Norėjau padėti mušamai mamai. Bet kokius įrankius turiu?

Vien noro reaguoti į smurtą ne visada pakanka. Tam reikia įrankių, didesnių už vieną žmogų. Su smurtaujančiu tėvu užaugusi Rūta (vardas pakeistas) bandė išgelbėti mamą, bet atsitraukė, siekdama išgelbėti save. Dėl to vis dar jaučiasi kalta. Jos istorija – apie vaiko rolę smurtaujančioje šeimoje ir siekį ją pakeisti.

„Dabar jau daugiau nei 5 metus su tėvais nebegyvenu, bet viskas tęsiasi nuo tada, kai prisimenu“, – sako Rūta. „Visą laiką norėjau tuo pasidalinti. Noriu kalbėti apie smurtą iš vaiko perspektyvos.“

Norint išsaugoti istorijoje minimų žmonių privatumą, jų vardai ir kiti identifikuojantys požymiai nebus atskleisti.

Su tėvais gyvenai daugiau nei 20 metų. Kaip prisimeni šį laiką?

Skaitydama straipsnius žiniasklaidoje apie smurtą namuose pastebėjau, kad visos istorijos yra panašios: tai nelaimingos santuokos, kuriose galiausiai nukenčia vaikai. Skiriasi tik vaikų įsitraukimas į situaciją. Kadangi esu vienturtė, buvau įtraukta stipriai. Išsikrausčiau tik vėliau. Gyvenau tėvų gyvenimą, sprendžiau šeimos problemas.

Nuo mažų dienų aš ir tėtis buvome komanda. Stipriai jį mylėjau ir myliu. Su juo apie viską kalbėdavausi. Buvome labai atviri – iki tokio lygio, kad jis, o ne mama, buvo pirmas žmogus, kuriam papasakojau, kai man prasidėjo mėnesinės.

Mama pasakodavo, kad jis visą laiką turėjo kitų moterų, teko su keliomis susipažinti ir pačiai. Ji man bandydavo pateikti, koks jis blogas, bet manyje įsijungdavo gynybos mechanizmas. Tėvą gindavau, su mama taip artimai nebendraudavau.

Tėtis po truputį pradėjo gerti, tai peraugo į visišką girtuoklystę. Kuo labiau augau, tuo labiau supratau mamos poziciją. Ji rėmėsi į mane, kaip į dukrą, kad suprasčiau ir padėčiau. Bet aš nuo jos nusisukdavau. Kai susipykdavom, ji likdavo visiškai viena.

Koks buvo tėvo smurtas?

Jis mamai nerodė absoliučiai jokios pagarbos. Išgėrus, mušimą išprovokuodavo bet kokia smulkmena. Iš pradžių tai vykdavo, kai manęs nebuvo namuose. Mama tada man skambindavo. Ir dabar, jeigu pamatau mamos skambutį dešimtą valandą vakare, žinau, kad kažkas atsitiko namuose.

Smurtas būdavo įvairus. Kartą tėvas trenkė mamai keptuve. Kitą kartą paleido į ją druską – tą senovinę, kilogramo svorio pakuotę. Mama paskambino, ji buvo išbėgusi iš namų. Viską mečiau, važiavau pas ją, kviečiau policiją.

Tėvas, žinodamas, kad policija atvažiuoja, apsimeta, kad nieko nebuvo, apsiramina. Mama, nurimus situacijai, nerašo jokio pareiškimo. Tai būdavo tipinė situacija. Man ji sukeldavo milžinišką agresiją. Atrodo, kad žmogų galiu pritrėkšti prie sienos. Pačiai buvo nuostaba tai jausti savyje. Nesupratau, kaip galiu vienu metu ir mylėti, ir nekęsti. Keistas jausmas, nes pyksti ir ant mamos, kad su juo gyvena, ne tik ant tėvo. Tada pyksti ant savęs, kad pyksti ant mamos, nes ji yra silpnesnė.

Situacija vis blogėjo, tėvas neteko darbo ir gėrė kokius 1,5 metų be pertraukos. Atrodė kaip lavonas. Kartą radau jį nukritusį, paplūdusį kraujais, kvietėme greitąją, važiavome į ligoninę, budėjome. Kelis kartus mama jį rado lauke, laiptinėje. Tai buvo tragedija, nuolatinė tragedija.

Rūta, Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.

Siūlei tėvams skirtis?

Siūliau, bet jie ir šiandien gyvena kartu, tik atskiruose kambariuose. Butas, kuriame jie dabar gyvena, yra mamos, tačiau užgyventas per visą gyvenimą abiejų. Mano tėvai dirba paprastus darbus, jie neturi tiek turto, kad galėtų nusipirkti po naują butą ar mokėti nuomą atskiruose. Mama apskritai nesvarstė galimybės kraustytis. Ji nesupranta, kodėl turėtų tai daryti ir pralošti butą, jeigu kaltininkas yra jis.

Nepaisant visko, manau, jai tėvo ir gaila. Negali žmogų tiesiog mesti į gatvę. Gal daugelis taip ir padarytų, bet mūsų šeimoje įaugęs perdėtas gailestis. Visada yra viltis, kad žmogus atsistos.

Galbūt tai yra ir auklėjimo pasekmė. Pradėti naują gyvenimą yra labai sunku, ypač esant vyresnio amžiaus. Jau pradėjusi gyventi atskirai siūliau mamai persikelti pas mane, esant kritinėms situacijoms. Ji vis tiek norėjo gyventi savo bute, bijojo jį apleisti, kad jis netaptų valkatynu. Tėvui vėl smurtaujant, važiuodavau pas mamą, praleisdavau su ja dieną, grįždavau vėlai naktį. Namuose nuolat verkdavau, nes matydavau, kad negaliu nieko pakeisti.

Ką išbandei norėdama padėti mamai?

Daug kartų kvietėme policiją. Bet tai tik laikinas sprendimas, kuris grįžta bumerangu, tėvas grįžta su dar didesne agresija. Nors situacija smarkiai pagerėjo, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Skambinome į krizių centrą, bet jie irgi patarė tą patį – kreiptis į policiją ir skirtis. Maniau, kad jie pasiūlys mamai psichologą, paklaus, ar reikia susitikimo su teisininku. Kai paklausiau dėl teisinių konsultacijų, galėjau gauti laiką tik gerokai į priekį. Nebuvo taip, kad „atvažiuokite rytoj, ką nors sugalvosime.“ Būtų pakakę tiesiog žinoti, kad mama gali atvažiuoti ir pernakvoti centre, kad jaustųsi saugi. Bet to neišgirdau. Pasijaučiau atsitrenkus į sieną.

Su mama bandėme nueiti ir į savitarpio pagalbos grupę. Ji nėra tikinti, tad norėjau, kad grupė būtų nereliginė. Mama nėra iš tų žmonių, kurie lengvai atsivertų. Tai buvo moterų grupė, joje ji galėjo atpažinti save, bet nesijautė gerai. Nuėjom tik kartą. Ji tarsi tikėjosi, kad kažkas kitas už ją padarys veiksmus. Bet ji turi imtis jų pati.

Kaip keitėsi tavo santykis su tėčiu? Ką išgyvenai, matydama jo nuosmūkį žemyn?

Mūsų anksčiau turėtas glaudus ryšys nutrūko. Psichologė man paaiškino, kad prarasti tokį ryšį yra lyg išgyventi žmogaus mirtį. Žmogus yra, bet ryšio nebėra.

Bandydavau su tėvu kalbėtis, bet mūsų santykis buvo prarastas. Jam atrodė, kad viskas yra gerai. Psichologinės pagalbos nenorėjo, gal tiesiog buvo per sunku pripažinti problemą. Mano kartai lankytis pas psichologą atrodo suprantama, bet jam atrodė, kad ten eina tik protiškai sergantys žmonės.

Prasidėjus smurtui, visą laiką palaikau mamą. Bet man gaila ir kitos pusės. Nėra, kas padėtų tėčiui. Jis pats niekur nesikreips. Jis gulėjo ligoninėje dėl alkoholizmo, viskas buvo daroma, kad jį išjudintų, kad jis atsimerktų. Bet jis jau vyresnio amžiaus. Nežinau, kaip jam pakeisti požiūrį į gyvenimą. Kalbėjo ir mano draugas, kalbėjo pažįstami. Bet jam šeimos situacija neatrodė problema, taip pat kaltindavo mamą. Jis teigė, kad gali bet kada nustoti gerti. Nesuprato, iki kokio lygio buvo nusiritęs.

Šiai dienai, jis vėl blaivus, turi darbą, mes bendraujame, bet aš matau tiesiog liūdną žmogų. Nežinau, kaip jam padėti.

Rūta ir K. Vyšniauskas interviu metu, Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.

Tavo šeimos situacija yra didesnė, nei jūs patys galite įveikti. Kokios pagalbos iš valstybės institucijų?

Esu skaičiusi, kad Norvegijoje tokiais atvejais kaip buvo mūsų šeimoje, smurtaujantis asmuo išvežamas iš namų, o nukentėjusi pusė lieka saugioje aplinkoje. Su vyrais dirbama, kad jie pasikeistų. Kad situacija galiausiai būtų išspręsta. Smurtaujantys žmonės patys nežino, nesupranta, kas jiems darosi. Reikia kitų žmonių įsikišimo.

Apskritai Lietuvoje daug kalbama atskirai apie smurtą prieš vaikus, prieš moteris, bet kompleksinio žiūrėjimo į šeimą nėra. Užuot tai darę, mes bandome apibrėžti, kas apskritai yra šeima – ar vaikas ir moteris ar vaikas ir vyras, o gal vaikas ir du vyrai. Keista, kad 21-ame amžiuje to reikia klausti.

Mūsų šeima atitinka „tradicinį“ šeimos modelį, bet pagalbos nebuvo. Tiek kartų kviečiant policiją turėtų būti aišku, kad šeimoje nėra viskas gerai. O gal čia ir dabar suteikta pagalba visai šeimai kažką pakeistų. Gal laiku įvyktų lūžis. Vėl gi, kiek yra žmonių, kurie tiesiog nemoka kreiptis. Tai nėra priekaištas pareigūnams, tačiau matau, kaip skirtingų institucijų atstovai galėtų bendradarbiauti ir efektyviau padėti. Nesakau, kad kažkas mums turėjo kažką duoti. Bet galėtų būti mechanizmas, kur galėtum kreiptis.

Atrodo, kad daug darai – rūpinaisi abiem tėvais, bandei jiems padėti, su jais kalbėti, neignoravai problemos. Paprastai tokiose istorijose tikimasi laimingos pabaigos. Bet realybė yra daug brutalesnė. Kaip nusprendei nuo tėvų problemų atsitraukti?

Manyje įvyko lūžis. Psichologė padėjo suprasti, kad nuo mažų dienų sprendžiau suaugusių problemas. Kai galvoju apie vaikystę, neprisimenu džiaugsmingų įvykių – apskritai beveik nieko neprisimenu. Buvau subrendusi ne pagal amžių.

Paauglystės irgi neturėjau, nes jaučiau, kad mano atsakomybė yra viską išspręsti, reikėjo gyventi tėvų gyvenimą. Supratau, kad nieko nepakeisiu, jeigu žmonės patys nenorės keisti. Bet iki to prieiti buvo sunku. Jaučiau, kad mano atsakomybė yra viską išspręsti. Jaučiu tai ir dabar. Sunku susitaikyti su situacija, kokia ji yra.

Bet gyvendama namuose jaučiausi bejėgė. Tai buvo vienas iš motyvų išsikraustyti. Esu iš mamos sulaukusi dėl to pastabos, kad ją palikau, kad man dabar gerai, o jai – ne. Tai tarsi plyta ant sąžinės. Atrodo, kad padariau nuodėmę. Bet jei būčiau likusi ten gyventi…

Tik po daugelio metų pradėjau eiti pas psichologą. Tai pradėjau daryti, kai pašlijo santykiai su draugu. Tėvų santykių linija buvo perduota ir man – kartojau ją savo santykiuose, tačiau tai turėjo liautis. Privalėjau kažkokiu būdu išlipti iš tėvų gyvenimo ir nuolatinės graužaties.

Dažnai smurtas nurašomas kaip alkoholio – o ne paties žmogaus veiksmų padarinys. Tai tarsi atima iš smurtautojo atsakomybę. Kaip manai, ar smurtas kyla dėl alkoholio, ar alkoholis tik paskatina agresiją, kuri žmoguje ir taip yra?

Manau, kad kaltas pats smurtaujantis žmogus, jo psichologija. Smurtas yra silpnybės išraiška. Galbūt vaikystės ar paauglystės patirtys. Alkoholis tik išlaisvina, kas žmoguje ir taip yra. Problema, kad žmonės mąsto: „Ai, buvo girtas, galima suprasti.“ Ne, negalima. Jei žinai, kad turi problemą su agresija, tai tiesiog negerk.

Gyvenote daugiabutyje, dideliame Lietuvos mieste. Kaip reagavo kaimynai? Ar jie žinojo?

Taip, žinojo. Kartą buvo iškvietę policiją. Kaimynai tarsi nori padėti, bet kai reikia liudyti – visi atsisako. Pavyzdžiui, vienas iš kaimynų gerai sutaria su tėvu, jis laiko, kad tai – mūsų šeimos problema, kad jis nieko negali padaryti. Buvo atvejis, kai mama prašė paliudyti ir jis nesutiko. Mano tėvas daug bendrauja, yra atviras, linksmas. Tai daug kam patinka. Kaimynų akyse, tai tarsi atperka visa kita.

Kaip gyvenimas smurtaujančioje šeimoje ir nesugebėjimas padėti tėvams paveikė tave?

Daugeliu dalykų. Kad ir kiek kartų pas mus buvo atvažiavusi policija, niekas nesidomėjo, kaip gyvena mano mama, kaip gyvenu aš. O juk pagalbos reikėjo. Jos nebuvo. Reikėjo tvarkytis, kaip mokam.

Aš perėmiau visą emocinį krūvį. Tai manyje pagimdė didžiulį jautrumą, gailestį. Nežinojau, kur padėti emocijas. Visos gyvenime situacijos tapo labai užjautrintos. Galėtum reaguoti ramiai, bet sureaguoji perdėtai jautriai.

Mano reakcija į alkoholį tapo neadekvati. Niekada neleidi sau būti neblaivi, nes matei to padarinius ir bijai, kad tave tai vieną dieną įtrauks. Labai tikiuosi, kad man taip niekada neatsitiks.

Rūta ir K. Vyšniauskas interviu metu, Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.

Kokią žinią perduotum vaikams, esantiems panašioje situacijoje?

Reikia suprasti, kad vaikui sunku nesusipainioti tarp vaidmenų: tėčio ir vyro. Tėtis – labai geras, mylintis, rūpestingas, tačiau kaip vyras – tikrai ne. Ir tada įvyksta kontrastas: tėvas stumdo mamą, turi ją ginti, bet viduje vis tiek tau jis yra tėvas. Susidoroti su tokiais priešingais jausmais yra labai sunku. Smurto metu nekenti jo, bet tai praeina. Po to jauti tik gailestį ir žiaurių liūdesį. Blaškais, nes turi padėti mamai. O jei padedi tėvui, tarsi išduodi mamą. Ta jausmų karuselė mane užsupdavo į neištrūkstamą ratą.

Aišku, aš pati prisiėmiau misiją „padėti“. Bet ko labiausiai trūkdavo, tai tėvų klausimo „o, vaike, kaip tu“? Tačiau, jei šio klausimo neišgirstate savo adresu, svarbu jį sau patiems užduoti. O toliau ieškoti pagalbos sau, nes visi tie patirti išgyvenimai 100 proc. paveiks jus. Todėl kuo skubiau apie tai prabilkite ir raskite sau pagalbos.

Šiandien stengiuosi atsiriboti ir negyventi kitų gyvenimo, bet kas kartą suspaudžia visą širdį ir kūną apie tai galvojant. Kiekvienas turi gyventi savo gyvenimus: tėvai neturi įtraukti vaikų į savo problemas. Tarp viso to chaoso pasimeta vaikas, jo vaikystė, paauglystė. Lieka milžiniškas gailestis.

O tokių istorijų tikriausiai tūkstančiai. Vaikai perima tuos modelius, vaidmenis ir toliau gyvename tokius pačius gyvenimus. Tai man sukelia didžiausią baimę – kad išlikčiau blaivaus proto ir sugebėčiau atpažinti netinkamą savo elgesį.

Nesistebiu, kodėl tiek daug jaunų žmonių nenori vaikų. Daugelis kalba apie sudėtingas finansines situacijas, nes iš tiesų nėra paprasta jaunoms šeimoms išgyventi. Bet manau daug kas bijo tiesiog būti blogais tėvais. Baisu sukurti šeimą, kuri bus tavo tėvų modelis, nes kitokio varianto nebuvai mačiusi.

Aš taip pat esu tarp šių žmonių. Nes tėvai vargu ar piešė savo gyvenimą tokį, juk kažkada buvo viskas gerai. Atskirai paėmus jie – nuostabūs žmonės. Bet kartu jie negalėjo gyventi. Kažkur įvyko lūžis. Kur – atsakymo neturiu.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.