Prieš du mėnesius Vilniuje duris atvėrė pirmasis Lietuvoje romų restoranas „GYPSY lounge & grill“. Jį atidarė Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas, žinomas atlikėjas Ištvanas Kvik. Ir pats stojo į restorano šefo vietą.
Šiandien Ištvaną Kvik restorane galima sutikti kone kasdien. Žinomas dainininkas pasakoja, kaip per šiuos du mėnesius pasikeitė jo gyvenimas ir net apie tuos kartus, kai tekdavo dėl darbo krūvių likti nakvoti restorane.
Tarp Vilniaus Rotušės ir Aušros vartų įsikūrusiame „GYPSY lounge & grill“ restorano meniu yra tokie patiekalai kaip romų guliašas, romų pyragas Savijako, romų sriuba Humer ir kiti romų tradiciniai patiekalai. O taip pat ir improvizuoti pasaulio skonių patiekalai. Pavyzdžiui, „Barono Radžio“ salotos su žarijose kepta vištiena ar jautienos tartaras „Čigoniškas ežys“. Gurmanai restorane gali paragauti netgi patiekalų, papuoštų tikru auksu. Čia klientus stebina šokančios padavėjos ir netgi galimybė išsiburti.
Ištvanai, stebint Jūsų restorano veiklą socialiniame tinkle, atrodo, kad virtuvėje esi kiekvieną dieną. Ar dar lieka laiko repeticijoms, koncertams ir muzikos kūrimui?
Turiu tris didžiausius pomėgius: aviacija, kulinarija ir dainavimas. Bet nereikia išradinėti dviračio bei bėgti nuo savęs – visų pirma esu muzikantas. Niekada nepamirštu, kas aš esu. Tačiau restorano atidarymas – didelis iššūkis, čia turiu būti ne tik dieną ar naktį, o beveik visada. Nepaisant to, yra suplanuota daug renginių, koncertų, kurių tikrai nežadu atsisakyti, stengiuosi viską suderinti. Ačiū Dievui, turiu komandą puikių žmonių, kurie man padeda.
Nuo restorano atidarymo praėjo beveik dveji mėnesiai. Kokie jie buvo?
Geras klausimas, naudingas man pačiam. Apibendrinti ir daryti išvadas dar būtų drąsoka, galiu pasakyti tiek, kad jau perpratome savo klientą, matome, kas žmonėms patinka, ko jiems reikia, ką jie ateina išgirsti, pamatyti, paragauti. Ir jau turime beveik pilną tvirtą komandą – tai, mano nuomone, yra vienas didžiausių verslo pradžios pasiekimų.
Tiesa, kad teko personalui miegoti net ant grindų?
Tikrai taip. Tiesiog vieną eilinį kartą po ilgos darbo dienos, kai jau beveik švito už lango, pasiskaičiavome, jog sutvarkyti restoraną, nuvažiuoti namo, pamiegoti kelias valandas ir vėl važiuoti atgal į restoraną ruoštis naujai dienai visiškai neapsimoka. Per daug laiko sugaištam, per mažai pailsim. Teko, ir ne kartą teko nakvoti restorane. Bet aš vertinu visokią patirtį, ar ji būtų sunki, ar linksma. O kiekviename sunkume stengiuosi atrasti ir smagių akimirkų.
Linksmų nutikimų atsitinka kasdien. Mūsų kolektyvas energingas, jaunuoliai nuolat juokauja, pokštauja. Nesvarbu, kad pavargsta, išgirdę smagią romų muziką, ima šokti ir dainuoti. Galiu pasakyti, kad šypsena – mūsų vizitinė kortelė. Pozityvumas, draugiškumas – tai svarbiausia komandoje. Labai džiaugiuosi, kad kartu mes dirbame kaip vienas kumštis. Tada ir pajuokauti, ir papokštauti kartu smagu, nesvarbu, kiek pavargę būtumėme.
Kaip klientai priima romų virtuvės kultūrą? Ar neprašo šaltibarščių, be kurių, atrodo, daug lietuvių neįsivaizduoja savo pietų? O gal ir juos pavertėte romų virtuvei artimesniu variantu?
Iš tiesų klientams labai įdomu viską paragauti. Jiems įdomu, kaip gaminame būtent mes, romai. Mes gaminame viską, kas mums patiems skanu. Beje, šaltibarščius aš ir pats labai mėgstu, kaip ir visas šaltas sriubas – gaspačio, rūgštynių sriubos yra mano vienos mėgiamiausių. Klientai neprašo cepelinų ar kitų lietuviškų patiekalų, bet mes ir patys gaminame, nes mums skanu, mokame puikiai pagaminti, o lietuviškus receptus šiek tiek pakeičiame, pridėdami „čigoniško“ skonio, ir žmonėms tikrai tai patinka.
Jūsų restorane vakarais padavėjomis dirbančios SARE ROMA šokėjos persirengia ir surengia pasirodymus. Kokios būna žiūrovų reakcijos?
Įdomiausia, kad tokie pasirodymai nebuvo planuoti – viskas įvyko spontaniškai. Kaip minėjau, mūsų jaunimas yra laisvos dvasios – mūsų nevaržo pasakymai „o ką žmonės pagalvos?“ . Romai išgirdę gerą muziką, gali tuoj pat ten, kur jie stovėjo, pradėti šokti ir dainuoti. Taip natūraliai atsitiko ir pas mus. Mūsų merginos, būsiu atviras, nėra profesionalios padavėjos, bet kai klientas aptarnaujamas su gera emocija, o jei dar padavėja, atnešusi užsakymą, pagal linksmą muziką sušoka romų šokį, tai iškart visiems smagu ir gera. Stengiamės kurti draugišką, namų atmosferą, kur susirenka draugai, kur visi gali šokti ir dainuoti.
Kiek žinau, restorane galime ir išsiburti ateitį?
Tai buvo klientų pageidavimas. Žmonės paprašė, kad restorane būtų tokia pramoga. Ir tai nėra naujiena pasaulyje. Kiek žinau, Amerikoje astrologijos paslaugos labai populiarios – daug kur gali užeiti sužinoti ateitį iš romės ar kitos būrėjos, pasidomėti ką lemia žvaigždės. Lietuvoje turbūt dar nėra tokios oficialios vietos, kur burtų romės. Tiksliau, nebuvo iki šiol (juokiasi).
Esate minėjęs, kad šis restoranas – tai galimybė romams įsilieti į darbo rinką, nes įprastai romų tautybės žmonėms susirasti darbą sudėtinga. Ar pavyko įgyvendinti šią viziją ir toliau laužyti stereotipus?
Taip, šis restoranas – lyg mini verslo inkubatorius. Kaip žinia, romui susirasti darbą yra labai sudėtinga. Mūsų idėja buvo tokia, kad romai galėtų ateiti, dirbti pas mus ir nebijoti, jog bus diskriminuojami. Norinčių dirbti romų yra tikrai daug. Mes rodome, jog romai gali dirbti, romų jaunimas yra gabus ir labai džiaugiamės, kad mums pavyksta. Visi jie mokosi dirbti, bet yra labai motyvuoti. Pas mus jie gauna ir mokymus, ir darbo praktiką, ir uždarbį.
Su stereotipų laužymu kovojate ir jau kasmetiniu tapusiame festivalyje GYPSY FEST. Šiemet visame pasaulyje plačiai kalbama apie kova su rasizmu, tautybių etiketes. Kaip manote, ko reikia, kad tų stereotipų liktų visuomenėje kuo mažiau ir kuo mažiau vieni kitus skirstytume į savus ir svetimus?
Kaip tik artėja šių metų GYPSY FEST VILNIUS 2020, kurį rengsime rugsėjo 20 d. Jame tęsime savo misiją – laužyti stereotipus apie tautybes. Šiemet mūsų festivalio šūkis būtent toks ir yra: „Be etiketės!” Juo norime paskleisti žinutę, kad nesvarbu, kokios žmogus tautybės, vertinti reikia patį žmogų, o ne „klijuoti etiketes“ pagal tai, kokios spalvos jo oda, iš kur jis kilęs, kokios tautybės jo tėvai. Kad stereotipai dingtų, reikia apie tai kalbėti, reikia rodyti, kad išankstinė nuomonė dažnai gali būti klaidinga. Manau, kad ne tik mūsų rengiamas festivalis, bet ir mūsų romai, puikiai dirbdami ir gražiai aptarnaudami žmones restorane, būtent tai ir daro – laužo stereotipus.