačiau lyties terminas kelia baimę parlamentarams. „76 Seimo nariai prieštaravo konvencijos ratifikavimui dėl gender sąvokos. Socialinė lytis reiškia visuomenės sukonstruotą, o ne biologinę lytį, ir natūralu, kad tai yra visiškai kitas dalykas“, – teigė M. Puidokas. Jo įsitikinimu, apie smurtą prieš moteris kalbanti konvencija neturėtų įvesti aspektų, kurie su juo nesusiję. Seimo narys išreiškė susirūpinimą tuo, kad pagal konvenciją mokyklose turi būti dėstoma apie nestereotipinius lyčių vaidmenis.
Anglų kalboje žodis gender paprastai vartojamas kalbant apie socialinius ryšius, tuo tarpu kitas lytį nurodantis terminas – sex – skirtas veikiau biologinėms savybėms nusakyti. Lietuvių kalboje egzistuoja tik vienas žodis ir tai gali įnešti painiavos verčiant tarptautinius dokumentus. Paskutiniame, Vyriausybės kanceliarijos pateiktame Stambulo konvencijos vertime, kuris parengtas bendradarbiaujant su Vyriausiąja lietuvių kalbos komisija, 3 straipsnyje įvardijama sąvoka gender verčiama kaip „lytis socialiniu aspektu“. Dokumento tekste ji apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Taigi, trečiajai lyčiai konvencijos apibrėžime vietos nėra – kalbama tik apie vyrų ir moterų elgesį.
Teisininkės B. Sabatauskaitės teigimu, nors tiksliai ir neišverčiamas, skirtumas tarp žmogaus biologinių ypatumų ir socialinio elgesio yra intuityviai suprantamas, o kovojant su moterų patiriama diskriminacija ‒ ir itin svarbus. Būtent su socialiniu aspektu susiję stereotipai dažnai pastato moteris į pažeidžiamųjų poziciją. „Deja, moterys žymiai dažniau patiria tam tikrų rūšių smurtą, ir tai atsitinka ne šiaip sau, o dėl susiformavusio požiūrio į moterį. Ji kartais vis dar laikoma neverta išreikšti savo nuomonę, matoma kaip sekso objektas, jos „ne“ vertinamas kaip laužymasis, apranga – neva kvietimas kažką daryti“, – vardijo teisininkė.
Mokslininkė U. Albért įspėjo, kad moterų ir vyrų nelygybė yra struktūrinė smurto prieš moteris priežastis, kurios nepripažinę problemos neišspręsime. „Egzistuoja mitas, kad smurtautojais tampa tik tam tikri išskirtinio tipo vyrai. Tačiau tyrimai rodo, jog smurtauja ne kažkoks specifinis vyrų porūšis – priešingai, taip elgiasi įvairūs vyrai. Kaip parodė Švedijoje atlikta mirtiną smurtą panaudojusių vyrų portretų analizė, vyrai, kurių smurtavimas prieš moteris baigiasi jų mirtimi, turi įprastus darbus ir vartoja netgi mažiau alkoholio negu, pavyzdžiui, vyrai, besiveliantys į smurtinius konfliktus su kitais vyrais, – grįžti prie moksliškai pagrįstų faktų ragino ekspertė. – Tiesa yra ta, kad tik patriarchalinė visuomenės normų struktūra gali mums paaiškinti sisteminį smurtą prieš moteris.“
Dėl šios priežasties konvencijoje numatomas mokymas apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, taip pat tarpasmeninę pagarbą, emocijų valdymą bei taikius konfliktų sprendimų būdus. B. Sabatauskaitės nuomone, tai yra būtina smurto lyties pagrindu prevencijos dalis: „Paprastai kalbant, norma, kad berniukai niekada negali verkti, o mergaitės turi būti tik jautrios ir nuolankios, neduoda naudos nei vienai, nei kitai lyčiai. Turėtume mokytis atsižvelgti į tam tikrus lyčių aspektus, bet jais neapriboti žmonių, jų raiškos ir galimybių.“
Kliūva liberalios nuostatos
Greta nerimą keliančios gender sąvokos, konvencijos priešininkai, tarp kurių – ir Lietuvos vyskupų konferencija – taip pat įvardija nediskriminavimo straipsnį, kuriame minima seksualinė orientacija bei lytinė tapatybė.
D. Leinartė pažymėjo, kad sąvokos, dėl kurių verda ginčai, yra įtvirtintos kituose Lietuvai privalomuose ES teisės aktuose bei tarptautinėse sutartyse. „Stambulo konvencijoje seksualinė orientacija ir lyties identitetas yra paminėti lygiai du kartus, tačiau visose ES direktyvose, CEDAW konvencijoje bei kituose Jungtinių Tautų, kurių narė Lietuva yra, dokumentuose minimi šie terminai. Tai jeigu Seimas dėl to atsisako ratifikuoti Stambulo konvenciją, kaip mes žiūrime į visus kitus dokumentus?“ – retoriškai klausė ji.
Nuogąstavimą, esą priėmus konvenciją kils teisinės pasekmės pripažinti lygias transseksualių asmenų bei vienalyčių porų teises, B. Sabatauskaitė vertino kaip nepagrįstą. „Konvencija sako tik vienintelį dalyką – kad tiek apsauga smurto aukoms turėtų būti teikiama, tiek smurtautojų persekiojimas vykdomas nepriklausomai nuo to, ar nukentėjęs arba nusikaltęs asmuo yra translytis, gėjus, lesbietė ar biseksualus, kaip ir nuo jo ar jos religijos, pažiūrų, kilmės bei kitų faktorių“, – sakė teisės ekspertė. Ji pridūrė, kad apskritai baimė įteisinti didesnę lygybę ES šaliai, Konstitucijoje įtvirtinusiai nediskriminavimo principą, turėtų būti svetima. „Niekada nemaniau, kad sulauksime tokio absurdo, jog Lietuvos žmonės bus gąsdinami, esą didesnė lygybė kažkam pakenks.“
Rytai ir Vakarai
Konvenciją palaiko ir ES, kviečianti šalis nares aktyviai įsitraukti į jos įgyvendinimą. Dokumento vis dar neratifikavo dešimt Sąjungos narių.
Neskaitant Didžiosios Britanijos ir Airijos, kurios dėl teisinių sistemų ypatumų prieš ratifikuodamos konvenciją rūpinasi tarptautinės sutarties normų perkėlimu į nacionalinę teisę, akivaizdžiai išsiskiria Vidurio ir Rytų Europos šalys (žr. žemėlapį). Dešiniųjų populistų valdomos Lenkijos, jau sulaukusios ES įspėjimų dėl pažeidžiamo teisės viršenybės ir kitų esminių liberalios demokratijos principų, noras pasitraukti iš sutarties tik dar labiau paryškintų šalių pasidalijimą į Rytus ir Vakarus.
Jaunosios Europos demokratijos, susidūrusios su žmogaus teisių klausimais, vis dar paklūsta kadaise geležinės uždangos padiktuotai skirčiai. Panašu, kad jos artimiausiu metu neišdrįs peržengti ir Lietuva – net jeigu už tai teks mokėti savo piliečių gerove.
