Atrodo, kad per pastaruosius metus aiškiai supratome, kad skurdas ir socialinė atskirtis – vienos svarbiausių šalies problemų. Tačiau žvelgdami į priemones, kurios turėtų būti skirtos mažinti skurdą, pamatysime, kad ne retai šioje sistemoje prioritetas – ne žmogus.
Daug kam žinoma, kad absoliutų skurdą Lietuvoje patiria 11 proc šalies gyventojų, skurdo rizikoje gyvena 23 proc. arba daugiau nei kas penktas šalies gyventojas.
Esant tokiai statistikai populiarūs vaizdiniai apie “pašalpinių armijas”, gyvenančias iš mokesčių mokėtojų pinigų, atrodo labai įtikinantys. Vis dėl to taip nėra: nors skurdo rizikoje gyvena kas penktas, tačiau 2018 metais paramos gavėjų turėjome vos 2,6 proc.. Skaičius nėra didelis ir greičiau rodantis, kad parama nepasiekia tų žmonių, kuriems ji reikalinga. Vis dėlto nemažos dalies šalies savivaldybių vykdoma socialinės piniginės paramos politika nesistengia atliepti realių gyventojų poreikių. Jos tikslas taupyti.
Bet apie viską iš pradžių. Prieš kelerius metus priimtos piniginės paramos įstatymo pataisos suteikė nemažai teisių savivaldybėms. Anuomet kalbėta, kad tarp paramos gavėjų būta nemažai asmenų, kurie turi turto, gauna nelegalių pajamų ir dar pasiima valstybės teikiamą piniginę paramą. Savivaldybėms leista įvertinti realią situaciją kaip institucijai, esančiai arčiau žmogaus, teikti piniginę paramą, o tuo pačiu nepanaudotas lėšas skirti kitoms socialinėms reikmėms.
Tačiau gavusios didelę laisvę veikti, savivaldybės užsimojo plačiai, o sutaupymai socialinės piniginės paramos srityje tapo viešai eskaluojamu pasididžiavimo ir tariamo efektyvaus valdymo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, praėjusiais metais net pusė piniginei paramai skirtų lėšų – t.y. daugiau nei 117,5 milijonų Eur – buvo nepanaudota. Iš jų beveik 12 milijonų liko net neperskirstyta ir niekam neskirta.
Tokie lėšų nepanaudojimai socialinei paramai ne tik kelia klausimą, kaip įmanoma sutaupyti, kai skursta arba skurdo riziką patiria tokia didelė šalies gyventojų (net ir prezimuojant, kad dalis šių asmenų galbūt gauna nelegalias pajamas arba jiems padeda emigravę giminaičiai – skaičius didžiulis), bet ir kur nukeliauja sutaupymai?
Pirmas klausimas kompleksinis, sudėtingas, kuriam atsakymų yra ne vienas. Skurdo ir atskirties mažinimo srityje dirbančių organizacijų patirtis rodo, kad biurokratizmas vis dar yra didelė problema.
Pateiksiu neseniai nutikusį pavyzdį: žmogus gyveno Vilniuje, tačiau buvo registruotas kitame Lietuvos mieste. Jis ieškojo darbo, bet jam buvo reikalinga laikina valstybės parama. Vilniaus savivaldybė paramos jam neskyrė, nes žmogus registruotas ne Vilniuje. O savivaldybės, kurioje žmogus buvo registruotas, darbuotojai aplankė “gyvenamąją” vietą ir, aišku, jo nerado bei paramos neskyrė, o ką daryti toliau, minėto asmens neinformavo. Laimei, kol su valdininkais aiškinomės, kaip spręsti situaciją ir paaiškėjo, kad galiojanti tvarka numato procedūras ir tokiais atvejais, darbą žmogus susirado. Sėkmės atvejis – kitais atvejais pabaiga ne visada būna tokia laiminga.
Kita priežastis, kodėl parama nepasiekia jos stokojančių – elementarus informacijos nesuteikimas. Pavyzdžiui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas numato papildomos paramos galimybes. Viena iš jų – dalis paramos mokama 6 mėn., kuomet įsidarbina ilgalaikis bedarbis. Vis dėlto, 2018 m. 82 proc. socialinės pašalpos gavėjų papildomos pašalpos įsidarbinus negavo. Valstybės kontrolė nustatė, kad šios skatinamosios priemonės negauna ir dėl informacijos stokos, ir dėl itin griežtų įstatymo nuostatų.
Taip pat svarbu paminėti ir itin gajus stereotipus bei stigmatizaciją paramos gavėjų atžvilgiu. Dėl šios priežasties dalis skurstančių tiesiog atsisako kreiptis paramos.
O kas nutinka, kai žmonės kreipiasi? Istorijos apie šimtus eurų valstybės paramos gaunančius asmenis nėra išgalvotos, tokių atvejų būna, jei, pavyzdžiui, šeimoje yra daug vaikų. Visgi skaičiai rodo, kad realybėje vidutinis socialinės paramos išmokos dydis Lietuvoje yra 80 eurų. Teikiant išmokas, paslaugas ir lengvatas net 86 procentams asmenų (namų ūkių) nebuvo užtikrintas minimalių vartojimo poreikių dydis. Vadinasi, net ir gaunant išmokas, minimalūs poreikiai absoliučios daugumos atveju patenkinti nebuvo.
Nepaisant žemos piniginės paramos, žmonės dažnai papuola į skurdo spąstus, kai dirbti vargiai apsimoka, nes jų potencialus atlyginimas yra itin žemas. Paminėtinos ir kitos neįsidarbinimo priežastys, pavyzdžiui, darželiuose dažnai nepakanka vietos, samdyti auklę per brangu, o susisiekimo su darbo vieta trūksta. Dažnai dėl paslaugų trūkumo prižiūrimi arba slaugomi artimieji kelią iš namų uždaro visai dienai, kai kuriuose regionuose tiesiog nėra darbo vietų, o neretai ir pasiūlytas atlyginimas nesuteikia galimybių oriam gyvenimui.
Skaičiai nieko gero nesako, tad kam taupo savivaldybės? Piniginės paramos įstatymas numato nemažai gerų sričių, į kurias savivaldybės gali nukreipti nepanaudotas lėšas, pavyzdžiui, socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti; šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms plėtoti ir kt. Deja, nėra iki galo aišku, ar savivaldybės, naudodamos sutaupytas lėšas suteikė naujų, inovatyvių paslaugų labiausiai pažeidžiamoms grupėms, ar buvo tiesiog finansuojamos paslaugos, kurios šiaip ar taip buvo finansuojamos metų metus. Pavyzdžiui, ar dėl šių lėšų atsirado daugiau vaikų dienos centrų (VDC)? Ar stengiamasi steigti jaunimo centrų, į kuriuos galėtų eiti jaunuoliai, baigę VDC, tam kad jie gautų tęstines paslaugas bei amžiaus tarpsnį atitinkantį užimtumą ir vėliau neįkristų į paramos sistemą?
Tačiau įstatyme yra ir nemažai klausimų keliančių punktų: 1. už sutaupytas lėšas savivaldybės gali gerinti socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo sąlygas arba didinti jų darbo užmokesčius; 2. didinti savivaldybės administracijoje dirbančių socialinių išmokų specialistų darbo užmokestį; 3. skirti socialinių paslaugų priemonėms finansuoti, jų infrastruktūrai modernizuoti ir plėtoti;
Pirmieji du mano paminėti punktai yra problematiški dėl galimo interesų konflikto: specialistai, kurie sprendžia, skirti ar neskirti socialinę paramą, gali jos neskirti ir iš to turėti tiesioginės piniginės naudos.
Tikrai yra labai svarbu, kad socialinių darbuotojų sąlygos būtų orios ir atlyginimas adekvatus, tačiau lėšos tam turi būti skiriamos planavimo būdu, o ne remtis sutaupymais.
Trečias mano paminėtas punktas – pinigų nukreipimas į socialinių paslaugų infrastruktūrą gal ir nebūtų toks blogas, jei neturėtume atvejų, kai tiesiog renovuojami savivaldybėje esantys pastatai, kurie menkai turi ką bendro su iš socialinės paramos gyvenančių asmenų įgalinimu, keliant kvalifikaciją, mokant amatų ar kitų darbo rinkoje pritaikomų socialinių bei profesinių įgūdžių.
Dar jei pridėsime, kad kai kurios savivaldybės net nemano turinčios pareigą visuomenei paaiškinti, kur ir kam nukreipiamos socialinei piniginei paramai nepaskirtos lėšos, suprasime, kad šioje sistemoje problemų turime ir jos esminės: pavyzdžiui, praėjusiais metais Kauno miesto savivaldybė tapo pirmaujančia savivaldybe, kuri iš nepanaudotų lėšų niekam nepaskirstė 4 milijonų eurų. Maža to savivaldybė nusprendė, kad nepasikirstymas – tik jos reikalas ir niekam nieko neaiškino, kur buvo išleisti pinigai, ar išlaidos bent jau formaliai atitiko įstatymą. Apie efektyvią kovą su skurdu čia, matyt, ne nekvepia.
Taigi, žvelgdami į socialinės piniginės paramos sistemą matome, kad šiuo metu sistemos esme yra tapęs lėšų taupymas. Taip lėšos, kurios jau yra skiriamos ir jų nereikia papildomai ieškoti valstybės biudžete, nepasieka skurde gyvenančių žmonių. Klausimas kyla, kada pagrindinis tikslas taps žmogus – pagalba asmenims, patiriantiems skurdą ne tik socialinių piniginių išmokų forma, bet ir kuriant efektyvias priemones, kurios padėtų išeiti iš paramos sistemos ir oriai gyvent dirbant ir integruojantis į visuomenę?
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Skurdas nėra pasirinkimas“, finansuojamą Europos socialinio fondo agentūros. Projektą įgyvendina Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir VšĮ „SOPA“.
